Taip, Lietuvos valstybė buvo okupuota: iš pradžių Sovietų Sąjungos 1940 m., o nuo 1941 m. birželio pabaigos trejus metus – nacių Vokietijos. Tačiau karo metais Lietuva ir lietuvių tauta niekur nedingo. Ji buvo čia, nuo karaliaus Mindaugo laikų.
Nors Lietuvos kariuomenės jau nebuvo, bet Lietuvos piliečiai Antrame pasauliniame kare, dažniausiai ne savo noru, buvo priversti dalyvauti. Vieni Sovietų Sąjungos ir Vakarų sąjungininkų pusėje, kiti – nacių Vokietijos pusėje.
Per gana trumpą okupacijos laikotarpį naciai su vietiniais pagalbininkais sunaikino apie 200 tūkstančių Lietuvos piliečių, daugiausia žydų, bet taip pat ir kitų tautybių, taip pat ir lietuvių. Apie keliasdešimt tūkstančių Lietuvos gyventojų buvo išvežta darbams į Vokietiją. Lietuvoje karo metais žuvo apie 170 tūkstančių SSRS karo belaisvių.
Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos kariuomenė galėjo atlikti savo garbingą misiją ir, galbūt, iš esmės pakeisti savo valstybės likimą, net sumažinti Holokausto aukų skaičių, jei būtų išsaugojusi valstybingumą.
1939 m. rugsėjį, po Molotovo-Ribentropo pakto sudarymo, kai Lietuva kurį laiką buvo Vokietijos įtakos zonoje, ji turėjo galimybę užimti Vilnių savo pajėgomis. Vokietija tokiam žingsniui skatino. Net Vilniaus lenkų bendruomenė, besibaiminanti dėl sovietų okupacijos, laukė, kad Lietuvos kariuomenė įžengs į Vilnių greičiau nei Raudonoji armija.
Lietuvos kariuomenės kovinė dvasia buvo pakiliai nusiteikusi Vilniaus užėmimui. Tačiau aukštieji Lietuvos politikai ir diplomatai baiminosi Anglijos ir Prancūzijos reakcijos, nors Lenkijos atžvilgiu abi Vakarų valstybės laikėsi bailiai ir realios pagalbos savo sąjungininkei Lenkijai ilgai nesuteikė.
Galiausiai Vilnių užėmė sovietai ir Lietuvai padiktavo savo sąlygas dėl karinių bazių įsteigimo Lietuvoje už Vilniaus gražinimą. Lietuvos – SSRS sutartis, pasirašyta 1939 m. spalio 10 d., parodžiusi Lietuvos valdžios nuolankumą, ir iliuzijas, kad sovietų okupacija yra geriau nei tarpvalstybinis bendradarbiavimas su Vokietija, parengė dirvą 1940 m. birželio 15 d. okupacijai.
Demoralizuota kariuomenė, kaip ir visos Lietuvos Respublikos saugumo struktūros, VSD, šauliai, jaunimo organizacijos neparodė mažiausio pasipriešino ir net nesurengė taikios demonstracijos prieš okupantus. Anot vilniečio rašytojo Juzefo Mackiewicziaus, „įvyko visuotinis pasidavimo aktas“.
Vykstant Vokietijos-SSRS karui, Raudonosios armijos sudėtyje buvo sukurta 16-oji lietuviškoji divizija, turėjusi daugiau kaip 10 tūkstančių karių. Joje daugiau kaip trečdalis buvo lietuviai, 29 proc. žydų, tiek pat rusų, kitų tautybių karių. Jie kovojo prieš nacių Vokietiją ne tik mūšiuose prie Oriolo, bet ir kovose dėl Šiaulių ir Klaipėdos.
Dalis lietuvių, likusių Lietuvoje, tarnavo nacių Vokietijos karinėse bei jėgos struktūrose. Ne SS daliniuose, kaip tai padarė estai ir latviai, bet Vokiečių saugumo policijos ir kituose daliniuose, kurie buvo pavaldūs naciams. Vien tik policijos batalionų, pavaldžių nacių valdžiai, buvo daugiau nei dvidešimt.
Laimantas Jonušys savo paskyroje feisbuke taikliai pastebėjo, kad „labai abejotinas madingas teiginys, kad mums Antrasis pasaulinis karas nesibaigė. Karas baigėsi visai Europai, taip pat ir mums. Jokiame Europos šalių vadovėlyje ir jokioje istorijos knygoje nerasime teiginio, kad šis karas truko iki 1990 metų. Kitas dalykas, kad mums nesibaigė blogi to karo padariniai, visų pirma okupacija“.
Iš tikrųjų karas Europoje ir Lietuvoje baigėsi 1945 m. ir tą karą laimėjo Vakarų sąjungininkai kartu su Sovietų Sąjunga, kurios kariuomenė užėmė Reicho sostinę Berlyną greičiau nei tai padarė JAV ir Didžiosios Britanijos kariniai daliniai.
JAV prezidentas F. D. Rooseveltas ir Didžiosios Britanijos premjeras W. Churchillis prieš karo pabaigą Jaltos konferencijoje sutiko, kad SSRS okupuotos teritorijos 1939–1940 m. (taigi ir visos Baltijos šalys) priklausytų SSRS, o Lenkija, Vengrija, Rumunija, Čekoslovakija liktų SSRS įtakos sferoje.
Europiečių požiūriu, Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1939 m. rugsėjo 1 d. ir tęsėsi šešerius metus, kol kapituliavo Japonija. Kinijos istorikai teigia, kad Antrasis pasaulinis karas prasidėjo 1937 m., kai Japonija užpuolė Kiniją. Karas Azijoje tęsėsi aštuonetą metų ir baigėsi japonų kapituliacija amerikiečiams 1945 m. rugsėjo 2 d.
Kinų ekspertų vertinimu, apie 35 milijonai kinų žuvo ilgiausiame Azijos kare. Vokiečių istorikų nuomone, kinai neteko 3,5 milijono karių ir 10 milijonų civilių. Japonija neteko daugiau kaip 2 milijonų karių ir daugiau kaip 1,5 milijono civilių. Vokietijos mirties stovyklose buvo sunaikinta 10 milijonų įvairių tautybių asmenų, dagiausiai žydų. SSRS neteko apie 13 milijonų karių ir 14 milijonų civilių gyventojų, Vokietija – daugiau kaip 5 milijonų karių ir daugiau kaip milijono civilių, JAV – 470 tūkst. karių, o Didžioji Britanija – 270 tūkst. karių ir 62 tūkstančių civilių. Visi jie nusipelnė atminimo tam, kad karas daugiau nepasikartotų.
Svarbiausiomis Antrojo pasaulinio karo nugalėtojomis buvo SSRS ir Jungtinės Valstijos, tapusios po karo supergalybėmis ir daugiau kaip 40 metų kariavusios tarpusavyje šaltąjį karą, kurį Sovietų Sąjunga galiausiai pralaimėjo. Ant SSRS griuvėsių susikūrė Rusijos Federacija, kuri iš esmės tęsia imperinę Rusijos ir SSRS politiką. Kad daugiau nekiltų pasaulinių karų Europoje, buvo sukurta Europos Sąjunga, kuri savo pagrindinį uždavinį – išsaugoti Europoje taiką – kol kas atlieka.