Tačiau visiškai nutraukti karo, jau seniai gyvenančio savo gyvenimą ir tik intensyvėjančio bei besiplečiančio, negali niekas – net ir tas kitas žmogus. Taigi tas karas ir toliau, lyg antikinis kovos vežimas, risis link kulminacijos bei atomazgos, kurios kontūrai ir mastas – vis tirštėjančioje kruvinoje migloje.
Tai galima konstatuoti eilinės kraupios sukakties – 1000 Rusijos pilno masto invazijos į Ukrainą dienų – proga. Tos 1000 dienų jau dešimt metų trunkančiame kare – tik eilinis jo nuolatinės eskalacijos etapas. Ir, panašu, dar ne kulminacinis.
Pirmiausia, keistai ir net šiek tiek juokingai atrodo tai, kad JAV prezidentu vėl išrinkto Donaldo Trumpo antgamtiškos visagalybės kultą ima praktikuoti ne tik jo adeptai, bet ir kritikai bei neprieteliai anapus ir šiapus Atlanto.
Su tradiciniais ir naujais šio veikėjo gerbėjais ir liudytojais viskas aišku – dauguma jų tiki ne tik ir ne tiek „antžmogiška“, „superherojiška“, kiek mistine ir antgamtine visagalybe tiesiogine to žodžio prasme. Nieko keista, juk tai – kultas.
Tačiau įdomu stebėti, kad tikėjimas jei ne antgamtiška, tai bent jau „superherojiška“ D.Trumpo visagalybe, regis, plinta net ir tarp jo kritikų bei nemėgėjų. Kodėl? Todėl, kad daugelis jų tikisi, kad kažkas kitas gali stebuklingai išgelbėti situaciją ir „išspręsti problemą“ ir tos viltys dabar sudėtos būtent į D.Trumpą.
Bent jau toks įspūdis susidaro klausantis begalinių išvedžiojimų, spėlionių, teoritezavimų ar tiesiog būrimų iš Taro kortų apie tai, kaip visiškai viskas ne tik Amerikoje, bet ir likusiuose kontinentuose dabar priklausys nuo to, ką nuspręs D.Trumpas – ar, tiksliau, kas jam šaus į galvą.
Ši prostracija tiesiog spinduliuoja iš visų kalbų apie D.Trumpo „nenuspėjamumą“, pastarajai savybei suteikiant pirmapradžio gaivališkumo, taigi, ir visagališkumo konotacijas. Jis, matote, gali nuspręsti vienaip, gali ir kitaip, gal jau yra nusprendęs, o gal tai padarys, kaip, esą, dažniausiai, paskutinę akimirką. Tačiau tai bet kokiu atveju turės lemiamos reikšmės.
O dangau, kaip padaryti, ką sakyti ir kam, kad galėtume jei ne bent maža dalimi paveikti tą sprendimą, tai bent perduoti dalelę savo pageidavimų ir vilčių jam, prieš tą sprendimą priimant?! Ką apie būsimą jo elgesį ir sprendimus galima spėti iš jo pirmųjų kadrinių paskyrimų bei pasisakymų?
Taip, tarsi pitijų oracijos Delfų orakule, skamba įvairiausi pasisakymai bei išvedžiojimai žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose. Taip kalba ir politikai – žinoma, pirmiausia tų šalių, kurios yra arčiausiai didžiausių pavojų zonų.
Būtent taip skambėjo ir Lietuvos prezidento pasakojimai apie savo pokalbį telefonu su D.Trumpu, kurių svarbiausias akcentas buvo ne tik žinia, koks galingas yra pats G.Nausėda, kuriam tas olimpietis asmeniškai pakėlė ragelį, bet ir tai, kad D.Trumpas „pagyrė“ Lietuvą, taiga, tarsi suteikė jai savo asmeninę globą ir palankumą.
Dar vienas šio reiškinio aspektas – nuolatinis kartojimas, kad „viskas ne taip paprasta ir žymiai sudėtingiau, nei atrodo ar įprasta manyti“. Teisingiau – „viskas ne taip blogai, kaip gali pasirodyti“. Ypač dažnai šie užkeikimai skamba kalbant svarbiausiu ne tik mums, bet ir visam pasauliui klausimu – apie karą Ukrainoje.
Tačiau įdomu stebėti, kad tikėjimas jei ne antgamtiška, tai bent jau „superherojiška“ D.Trumpo visagalybe, regis, plinta net ir tarp jo kritikų bei nemėgėjų. Kodėl? Todėl, kad daugelis jų tikisi, kad kažkas kitas gali stebuklingai išgelbėti situaciją ir „išspręsti problemą“ ir tos viltys dabar sudėtos būtent į D.Trumpą.
Taip sakantys žmonės tokį savo tikėjimą dažniausiai pateisina tikėjimu pačia Amerika. „Na, baikit, juk negali pati Amerika imti ir pasukti blogiausiu keliu, dėtis prie priešų ar net pati tokiu tapti! To tiesiog negali būti, nes negali būti. Juk kas tuomet atsitiktų su visu pasauliu?!“, – taip savo baimę net padaryti prielaidą, jog JAV gali išduoti Ukrainą ir visus Vakarus, veja šalin net labiausiai patyrę ir racionaliausiai mastantys ekspertai bei politikai.
Su tuo susijęs „argumentas“ – D.Trumpas yra „laimėtojas“ ir „mačo vyras“, todėl tiesiog negali leisti, jog Rusija visiškai nugalėtų Ukrainą, negali paprastai atiduoti jos Kremliui, nes tuomet atrodytų, jog ir jis „pralaimėjo“ Kremliaus šeimininkui Vladimirui Putinui.
Tuomet D.Trumpas esą prastai atrodytų pirmiausiai JAV visuomenės ir politinio elito akyse. Ir ką? Na, jam tuomet pačiam būtų nemalonu, susvyruotų jo visagalybės mitas ir apskritai jis ne itin gražiai „įeitų į istoriją“.
Taigi, jei jo draugas Vladas vis dėlto nuspręs, jog jam per mažai tos Ukrainos dalies, kurią jis sugebėjo užgrobti bei sunaikinti ir pamėgins neklausyti Donaldo, toliau grobti ir naikinti likusią dalį, pastarasis per akimirksnį taps ne toks draugiškas.
Duos Ukrainai tiek ginklų, kiek jai išties reikia ir dar daugiau, leis smogti visur, kur tik ji nori, pats smogs tiesiai Maskvai! Sunaikins sankcijomis ir kitais veiksmais Rusijos naftos sektorių, apskritai ekonomiką ir padarys visus kitus didžius dalykus, kurių ir nenorėjo, nes bijojo, ir tiesiog nesugebėjo padaryti visi kiti!
Svarbiausia, kad ir pats V.Putinas esą tai puikiai supranta ir to baisiausiai bijo.
O kas jei tiek D.Trumpui, tiek „JAV visuomenę ir politinį elitą“ visiškai užvaldžiusiai „MAGA“ sektai iš tiesų visiškai nusispjauti į Ukrainos likimą apskritai – ir tai geriausiu atveju? Kas, jei ši publika iš tiesų net nori Ukrainos, kuri suvokiama, kaip problema ir net priešė, pralaimėjimo ir sunaikinimo?
Tad kas, jei D.Trumpas, paprasčiausiai išdavęs ir atidavęs Rusijai Ukrainą, kaip tik ir pasielgtų taip, kaip „reikia“ ir nuo šiol galėtų laisvai valdyti pasaulį kartu su Vladu ir kitais kietais bičais?
Kaip ten bebūtų, akivaizdu, kad labiausiai tikėtinas D.Trumpo ir jo komandos veiksmų scenarijus ir yra tas, apie kurį jau seniai ir atvirai kalba ir jis pats, ir jo artimiausi bendražygiai. Ir, suprantama, kuris atitinka jų geopolitinį mentalitetą bei pasaulėžiūrą.
Pirmiausia, ir svarbiausia – nutraukti JAV karinę paramą Ukrainai. Šį sprendimą jie oficialiai ir formaliai galės padaryti iškart po to, kai sausį D.Trumpas oficialiai gaus prezidento karūną ir skeptrą. Tačiau labai neatmestina, jog jis ir jo komanda gali bandyti ar net jau dabar bando tai po kilimu daryti jau dabar.
Akivaizdu, kad paskutines dienas skaičiuojančios demokratų administracijos sprendimas leisti Ukrainai smogti amerikietiškais ginklais į Rusijos teritoriją, kone iš karto po to sekęs naujas karinės paramos paketas – politinė reakcija, nutaikyta būtent į šią perspektyvą.
Pirmiausia, ir svarbiausia – nutraukti JAV karinę paramą Ukrainai. Šį sprendimą jie oficialiai ir formaliai galės padaryti iškart po to, kai sausį D.Trumpas oficialiai gaus prezidento karūną ir skeptrą. Tačiau labai neatmestina, jog jis ir jo komanda gali bandyti ar net jau dabar bando tai po kilimu daryti jau dabar.
Ji, kaip teigia daugelis, iš tiesų greičiausiai esmingai nepakeis padėties ant žemės frontuose – juolab, kad tai trumpo, kelių šimtų kilometrų atstumą siekiančio nuotolio raketos, jų kiekis ribotas, jos pačios ribotos, panašu, tik Kursko sritimi. Tačiau šis žingsnis vis viena sutvirtins Ukrainos pajėgų pozicijas, bet dar svarbiau – peržengia svarbią „raudoną liniją“ ir atidaro Pandoros skrynią.
Pats V.Putinas, konstatuodamas, jog tokiam tokios ginkluotės naudojimui reikia tiesioginio fizinio Vakarų karinio personalo įsitraukimo, aiškino, jog tai jau reiškią atvirą Vakarų įžengimą į karą su Rusija. O kaipgi be svarbiausių – atominių – grasinimų? Šiomis dienomis eilinį kartą „atnaujinta“ Rusijos branduolinė doktrina numato, jog Rusija gali iš karto panaudoti atominį ginklą prieš nebranduolinę valstybę, jei ši Rusijos teritoriją raketomis atakuoja remiama branduolinės valstybės.
Kaip tik tokia reakcija ir rodo, kokia svarbi buvo ši riba.
Iškalbinga, jog ne mažiau isteriškai, nei Maskva ar, pavyzdžiui, Budapeštas, į šį nueinančios Vašingtono administracijos sprendimą reagavo ateinanti JAV administracija. Tai – dar vienas signalas, jog ji greičiausiai stabdys ne tik šį, bet ir visą karinę paramą apskritai.
Jos logika, kaip žinoma, paprasta – taip Kyjivas, esą, bus galutinai bus prispaustas sėsti prie „derybų“ stalo ir be jokių esminių išlygų sutikti su „sandoriu“ – de facto atiduoda Rusijai jos užgrobtą teritoriją bei atsisako narystės NATO siekio, mainais į tai, jog Rusija nustoja pulti likusią Ukrainos teritoriją ir palieka tą likutį gyvą.
Kas ir kaip apsaugo tą likutį, kieno ir kokios pajėgos užpildo „demilitarizuotą zoną“, sukuriamą vietoje fronto – jau, neva tik detalės. Aiškiau tik tai, kad JAV nepretenduotų tapti pagrindiniu tų pajėgų ir garantijų šaltiniu, net greičiausiai tame apskritai nedalyvautų.
O jei Ukraina su tuo nesutinka – ką gi, tai jos ir Europos reikalas, JAV nusiplauna rankas ir tik kartais iš tolo užmeta akį į pirmosios žūtį ir antrosios agoniją.
O kas jei su tuo nesutinka Rusija? Čia, be abejo, ir yra silpniausia viso „plano“, kuris ir taip yra visiškai šakėmis ant vandens rašytas, vieta.
Tuomet, esą, JAV apsisuka 180 laipsnių ir visa turima jėga – ekonomine ir net karine – užgula Rusiją taip, kad ji pradeda braškėti ar net suyra? Skamba neįtikėtinai, nerealiai ir juokingai – ne tik ir ne tiek dėl to, kad visiškai prieštarauja esminėms naujosios JAV valdžios nuostatoms Rusijos atžvilgiu, bet ir dėl to, kad tai neįgyvendinama nei per 24 valandas, nei per 24 dienas, nei per 24 mėnesius.
Pirma – šis karas jokiu būdu nesibaigs tol, kol Rusija bus tokia valstybė, toks režimas, kaip dabar. Tokios Rusijos egzistavimas absoliučiai nesuderinamas su net ir mažiausiu Ukrainos valstybės likučiu – kad ir kokį statusą tas likutis turėtų.
Apskritai, tokiai Rusijos apgulties politikai reikia visų Vakarų, ne tik JAV – kad ir kokia esminė tų Vakarų grandis ji bebūtų. O dabar JAV kaip tik juda ir, aišku, judės priešinga kryptimi – trauksis iš Vakarų apskritai. Tokioje perspektyvoje apskritai darosi sunku įsivaizduoti Vakarus, kaip geopolitinį subjektą – ką jau bekalbėti apie tai, kad jie pagaliau imtųsi nuoseklios ir vieningos Rusijos režimo spaudimo, sekinimo ir griovimo politikos.
Ką gi, šiame kontekste ir šia proga belieka priminti, kad esminiai dalykai lieka tie patys – kaip ir prieš tūkstantį dienų, taip ir prieš dešimt metų.
Pirma – šis karas jokiu būdu nesibaigs tol, kol Rusija bus tokia valstybė, toks režimas, kaip dabar. Tokios Rusijos egzistavimas absoliučiai nesuderinamas su net ir mažiausiu Ukrainos valstybės likučiu – kad ir kokį statusą tas likutis turėtų.
Po dešimties metų, o ypač – po paskutiniojo tūkstančio dienų dabartinė Rusija tiesiog neturi kitos išeities, kaip tik arba užgrobti, arba paversti gyvenimui netinkama dykra visą Ukrainos teritoriją. Link šio tikslo režimas judės tol, kol galės kvėpuoti – net, greičiausiai, ir be V.Putino.
Maskva net ir neslepia, kad dabar jos vis kartojamos „sąlygos“, didžiąja dalimi atitinkančios ir visus „konflikto įšaldymo“ planus, skelbiamus Vakaruose – tik tarpinė stotelė šio tikslo link. Vienas iš pagrindinių motyvų, kodėl Rusija galėtų stabtelėti – pačios Ukrainos visuomenės suskaldymas, demoralizavimas ir destabilizacija.
Kitas stabtelėjimo motyvas – jei po kilimu ir už Ukrainos nugaros, kur derybos su būsima JAV valdžia beveik neabejotinai vyksta jau dabar, sudaromas koks nors dar didesnis sandoris, įtraukiantis ir kitus geopolitinius frontus.
Tačiau pagrindinė priežastis, dėl kurios Rusija imtų ir sustotų – jei jos ekonominiai, kariniai ir žmogiškieji ištekliai artėja ar jau yra ant išsekimo ribos ir jai tiesiog būtina pertrauka tam, kad juos atstatytų.
Tad vienintelis faktorius, kuris iš tiesų sustabdytų bent jau Rusijos šliaužimą į priekį fronte – Ukrainos ir jos rėmėjų fizinė karinė jėga. Jei Rusijos pajėgos tiesiog fiziškai nebegalėtų judėti nei kilometro į priekį, net ir milžiniškų nuostolių pagalba nepramušdamos galva sienos, tai apskritai reikštų naują strateginį lūžį kare.
Bet, žinoma, režimas, net atsidūręs ant tokios ribos, žūtbūt stengtųsi be tos pertraukos apsieiti, išsigelbėti su išorinių šaltinių pagalba – ką matome jau dabar.
Tad vienintelis faktorius, kuris iš tiesų sustabdytų bent jau Rusijos šliaužimą į priekį fronte – Ukrainos ir jos rėmėjų fizinė karinė jėga. Jei Rusijos pajėgos tiesiog fiziškai nebegalėtų judėti nei kilometro į priekį, net ir milžiniškų nuostolių pagalba nepramušdamos galva sienos, tai apskritai reikštų naują strateginį lūžį kare. Rusija netektų savo esminio argumento, kuriuo ir rodo sau bei pasauliui, jog tebeturi iniciatyvą kare, ir šantažuoja Vakarus bei Ukrainą.
Tačiau bent artimiausioje apžvelgiamoje ateityje Ukraina tokių pajėgumų neturės. Tad vėl grįžtame prie to paties esminio klausimo – kam Rusijai apskritai sustoti, jei ji ir toliau gali stumtis į priekį bei puoselėti viltis, kad, galų gale, net ir pralauš Ukrainos frontą.
Labai tikėtina, kad ji šiuo metu dar labiau intensyvina tiek puolimą fronte, tiek visos Ukrainos teritorijos naikinimą būtent tam, kad ne tik užgrobtų kuo daugiau teritorijos ir atsiimtų Kursko sritį dar iki kažkokių „derybų“ bei D.Trumpo inauguracijos pradžios, o tam, kad iki tol pasiektų tokį esminį lūžį, kuris tokias „derybas“ ir visus jo planus bei siūlymus apskritai paverstų beprasmiais.
Galbūt, net su jo tyliu sutikimu bei pritarimu.
Taigi, viskas atsiremia į tai, nuo ko viskas prasidėjo ir kas iš tiesų visada diktavo viso šio karo sąlygas ir eigą – pačią Ukrainą. Teisingiau, į kariaujančią jos visuomenės dalį, tą „Maidaną“, kuris, nepaisant visko, vis dar laiko frontą ir laikosi pats.
„Arba mes juos, arba jie mus“ – taip toji dalis visada apibrėžė esminę tikrovę, kurioje tiesiog neegzistuoja jokio trečiojo ar „tarpinio“ kelio iki galutinės atomazgos, o tos tikrovės ir esminės proceso krypties pakeisti jau seniai nebeįmanoma. Tiesą sakant, ta tikrovė tokia buvo nuo pat pradžių.
Taip, tikimybė, kad toji kryptis yra „jie – mus“, didėja vis sparčiau. Tačiau Maidanas jau daugybę kartų griovė visus išskaičiavimus bei planus, kaip ir visų „realistų“ bei „pragmatikų“ viltis, kad galų gale bus sunaikintas. Iki šių vilčių išsipildymo – dar labai toli, dar laukia daug ir žymiai nuožmesnių bei žiauresnių kovų, nei jau matėme iki šiol. Šios šalies agonija bus dar ilga ir žymiai labiau bei visiškai tiesiogiai palies ne tik aplinkines šalis, bet ir žemes anapus Atlanto.
Be to, lygiagrečiai Rusija, net ir vaidindama „derybas“, jei jos vis dėlto prasidės, stiprins ir tiesioginę agresiją, įgaunančią atviro terorizmo formas, prieš Vakarus bei NATO – pirmiausia, kaimynines šalis. Ši tendencija – vis akivaizdesnė. Tačiau vis dar neaišku tai, kaip į ją bus reaguojama, ar ji apskritai taps žadintuvu ir paskutiniu lašu į taurę Europos politinei valiai ir jėgai, ar priešingai – tik dar labiau tą Europą išgąsdins ir paralyžiuos.
Juk tokiu žadintuvu turėjo tapti jau Šiaurės Korėjos kovinių vergų įžengimas į Europos teritoriją, kuris tapo eiliniu liudijimu, kad karo plėtra ir eskalavimu suinteresuota ne tik pati Maskva, bet ir už jos nugaros stovintis visas diktatūrų aljansas.
Šio aljanso agresija tik stiprės ir plėsis, be abejo, ir už Europos ribų, tiesiogiai paliesdama ir JAV.
Tad visos kalbos apie „eskalacijos išvengimą“ tam, kad nebūtų „tiesioginio susidūrimo“ – vis labiau ir labiau karikatūriškos, kad ir iš kieno lūpų jos besklistų. Tiek viena, tiek antra jau seniai vyksta tiesiog prieš mūsų akis ir tik stiprėja. Ir visos pertraukos, „užšaldymai“ ar „paliaubos“ to negali nei sustabdyti, nei net atidėti.