Vytas Jankauskas. Mindaugo karūnacijos paslaptys

Yra du dalykai, apie kuriuos norisi paminėti pirmiau, negu kalba pasisuks apie Mindaugo karūnaciją. Pirmiausia reikia paminėti, kad Lietuvos valstybės susikūrimas yra rimta mokslinė problema, kur mokslininkai diskutuoja, ieško argumentų ir net rimtai apsisvaido kaltinimais. Tokia situacija kontrastuoja su visiškai aiškiu mokyklos vadovėlio tekstu. Tai, kas mokslo pasaulyje yra problema, mokykloje pateikiama kaip tiesa.

Iš tiesų, žymiai paprasčiau žvelgti į Mindaugo asmenį per mokyklinio vadovėlio prizmę. Mindaugas pirmą kartą paminėtas šaltiniuose 1219 metais, paskui 1236 metais minima Mindaugo Lietuva, o nuo 5-ojo dešimtmečio Mindaugas minimas vis daugiau ir daugiau. Tačiau žinome, kad Mindaugo tėvas buvo „didelis karalius“, o jis pats, dar visiškai jaunas, savo vyresniojo brolio dėka patenka į Lietuvos vyriausiųjų kunigaikščių tarpą. Žvelgdami į Mindaugo iškilimą, mes galime pasakyti, kad jis buvo dėsningas, nes nuo pat jaunystės jis užėmė aukštą poziciją Lietuvos kunigaikščių hierarchijoje.

Ne mažiau svarbu pabrėžti, kad ir liepos 6 diena, kada švenčiama Mindaugo karūnacija, yra hipotetinė. Jos tiksliai nėra užrašytos šaltiniuose, o istorikai žino, kad po Mindaugo karūnacijos jo dokumentai buvo išduoti liepos mėnesį. Todėl Mindaugo karūnacijos datos galime ieškoti nuo birželio pabaigos (argumentuojant, kad Mindaugo dokumentai po karūnacijos galėjo būti išduoti nebūtinai karūnacijos dieną) iki pačios liepos pabaigos. Edvardas Gudavičius, apsiėmęs paskaičiuoti, kada galėjo būti karūnuotas Mindaugas, teigė, kad tai galėjo būti padaryta liepos 6 dieną. Ir taip jis mums padovanojo šventę.

Kalbėdami apie Mindaugo asmenį ir jo veiklą, taip pat apie jo karūnaciją, galime pasakyti, kad valstybės krikštas, o paskui valdovo karūnacija turėjo labai didelį poveikį pačiam valstybės kūrimosi procesui. Jis pabaigė tam tikrą konsolidacijos etapą, kuris neišvengiamai ženklino ir naujas pradžias.

Mindaugo karūnacija vyko pagal tam tikras europines tradicijas. Tai buvo su popiežiumi suderintas valstybės raidos aktas, kuris pakėlė Lietuvą į karalysčių rangą. Ne mažiau svarbus kitas šio proceso aspektas – bažnytinės provincijos steigimas. Mindaugas karūnacijos metu tapo europiniu valdovu, o jo valdoma valstybė buvo visiškai nepriklausoma dėl sukurtų bažnytinių struktūrų.

Mindaugo valdoma Lietuva visiškai įsiliejo į Europą. Politiniai laimėjimai buvo akivaizdūs. Žinoma, valstybės viduje buvo daugybę iššūkių. Kaip sukurti bažnytines struktūras Lietuvoje? Mindaugas pasižadėjo pastatyti katedrą, tačiau taip ir nežinome, ar ją pastatė. Labai norėtųsi tikėti, kad šalia katedros buvo projektuojama ir mokykla, tačiau apie tai neturime jokių žinių. Kaip vyko Lietuvos christianizacija po Mindaugo krikšto?

Mes daug ko nežinome, todėl belieka kelti klausimus. Mindaugo giminaičių gretose dar buvo nemažai pagonių ir atrodo, kad Mindaugas pernelyg nesirūpino tikėjimo sklaida. Istorijos šaltiniai mums piešia karštai įtikėjusios Mortos paveikslą, tačiau koks buvo Mindaugas? Rusios šaltiniai pristato Mindaugą kaip netikrą krikščionį, aukojusį pagoniškiems dievams. Popiežiaus kurijoje Mindaugas buvo prisimenamas kaip šviesios atminties karalius. Taigi šaltiniai prieštaringi.

XIII amžiaus šaltiniai mini, kad lietuviai lengvai krikštijasi, kadangi nuo mažumės jie susipažįsta su tikėjimo tiesomis – juos auklėja belaisvės, parsivestos iš krikščioniškų kraštų. Tokia situacija rodo, kad Mindaugas taip pat galėjo būti auklėjamas perimant krikščioniškojo gyvenimo tiesas. Jo sūnus Vaišelga taip giliai pasinėrė į krikščionybę, kad tapo vienuoliu. Taigi, krikščionybė pagoniškoje Lietuvoje nebuvo svetimybė. Jos skelbėjai rasdavo būdų, kaip suvirpinti žmonių širdis, kad grūdas kristų į tinkamą dirvą ir duotų vaisių.

Nepaisant to, Mindaugo laikais pasitaikydavo ir lietuviškojo žiaurumo proveržių. Ko gero, garsiausias iš jų – 1262 metų lietuvių žygis į Mazoviją, kada lietuviai nusiaubė didelius plotus. Į nelaisvę pateko Mazovijos kunigaikščiai, iš kurių vyriausias – Siemovitas – veikiausiai buvo paaukotas dievams. Tai puikiai pademonstruoja, kad Mindaugo laikų Lietuva tuo metu tik formaliai buvo perėmusi krikščionybę, o patys žiauriausi pagoniškieji papročiai dar egzistavo lietuvių masėse.

Atrodo, kad Mindaugui nepavyko giliau paskleisti krikščionybės. Galbūt tai nebuvo klausimas, ties kuriuo jis suko galvą. Mindaugas žiūrėjo į politinius ir kultūrinius procesus realiai, per daug į juos nesigilindamas. Jis drąsiai atrėžė didelę Žemaitijos dalį ir užrašė ją kryžiuočiams. Kartais teigiama, kad tai kaina, kurią jis sumokėjo už savo karūną. Tai netiesa. Tai kaina, kurią jis sumokėjo už savo valdžią. Mes čia matome Mindaugo asmenį, kuris veikia kaip politikas.

Mindaugas kaip politikas užsiėmė tuo, kuo ir turėjo užsiimti – politikavo. Jis stengėsi palenkti į savo pusę savo priešus, tarp kurių nevengė įvaryti pleišto, kad suburtos koalicijos subyrėtų. Tai politiko mintys ir planai. Tai, jog vidaus karas Lietuvoje krikšto išvakarėse pasibaigė Mindaugo pergale ir jo karūnacija – per laimingą atsitiktinumą susiklosčiusių aplinkybių visuma. Mindaugas sėkmingai pasirinko sąjungininkus iš savo priešų ir tai jam padėjo pasiekti proveržį.

Mindaugo karūnacija ir Lietuvos virsmas karalyste buvo tik pradžia. Man sunku įsivaizduoti, ką Mindaugas žinojo apie Europą, tačiau žinių jis neabejotinai turėjo. Pasiuntinybės išsiuntimas pas popiežių rodo, kad Mindaugas matė Lietuvą Europos dalimi. Mindaugas norėjo matyti Lietuvą Europos valstybių sistemoje ir to labai nuosekliai siekė. Kad ne visiems planams lemta išsipildyti iškart – tai jau kitas, labai sudėtingas klausimas.

Todėl švęsdami Mindaugo karūnaciją, mes švenčiame pirmąjį Lietuvos bandymą tapti Europos dalimi. Istorijoje jų buvo daugiau. Tačiau šis – pirmasis ir gana sėkmingas.