Vytas Jankauskas. Apie minkštosios galios ribas ir Konstantinopolio žlugimą

Žlugus Vakarų Romos imperijai, romėniškam pasauliui neatėjo pabaiga. Imperatoriaus Konstantino Didžiojo įkurtas imperijos centras Rytuose toliau egzistavo ir buvo pasaulio centras. Konstantinopolio gyventojai save ir toliau suvokė kaip romėnus. Dar kurį laiką jų gretose dominavo net ir lotynų kalba.

Istorikų terpėje yra gausybė svarstymų, kodėl Vakarų Romos imperija žlugo, o imperija Rytuose išliko. Skirtingi socialiniai santykiai, ekonominis modelis, žmogaus situacija. Tai pagrindiniai argumentai, paaiškinantys, kodėl Rytų Romos imperija su centru Konstantinopolyje išliko. Prie šios daugybės argumentų galima pridėti ir tai, kaip matė Konstantinopolyje barbarų pasaulį.

Bandymas sustabdyti barbarų antplūdį atrodė nerealus. Jie bangomis vis ėjo ir kirto imperijos sieną, ir skverbėsi į imperijos vidų. Buvo išdirbtas modelis – šiuos procesus reikia kontroliuoti. Barbarus buvo stengiamasi nukreipti ten, kur jie galėtų įsikurti ir duoti naudos imperijai arba iš kur jie galėtų pakilti ir keliauti toliau – už imperijos ribų. Barbarai tapo imperijos periferijos gyventojais, kurie ir gynė imperiją, ir tuo pačiu buvo pasirengę ją palikti.

Tai buvo pirmasis priimtas modelis, kaip buvo tvarkomasi su atplūstančiomis svetimųjų masėmis. Toks modelis atrodė toks gyvybingas, jog atrodė, kad imperija gali būti atkurta. Iš tiesų, VI amžiaus pirmojoje pusėje imperatorius Justinianas I pabandė sukoncentruoti jėgas ir atkurti Romos imperiją. Visas jo valdymas buvo skirtas karams Viduržemio jūros pakrantėje, siekiant atstatyti imperiją. Tačiau pasaulis jau buvo pasikeitęs ir per kelerius metus po Justiniano I mirties beveik visos jo atkovotos Romos imperijos teritorijos buvo prarastos. Imperija galėjo sutelkti pastangas atsiimti teritorijas, tačiau nebepajėgė jų išlaikyti.

Justiniano I bandymas atstatyti imperijos vienybę žlugo, tačiau tai galėjo pasiūlyti naujas strategijas, būtinas išlaikyti imperijos didybei bei galiai. Tai minkštosios galios mechanizmų, kurie leistų toliau būti lyderiu ne tik rytiniame pakraštyje, tačiau ir visoje Europoje, sukūrimas.

Po Vakarų Romos imperijos žlugimo Konstantinopolis buvo tarsi visos Europos galios ir politikos centras. Imperatoriai negailėjo blizgučių barbarams, stengdamiesi nieko realaus neduoti. Dalijo titulus ir garbingus vardus barbarų karaliams, tačiau už tai reikalavo nominalaus savo valdžios pripažinimo. Ir iš tikro: titulas be turinio negalėjo turėti jokios reikšmės. Jis funkcionavo tik imperijos kontekste ir tai barbarus traukė į imperijos orbitą.

Dar daugiau, imperatorius, būdamas politinio gyvenimo Europoje centrinė figūra, galėjo sau leisti su barbarais kovoti barbarų rankomis. Buvo išdirbta ištisa metodika, kai prie imperijos pasienio atsiradusius barbarus buvo stengiamasi įveikti kitais barbarais. Taip į Dunojaus slėnį banga po bangos slinko naujos barbarų tautos. Imperija tokiu būdu kovojo ir galėjo atsilaikyti prieš šį spaudimą. Imperija kvietėsi barbarus, kad galėtų išnaudoti savo minkštąją galią ir tokiu būdu išlikti.

Tačiau imperijos sostinėje klostėsi dar viena keista tradicija. Tai vadinamoji simfonija, kuomet imperatorius ir Konstantinopolio patriarchas pradėjo veikti kartu. Buvo įsivaizduojama, kad imperatoriaus pasaulietinę valdžią papildo bažnytinė patriarcho galia ir atvirkščiai. Tai ženklino Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios suaugimą.

Šis fenomenas leido išplėsti imperijos galią naujojoje Europoje, kur imperatorius realiai nebegalėjo veikti, tačiau per Bažnyčios autoritetą buvo stengiamasi išlaikyti Konstantinopolio dominavimą. Jeigu pažvelgtume į Rytų Europą, po Didžiosios schizmos 1054 metais joje dominavo būtent Bizantijos imperija, o Vakarų Europa ėjo savuoju keliu. Atrodo, jog kūrėsi naujos tradicijos su skirtingais galios centrais.

Blogiausia, kas galėjo nutikti imperijai – ji žaisdama minkštosios galios žaidimus, nepastebėjo augančio priešo. Dar VI a. į pietryčius nuo imperijos buvo gausybė arabų genčių, kurios buvo labai menkai įtrauktos į imperijos gyvenimą. VII a. pirmoje pusėje šioje erdvėje atsirado Mohametas ir gimė islamas. Imperija to nesugebėjo numatyti. Dar daugiau, suaugus imperatoriaus ir patriarcho valdžiai, ši erdvė nebuvo matoma kaip prioritetas. Nebuvo siunčiama krikščioniškųjų misijų į būsimojo islamo kraštus, siekiant sukurti bendrą kultūrinį lauką. Minkštosios galios raiška ir politiniai pasirinkimai veikė šimtmečiais, kol islamo grėsmė tapo akivaizdi.

Imperija, žaisdama galios žaidimus viename regione, kitame regione leido užaugti priešui, kuris ją vėliau sunaikins. Islamiškosios kultūros ir politinės tradicijos proveržis bei imperijos pakraščių užkariavimas parodė, kad šalia simbolinės ir minkštosios galios yra būtina reali karinė galia.

Tačiau imperija nėjo stačia galva į dugną. Ji pulsavo. Viskas priklausė nuo valios ir galimybių. Atrodė, kad imperija gali vėl atgauti savo galią, savo prestižą, kuomet atsirasdavo noras priešintis. Tam ji neretai pasinaudodavo ir sąjungininkais. Vis dėlto, po Bažnyčios skilimo jų atrasti buvo vis sunkiau ir sunkiau. Imperija pasiliko viena.

Sudėtingiausias laikotarpis buvo jau XV amžiaus viduryje. Tuo metu imperiją sudarė tik Konstantinopolio miestas ir nedidelis plotelis aplink jį. Imperija buvo prarasta, pasiliko tik jos simbolis. Gelbėti imperiją buvo nebeįmanoma. Imperatorius bandė derėtis su Vakarų Europa dėl paramos, bet jos negavo. Turkai apsiautė Konstantinopolį ir imperatoriui nieko kito nebeliko, kaip tik nusiimti savuosius prabangius apdarus, apsivilkti šarvus ir eiti ginti miesto sienų, kur jis ir žuvo, o jo kūnas nebuvo atpažintas.

Minkštosios galios konstruktai čia nesuveikė. Kuomet prireikia realiai gintis, gali pasitikėti tik savimi. Ar nematome paralelių šiandien? Man atrodo, jos daugiau negu akivaizdžios.