Vytas Jankauskas. Vakarų saulėlydžio iššūkis

Šis sąvokų junginys, pasiskolintas iš Oswaldo Spenglerio knygos viršelio, kurios idėja brendo Pirmojo pasaulinio karo metu, nurodo į tam tikrus iššūkius. Kuomet civilizacija nebeturi savyje užtaiso tęsti savųjų pradėjimų, ji pradeda trauktis ir žlugti. Kaip matėme iš Romos ir Konstantinopolio žlugimo pavyzdžių, tai pirmiausia susiję su vertybėmis ir pasaulėžiūra. Dabar, po daugiau negu šimtmečio nuo O. Spenglerio apmąstymų pasirodymo, galime pradėti kelti klausimą: kuria kryptimi nuėjo visas Vakarų pasaulis ar Europa atskirai?

Jeigu žvelgtume į Vakarų pasaulį įvertindami istorines patirtis, tuomet pamatytume, kad jis kūrėsi ant griuvėsių. Romos imperijos griuvėsiai dar rūko po barbarų įsiveržimų ir buvo kuriamos naujos kultūros formos. Buvo sintezuojama patirtis, tačiau tai vedė į visišką beraštystę ir tamsumą. Barbarai šlavė beveik viską iš po savo kojų. Tik Bažnyčia kaip institucija apsiėmė saugoti kultūrą. Vienuolynų skriptoriumai dirbo kaip leidyklos, dėl kurių pastangų turime tų laikų liudijimų apie Europos nuopuolį ir paralyžių prieš barbarų ordas. Šventieji vyrai rašė istorijas, kad paliudytų, kokios nuostatos buvo atneštos į Europą. Galiausiai šv. Izidorius Sevilietis apskritai sugalvojo Europą.

Tai vyko seniai, todėl amžiams bėgant reikėjo sugalvoti ne tik Europos idėją, tačiau jai suteikti ir turinį. Jis kito, atsižvelgiant į iškiliausių intelektualų veiklą. Europa buvo draskoma prieštaravimų: iš vienos pusės, agresyvūs ir grobuoniški jos žygiai už žinomo pasaulio ribų leido išsiplėsti Europos idėjai, iš kitos pusės, intelektualų gretose vis atsirasdavo balsų, kurie bandydavo suturėti jos nirtulį ir suvaldyti jos karingumą. Tačiau tai nuolat buvo derinama. Dėl to, kad buvo žinoma, kas yra kas.

Reikia pavyzdžio? Galima nesunkiai jį pateikti. Amerikos atradimas ir jos užvaldymas. Atradus naujas žemes ir pamačius jos gyventojus, nebuvo iki galo aišku, ar jie yra žmonės. Konkistadorai elgėsi žiauriai. Tačiau tuo pačiu metu, vykstant Amerikos užkariavimui, atsirado žmonių, kurie ėmėsi ginti Amerikos aborigenus. Vyskupas Bartolomėjus de las Kasasas (Bartolomé de las Casas) buvo vienas svarbiausių balsų, nuskambėjusių užkariautų indėnų gynybos procese. Tuo pačiu galima priminti ir tai, kad ispanai pasirūpino ir savo kolonijomis, sukurdami savitą valdymo sistemą, net iki aukštojo mokslo. Seniausi Amerikos universitetai, įkurti Ispanijos kolonijų, yra senesni net už Vilniaus universitetą, seniausią Rytų Europoje.

Galima šiuos argumentus tęsti. Kodėl Hernanas Kortesas (Hernán Cortés) taip lengvai nukariavo Actekų imperiją? Tarsi pamirštama, kad visos aplinkinės gentys ir tautos nekentė actekų dėl jų žiaurumo. Žiaurūs ir intensyvūs ritualai sekino aplinkinius, kadangi actekų kasdienybė reikalavo nuolatinių aukų saviesiems dievams, šimtais juos varant ant aukurų, perpjaunant gyviems krūtinės ląstas ir išplešiant jų širdis. Toks actekų nužmogėjimas gąsdino. Būtent dėl šios priežasties ispanai nesudėtingai susirado sau sąjungininkų Naujajame Pasaulyje. Nors skaitant vėlesnius romanus, aprašančius šiuos įvykius, be galo gaila Montesumos II ir jo pasaulio. Tačiau tas pasaulis buvo pastatytas ant žmonių gyvybių.

Tokiais būdais kūrėsi naujasis pasaulis. Atrodo, kad istorinė patirtis mus turėtų šio to mokyti. Na, negalima laikyti draugais tų, kurie valgo vieni kitus, negalima atsainiai žiūrėti į moteris, užmėtomas akmenimis, negalima net bandyti suprasti, kodėl dėl pasitenkinimo ar religinių įsitikinimų galima nupjauti savajam priešininkui galvą ir ištransliuoti vaizdo įrašus visam pasauliui. Tai nėra norma, tai nėra žmogaus teisės ir tai nekalba apie tai, kad visos kultūros yra geros. Žmogus gali sukurti labai baisių dalykų, kurie prisideda prie savo artimojo naikinimo, kurie gali kelti grėsmę visam pasauliui.

Būtent šis supratimas, kad Europa, arba Vakarų civilizacija, yra pasaulio priešakyje, mus padaro stiprius. Šiandien kitaip ir negali būti. Tačiau tai nėra atsitiktinumas. Tai ilgas kelias, kuriuo nuėjo žmonės, klysdami ir keldamiesi iš savųjų klaidų, kol galiausiai vieną kartą sugebėjo ištarti, kad „visi žmonės yra lygūs, jiems Kūrėjas suteikė tam tikras neatimamas Teises, kad tarp jų yra Gyvybė, Laisvė ir Laimės siekimas“. Tokie žodžiai buvo sumaištis galvoje. Prisiminę laisvę, žmonės pamiršo protą. Ir prasidėjo...

Jeigu pažvelgtume į XIX amžių, kuris siejasi su mokslo technologijų pažanga, galima pastebėti, kad jis pagimdė daug -izmų: darvinizmas, evoliucionizmas, marksizmas, socializmas, komunizmas ir dar daugiau. Atsirado vienos tiesos atsakymai. Du poliai po truputį išnyko, o tiesos buvo supriešintos ne polemikai, o kovai. Tuo tarpu visa Europos kultūra paremta polemika: Platonas prieš Aristotelį, Aurelijus Augustinas prieš Tomą Akvinietį ir kiti pavyzdžiai. Europa ir visa Vakarų civilizacija pastatyta galvojant, kokia gali būti tikroji pasaulio esmė, diskutuojant ir mąstant.

Atrodė, kad karų nualinta Europa galės pagaliau atsikvėpti. Atėjusi postmodernizmo epocha paskelbė – visos tiesos subjektyvios, galima kalbėti apie viską. Tačiau tai buvo didieji spąstai. Pasaulis objektyvus, o mes bandome jį pažinti. Tai, jog turime Tiesos pažinimo problemų, nereiškia, kad jis nėra objektyvus. Tai nuostata, su kuria galime eiti į diskusiją, tačiau ar ji prasminga? Mes polemiką suprantame kaip intelektualinį žaidimą stiklo karoliukais, o kokia iš jo nauda?

Mes nebeturime pagrindo, kuris mus vienytų, mes nebeturime apie ką kalbėtis vieni su kitais. Paprasčiau užblokuoti. Vyksta visuomenės burbulizacija, ir tai ko gero vienas didžiausių mūsų bendruomenės iššūkių, kuris ir gali mus atvesti prie bendruomenių žlugimo. Nes nebelieka apie ką kalbėtis, nebelieka pokalbio prasmės, nebėra galimybių ieškoti vienos ir bendros Tiesos.