Vytas Jankauskas. Nauja ministrė, nauja Vyriausybės programa ir sena švietimo sistema

Po kiekvienų rinkimų prasideda dėlionės, kas ir kaip gali atrodyti valstybės gyvenime. Šiuo metu tarsi paskęsta būsimos Vyriausybės formavimosi procese, ieškant ir nerandant tinkamų ministrų, tačiau tai, kas jau yra ant stalo, kvalifikuotos analizės nesulaukia. Ko galime tikėtis iš naujos Vyriausybės? Ko galime tikėtis iš naujų ministrų? Apie ką yra naujoji Vyriausybės programa?

Atsivertus programą ir ją lydinčius dokumentus, pradedi galvoti apie atskirus žmones, kurie kuruos vieną ar kitą sritį. Pasidalinsiu savo įspūdžiais apie būsimą švietimo ministrę ir švietimo skiltį programoje bei to kuriamas perspektyvas.

Kaip žinia, naujoji ministrė bus Raminta Popovienė. Tai veidas, kuris beveik nėra matytas Švietimo sistemos svarstymų lauke. Aš neatsimenu (galbūt tai subjektyvus vertinimas) jos pasisakymų viešajame lauke, kaip reiktų tvarkyti visą sistemą. Išties, jos turima patirtis šioje srityje yra labai ribota. Tačiau pažvelgus į gyvenimo aprašymą, kuris lydėjo Vyriausybės programą, plaukai stojasi ant pakaušio. Absoliutus formalizmas: kur patirtis konkrečioje srityje, kurti teisės aktai, pasiūlymai ar dalyvavimas diskusijose? Nieko nėra. Galbūt iš formalaus dokumento norima per daug? Tačiau tokiu atveju, jeigu mes į gyvenimo aprašymą skiriant ministrus žvelgiam tik kaip į formalumą, galbūt jo apskritai reikia atsisakyti? Jeigu būčiau darbdavys, tokį gyvenimo aprašymą iškart mesčiau į šiukšliadėžę ir jo net nesvarstyčiau.

Žmogus, kuris ateina vadovauti ministerijai iš principo be patirties toje srityje, nėra labai blogas pasirinkimas. Jis gali pažvelgti į sistemą iš šalies, gali atnešti šviežumo ir naujumo. Taigi reikia tikėtis, kad tai nebus vien paskyrimas per partinę liniją, kada partijos veteranui tiesiog pakišama po užpakaliu ministro kėdė, jog jo partiniai nuopelnai įgautų apčiuopiamą formą. Ar taip bus, gali parodyti tik laikas.

Žymiai išsamesnis dokumentas, lyginant su ministrės gyvenimo aprašymu, yra naujoji Vyriausybės programa. Beveik 50 punktų, kurie skirti užtikrinti lygias galimybes į kokybišką švietimą. Pirmiausia, kas krinta į akis, žvelgiant į šį dokumentą, tai fantazijos stoka. Tačiau programa teikia vilties, kadangi vienas pirmųjų punktų yra audituoti sistemos reformas. Iš tiesų, gal jau laikas šiek tiek stabtelti ir pagalvoti, iš kur mes ėjome ir kur atėjome?

Švietimo sistema stovi ant kolapso slenksčio

Švietimo sistema stovi ant kolapso slenksčio, o mes nesugebame pasižiūrėti, kur esame. Reikia tikėtis, kad bus padaryta pauzė ir kils diskusijų, kur buvo reformų laimėjimai, o kur mes kritome į bedugnę. Reikalingas ne formalus, bet giluminis įsivertinimas.

Kitas aspektas, susijęs su pačia programa, yra tai, kad joje žadami pinigai („kelsime“, „finansuosime“ ir t. t.), kas savaime nėra blogai, tačiau tai – tik viena problemos dedamoji. Su pinigais negalima visko sutvarkyti, kadangi dar turi būti motyvacija, turi būti užsidegimas, turi būti nuolatinis kūrybinis procesas sistemos viduje. Pati sistema žymiai sudėtingesnė negu vien tik finansų perskirstymas. Negalima paneigti, kad tai labai svarbus elementas sistemoje, tačiau jis nėra lemiamas. Kartais tokie dalykai kaip stabilumas, saugumas, poilsis, kvalifikacijos kėlimas daug labiau motyvuoja dirbti negu tiesiog nuleisti iš viršaus eurai.

Bendrais bruožais apžvelgti pačią programą taip pat labai sunku, kadangi ji eklektiška, joje negalima išskirti strateginių tikslų. Mokslo dalis apskritai perdėm formali ir atrodo, kad programos kūrėjai jai neskyrė jokio dėmesio. Sporto dedamoji aprašyta vos keliais sakiniais. Tiesą pasakius, žvelgiant į programos švietimo dalį ji primena ne strategiją, kaip mes padarysime proveržį, o antrojo kurso studentų „minčių lietaus“ užrašus, kurie padaromi svarstant, ką ir kaip galima įsisavinti, kad viskas būtų gražu ir visus tenkintų. Už viską, kas yra gerai, ir prieš viską, kas yra blogai.

Žvelgiant į pačią programą, kurioje yra pažadas apie lygias galimybes, kyla klausimas, o ko joje nėra? Kad nėra aiškios strategijos, tai ne programos problema. Mes nesame įsivertinę, kur atsidūrė švietimo sistema. Akivaizdu, kad sistemos auditas būtinas, jog galėtume atsakyti į klausimus „ko mes norime iš švietimo sistemos, kur su ja einame?; kokią ateitį kursime?“ etc. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl strategijos nėra: mes nežinome, koks monstras sukurtas dabar.

Tačiau švietimo sistemoje trūksta dar vieno esminio momento, kuris turėjo būti pabrėžtas Vyriausybės programoje. Jeigu mes siekiam audituoti sistemą, ją įvertinti ir iš šių duomenų kažką naujo kurti, koks turi būti pirmasis žingsnis tokiame procese? Mano subjektyvia nuomone, pirmasis žingsnis – tai skaidrumas. Turi būti sukurta aiški, skaidri ir vieša sistema, kaip funkcionuoja visos švietimo ir studijų pakopos, kokie finansiniai modeliai taikomi, kad būtų galima vertinti sistemą, kaip sistemą. Tokie modeliai turi būti universalūs. Kitaip visi auditai ir būsimos strategijos neturi prasmės. Jeigu nekuriame skaidrios ir aiškios sistemos, mes tiesiog stagnuojame.

Jeigu reikėtų apibendrinti, koks įspūdis susipažinus su naująja ministre ir Vyriausybės programa, galima pasakyti, kad jis yra dvejopas. Pirmiausia, nematyti nei patirties, nei strategijos, nei aiškių gairių, išskyrus tai, kad bus skiriama papildomų finansų. Tačiau viltį teikia tas faktas, jog pripažįstamas sistemos nepažinimas. Tai, jog nėra apibrėžtų aiškiai apčiuopiamų pokyčių, nesusipažinus su sistema, – teigiamas bruožas. Priešingu atveju, tai virstų tiesiog skylių lopymu. Tačiau kada bus pažindinamasi su sistema? Reikia tikėtis, kad tai bus jau netrukus. Tiesa pasakius, tai vienintelis programos aspektas, kuris leidžia galvoti, kad nėra taip blogai, kaip visa tai atrodo dokumente. Tiesiog reikia tikėtis. Ir duoti šiek tiek laiko.