Vytas Jankauskas. Baltarusijos problema ir Lietuvos strategijos stoka

Pastaruoju metu suaktyvėjusios diskusijos, kaip reikia elgtis potencialios grėsmės iš Baltarusijos akivaizdoje, pademonstravo, kad Lietuvos valstybė neturi jokios strategijos Baltarusijos atžvilgiu. Jeigu mes žvilgteltume į partijų susitarimo dėl užsienio politikos juodraštį, galėtume pamatyti, kad Baltarusija ten figūruoja, tačiau kaip? Jos atžvilgiu išsakyta siekiamybė, kad tai turi būti proeuropietiška ir demokratinė valstybė. Tačiau tenka apgailestauti, kad tai tėra forma be turinio.

Neturint po ranka humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimų, kaip ir kokiais būdais statoma Baltarusijos tapatybė, negalima pasakyti, kaip galima deklaruotai formai suteikti realų turinį. Pradžiai užtektų žvilgtelėti į valstybinių Baltarusijos švenčių sąrašą, kad suprastum, jog ten formuojama į Rusiją orientuota tapatybė, kuri demonstruoja vienybę ir vieningą reikšmingų įvykių kalendorių. Net ir tokia šventė kaip Baltarusijos nepriklausomybės diena slepia Minsko išvadavimą iš Vokietijos okupacijos, kuris įvyko Raudonajai Armijai stumiant Trečiojo Reicho pajėgas iš Sovietų Sąjungos. Todėl esminis klausimas, kaip siekiamybei – proeuropietiškai ir demokratinei Baltarusijai – suteikti realų turinį?

Šio klausimo sprendimas yra fundamentalus Lietuvos saugumo klausimas. Neprognozuojama Baltarusija šalia visada kels grėsmę, todėl negali būti ginčų, kaip pasiekti iškeltus reikalavimus dėl formos. Iš tiesų, tai yra siekiamybė. Tačiau Baltarusijos valdantysis elitas žaidžia tokiomis taisyklėmis, jog net ir valdžios pasikeitimas, Aliaksandro Lukašenkos pasitraukimas nereikštų, kad įvyks permainos, kurios duos aiškius rezultatus. Atėjusi nauja valdžia ras seną konstituciją, valdžios svertus ir visuomenės kontrolės mechanizmus. Garantijų, kad ji norės keisti susiklosčiusią situaciją ar, juo labiau, distancijuotis nuo Rusijos, nėra jokių, todėl siekiant kokybiškai kitokios Baltarusijos, būtinas didelis įdirbis. Be mūsų pastangų tai neįmanoma.

Tautokūros procese, formuojantis nacionalinei tapatybei, istorinis pagrindas yra labai svarbus. Bandymas atsiremti į istoriją, ieškant savosios tautos ištakų ir formuojantis moderniajai tautai, vienas iš fundamentaliausių šio proceso aspektų. Todėl reikia ieškoti sąlyčio taškų. Banali Baltarusijos istorijos periodizacija mums atveria dideles galimybes. Baltarusijos istorija gali būti skirstoma į Polocko kunigaikštystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos imperijos, Sovietinės imperijos ir postsovietinės Baltarusijos periodus. Sovietinė ir postsovietinė Baltarusija kuria bendrą istorinį pasakojimą, demonstruodama glaudumą su šiuo laikotarpiu ir per tai išlaikydama santykį su Rusija. Tačiau tai yra valdžios struktūrų požiūris, skatinamas ir propaguojamas.

Pažvelgus į apklausų (nors ir senokų) rezultatus, didžiausias sentimentas jaučiamas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Beveik 40 procentų žmonių linkę identifikuotis su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Tai yra ne tik laimėjimas, bet ir iššūkis. Kaip padėti baltarusiams tvarkytis su savo istorija, kaip dalytis Lietuvos istorija, kaip visa tai atlikti korektiškai? Šis iššūkis turi bent dvi puses.

Pirmiausia, turime pripažinti, kad baltarusių tapatybei reikia lietuviškos dalies, negalime jos visos pasisavinti ir pavadinti tik sava. Reikia suvokti, kad Baltarusija – tai Lietuva. Taip, tai kitokia Lietuva, su kitokia istorija, tačiau tai yra Lietuva. Mes patys turime dirbti tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje aiškindamiesi, kokia Lietuvos samprata yra laike ir erdvėje, ir tam turi būti sukoncentruotos visos pajėgos – tiek humanitarinių, tiek socialinių mokslų atstovai, tiek visuomenė turi būti įjungiama į šį procesą, tiek Lietuvos politikai turi suvokti, kad demokratinės ir provakarietiškos Baltarusijos sukūrimas turi būti vykdomas kryptingai ir nuosekliai, pirmiausia patiems bandant išsiaiškinti, kas yra Lietuva. Čia moneta turi dvi puses: padėdami baltarusių tautokūrai, mes patys turime gerokai aiškiau apsibrėžti ir sustiprinti savo tautos tapatybę.

Baltarusių tautokūros procesas, paliktas savieigai, taip pat yra ir grėsmė Lietuvos saugumui. Procesas, taikliai pavadintas licvinizmo sąvoka, yra gyvas Baltarusijoje. Tai šovinistinis požiūris, kuris lietuviams Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nepalieka vietos. Skelbiama, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės svarbiausias elementas – litvinai, kurie buvo slavai, jie kūrė valstybę, o dabartinė Lietuva – tai Žemaitija. Žemaičiai pavogė tikrą baltarusių tapatybę. Toks perlenkimas iš esmės kenksmingas Lietuvai ir gali labai daug kainuoti ateityje, jeigu šios nuostatos tik stiprės. Ir tai yra grėsmė.

Tokioje situacijoje atsiduriama tarp kūjo ir priekalo. Pati blogiausia strategija – ignoruoti susidariusią situaciją ar šovinistiniais pasažais atsiliepti į šovinizmą. Tai nenormali situacija. Ar gali būti jai alternatyva? Nereikia išradinėti dviračio, tokios alternatyvos esama: reikalingas glaudus bendradarbiavimas su Baltarusijos socialinių ir humanitarinių sričių mokslininkais, tiriant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politines, socialines, kultūrines ir kt. struktūras. Tai gyvybiškai svarbu Lietuvai ir reiktų raginti Lietuvos politinį elitą bėgti ilgąją distanciją, kuriant tiek lietuviškosios, tiek baltarusiškosios tapatybės kontūrus.

Šis procesas negali būti selektyvus, reikia kuo didesnio įsitraukimo. Būtina suvokti, kad mes neturime laiko jo atidėlioti. Taip, karas ir diktatoriaus Baltarusijoje faktorius yra svarbūs, tačiau mūsų laikas taip pat ribotas. Diktatorius anksčiau ar vėliau pasibaigs, kaip bus pertvarkomos sistemos – nėra aišku. Todėl būtina, kad atėjus permainoms, Baltarusijoje dominuotų lietuviškoji tapatybės dimensija. Ji galės atvesti tiek prie demokratinių pokyčių, tiek prie proeuropietiškos Baltarusijos visuomenės krypties pasirinkimo. Tačiau reikia dirbti jau dabar, nes laikas tiksi. Nekreipiant dėmesio į karo faktorių, ignoruojant A. Lukašenkos struktūras, galima dirbti su egzilyje esančiais baltarusiais, tačiau ne mažiau svarbu dirbti ir su tuo nedaugeliu pasilikusiųjų Baltarusijoje. Būtent jie dabar rašo vadovėlius, transliuoja į mokinių galvas idėjas apie baltarusių tapatybę – jeigu mes juos ignoruosime, paliksime viską savieigai ar, dar blogiau, Rusijos imperialistiniams siekiams.

Žvelgiant į šių dienų regiono politinį žemėlapį, galima konstatuoti – Lietuvos siena su Rusija gali būti arba ties Medininkais, arba ties Orša. Šiandien mes patys darome pasirinkimus, kur bus ta siena. Labai norėtųsi tikėti, kad šis grėsmės (nors tuo pačiu ir galimybių) faktorius būtų tinkamai įvertintas. Todėl turime galimybę patys priimti sprendimus, kokia bus Lietuva. Tautokūros procesas yra nuolatinis reiškinys, vykstantis kiekvienoje generacijoje, mes negalime sau leisti jo ignoruoti, todėl būtinas intensyvus darbas tiek Lietuvoje, tiek ištiesiant pagalbos ranką ir Baltarusijai.