Kalbant apie 2023 metus, labai tyliai ir visuomenei negirdint praėjo viena svarbi sukaktis. Tai 90 metų nuo Juozo Tumo Vaižganto mirties. Iš tiesų, mes visai nesenai šventėm Vaižganto metus ir atrodo, kad grįžti prie šios temos pernelyg dažnai ir pernelyg įkyriai nevertėtų. Tačiau turime suvokti, kad Vaižgantas buvo unikali asmenybė, ir apie jį kalbėti reikia vėl ir vėl.
Jeigu reikėtų greitai ir keliais žodžiais pristatyti Juozą Tumą Vaižgantą (1869-1893-1933), galima viską sutalpinti į vieną sakinį – tai genijus, kurio svarbą privalome nuolat permastyti.
Sąmoningai ir valingai pasirinkęs kunigo kelią, tam kad galėtų dirbti lietuvių tautai, jis įsijungė į nelegalios spaudos organizavimo darbus, veikė kaip literatas, buvo karštai tikintis krikščionis ir visada nelabai mylimas tiek Katalikų Bažnyčios, tiek Lietuvos Respublikos valdžios. Dar gyvą rašytoją kolegos apibūdindavo kaip nepažintą, kadangi Vaižganto vardas dažniausiai buvo žinomas nuo knygų viršelių, pačių knygų neskaičius.
Daug nekalbant apie patį Vaižgantą ir jo asmenį, norėtųsi paliesti vieną jo kūrybos aspektą. Daug kam girdėta, bet mažai kieno skaityta epopėja „Pragiedruliai“, verta aptarimo, klausiant kaip buvo projektuojama Lietuva prieš daugiau negu šimtmetį ir kas iš šio pasakojimo vis dar aktualu? Pradėti reikėtų nuo paties žanro pristatymo.
Tai didelės apimties kūrinys, kuriame vaizduojami tautai ir valstybei svarbūs įvykiai. Tai tautokūros procesą įprasminanti kūrybą, ir nors enciklopedija Lietuvoje nurodo bent kelis tokius kūrinius, būtent Vaižganto „Pragiedruliai“ geriausiai atitinka šį žanrą.
Vaižgantas, pats davęs šiam kūriniui paantraštę „Vaizdai kovos dėl kultūros“ iš tiesų labai taikliai pataikė, konstruodamas pasakojimą ir bandydamas parodyti kokia Lietuva buvo ir kokia ji gali būti. Vien konstatavimas, kad lietuviai turi būti Europos dalis yra fundamentalus to laiko Vaižganto nuopelnas: nukrapštyk žievę nuo ruso ir rasi aziatą, nukrapštyk žievę nuo lietuvio – rasi europietį.
„Pragiedrulius“ sudaro dvi dalys, pirmoji – Gondingos kraštas, vaizduoja Žemaitijos miestelio gyvenimą; antroji – Vaduvų kraštas, vaizduoja kaimo gyvenimą Aukštaitijoje. Taigi, panoraminiu žvilgsniu aprėpiama visa Lietuva, kaip tuo metu ji buvo suprantama.
Galima kalbėti apie vienos ar antros dalies pranašumą, čia daug kas priklauso nuo paties vertintojo motyvų, tačiau šiandien žvelgiant į visuomenės pjūvius, turime pasakyti, kad gerokai aktualesnis yra Vaižganto bandymas išpreparuoti miestelio gyvenimą – sąlygos, kuriomis mes gyvenam artimesnės būtent šiam.
Gondingos miestelis – tai savitas mikropasaulis, kurį aprašydamas Vaižgantas daro pačius įvairiausius visuomenės pjūvius: mato tautinę, kultūrinę, socialinę, teisinę, politinę etc. miestelio dimensiją, kuri iš vienos pusės yra objektyvi terpė (vaizduojamas spaudos draudimo ir Rusijos okupacijos laikotarpis), iš kitos pusės, Vaižgantas konstruoja idealizuodamas terpę, kurioje gali atgimti ir funkcionuoti lietuvių tauta.
Fabula konstruojama taip, jog svarbiausiu veikėju tampa Gintautas, medikas inteligentas, sąmoningai pasirinkęs gyvenimą provincijos miestelyje ir bandantis organizuoti jame kultūrinę veiklą. Tam, kad miestelis ir jo apylinkės galėtų darniai vystytis, jam reikia daugiau apsišvietusių žmonių: iš Vokietijos imperijos pasienio jis prisivilioja ūkininkų Vidmantų šeima, kurioje svarbiausias asmuo – Darata, Karaliaučiuje įgijusi išsilavinimą moterų medikė, o kitoje prisiviliotoje Šešiavilkių šeimoje – nagingas ir kūrybingas meniškos sielos Napalys, šiek tiek ragavęs mokslo vaikinas, tačiau dėl nuolatinių savo ieškojimų, nieko taip ir nepabaigęs, tiesiog grįžęs į provinciją.
Atrodo, kad miestelio gyvenimą organizuoja ir juo rūpinasi, tačiau miestelio gyvenime reiškiasi taip pat ir kiti: žydai, sulenkėję bajorai ir net kunigaikštis, čia pat rusų valdininkai, o šalia dar ir savi niekšai.
Vaižgantas kuria tokį miestelio gyvenimo modelį, kur inteligentas Gintautas, atvirai ar slapta bando patraukti miestelio gyventojus į lietuvybės pusę. Jam be galo svarbi tautinė idėja, tačiau jis taip pat supranta, kad modernizuojantis pasauliui, turi modernėti ir žmogus. Jis ieško išsilavinusių, kultūrą ir švietimą galinčių kurti žmonių, kurių pagalba būtų galima plėtoti lietuvybę kaip reiškinį. Nebeužtenka žodžio, būtinai reikalinga rašto kultūra, ir Gintautas prisideda prie nelegalios spaudos gabenimo ir platinimo organizavimo. Ir į šį procesą įsitraukia daug miestelio gyventojų, ne tik lietuviai, bet taip pat ir žydai, kurie padeda slėpti nelegalią spaudą. Iš tiesų Vaižgantas čia idealizuodamas kuria sutarimą tarp tautų, tačiau tokių pavyzdžių būta, taigi Vaižgantas ima medžiagą iš gyvenimo.
Ne mažiau svarbus ir kitas aspektas – Vaižgantas nenori nieko atstumti, jis nori visus integruoti į būsimos Lietuvos audinį. Nutautėję bajorėliai didesnio Vaižganto dėmesio nesusilaukė, tačiau aristokratas kunigaikštis Sviestavičius: išsilavinęs ir turintis išvystytą meninį skonį asmuo, tačiau apimtas apatijos ir kankinamas nutautėjimo padarinių, atrodo neturi šviesesnių perspektyvų, tačiau vyksta jo atvertimas ir įtraukimas į tautokūros procesą.
Tai didelis laimėjimas tautos idėjos raiškai ir sklaidai.
Atrodo, kad visa tai paseno ir, galbūt jau nebeaktualu ir nebeįdomu? Nė velnio. Mes vis dar turime begales iššūkių, susijusių su savo tapatybę ir jos raiška: kas mus daro lietuviais, kuo mes esam įdomūs pasauliui (t.y. kuo mes unikalūs), kokia mūsų vieta pasaulyje ir kaip turime susivokti patys? Tai klausimai, kuriuos formulavo Vaižgantas, kartais tiesiogiai, o kartais tik užuominomis.
Akivaizdu, kad skirtingų socialinių, kultūrinių, religinių etc. pažiūrų žmonės savo laiku rado būdą kaip susikalbėti. Nes neužsidarė savo burbuluose, svarstė, kalbėjosi diskutavo ir projektavo valstybės ir tautos ateitį.
Būtent čia Vaižgantas ir yra aktualiausias, jis mokina mus, kad norint susikalbėti, reikia nepabijoti ir pradėti kalbėti. Tai sudaro prielaidas sėkmei, tai sudaro prielaidas vizijos suformulavimui, siekiant atsakyti į klausimus „Iš kur mes atėjome? Kas mes? Kur mes einame?“.