Ginčai tik dar labiau išryškina nuostatą, kad prezidentas A. Smetona (1864–1944), palikęs kraštą prasidėjus SSRS okupacijai ir net neparaginęs Lietuvos piliečių priešintis okupantui, tikrai nebuvo tas asmuo, kuris vienijo Lietuvą.
Teisėtai kyla klausimas, kodėl paminklas turėtų būti statomas būtent A. Smetonai, o ne kitiems dviem tarpukario prezidentams – Aleksandrui Stulginskiui (1885–1962) ir Kaziui Griniui (1866–1950) ?Ar tik todėl, kad A. Smetona ilgiau gyveno Vilniuje, ar todėl, kad valdė ilgiausiai be jokių rinkimų? Kodėl diskutuojama apie paminklą asmeniui, kuris net 14 metų autoritariškai valdė Lietuvą ir neteisėto perversmo keliu gavo valdžią?
Apie asmenį, kuris, be abejonės, nusipelnė savo kraštui, tautai, jos kultūrai, kol laikėsi demokratinių nuostatų, jomis vadovavosi?
Beje, galim prisiminti, kad mūsų kaimynai latviai ir estai autoritarinio režimo sąlygomis gyveno kur kas trumpiau nei lietuviai.
Tik šešerius metus – nuo 1934 m. , kai Karlis Ulmanis Latvijoje ir Konstantinas Petsas Estijoje panaikino parlamentinę respubliką. Tačiau jie abu, prasidėjus komunistinei okupacijai, nepaliko savo krašto ir tautos likimo valiai, kaip tai padarė A. Smetona. Žinoma, už tai jie žiauriai nuo bolševikų nukentėjo.
Tačiau ar kiti du tarpukario Lietuvos prezidentai yra mažiau verti pagarbos (beje, prezidentui K. Griniui net suteiktas Pasaulio teisuolio vardas, nes jis karo metais išgelbėjo nuo nacių ne vieną žydų šeimą). O gal jie kaip tik yra nusipelnę daugiau?
Juk jie abu, kaip ir A. Smetona, aktyviai dalyvavo Lietuvos tautiniame judėjime, buvo caro valdžios persekiojami, abu puoselėjo demokratiją, kūrė ir stiprino partijas, leido lietuvišką spaudą, priešinosi autoritarizmo įsitvirtinimui ir buvo ištikimi parlamentinės respublikos idėjai, kurią savo valdymo metais kiek įmanydami stengėsi puoselėti. Abu jie buvo aukštos prabos demokratai, humanistai.
Po 1926 m. gruodžio perversmo, kurio vienu iš organizatorių buvo A. Smetona, jis su kariškių pagalba ne tik pašalino demokratiškai išrinktą prezidentą K. Grinių, bet netrukus paleido ir Seimą, o vėliau uždraudė partijas ir valdė kraštą, pasitelkęs cenzūrą, remiamas vienos politinės jėgos – Tautininkų sąjungos, kuri 1933 m. paskelbė A. Smetoną vyriausiu jos vadu iki gyvos galvos.
Jam valdant Lietuvą, pamažu buvo kuriamas A. Smetonos kultas, jo asmuo buvo mitologizuojamas, net ant lietuviškų pinigų atsirado jo portretai.
A. Smetonos mitologizacija atėjo iki mūsų dienų. Prie to prisidėjo gūdūs komunistiniai laikai, neigę absoliučiai viską, kas buvo gero ir vertingo sukurta Lietuvos Respublikoje. Matyt, prisidėjo ir tai, kad daliai mūsų visuomenės yra būdingas autoritarinis mąstymas.
Ji demokratijos nevertina ir mieliau renkasi vieno žmogaus garbinimą. Tai pastebime ir dabartiniame politiniame gyvenime.
Tarpukariu autoritarizmas buvo madingas kone visoje Vidurio Rytų Europoje, išskyrus, galbūt, tik Čekoslovakiją.
Vieno asmens kultą puoselėjo ir naciai Vokietijoje, ir fašistai Italijoje, ir bolševikai Rusijoje. Jis būdingas ir šiandien nemažam būriui buvusių kompartijos narių, kuriuos galėtume pavadinti tautiniais komunistais.
Buvusioje Lietuvos laikinojoje sostinėje, Kauno prezidentūros kiemelyje, yra pastatytos trys skulptūros trims Lietuvos Respublikos prezidentams.
Visi trys tarpukario prezidentai, nepaisant to, kad du iš jų nuolat oponavo trečiajam ir nekentė tautininkų režimo, vienodai gražiai ir deramai pagerbti kaip valstybės vadovai. Ir tai yra teisinga. Visi jie buvo prezidentai, visi rezidavo laikinojoje sostinėje Kaune. Visi jie yra lygūs, nors buvo labai skirtingi.
Du iš jų buvo teisėtai Lietuvos Seimo išrinkti. Tai – krikščionis demokratas Aleksandras Stulginskis ir valstietis liaudininkas Kazys Grinius. Trečias – tautininkas A. Smetona 1919 m. balandį taip pat buvo išrinktas demokratiniu keliu. Jį išrinko Lietuvos Valstybės Taryba. A. Smetona teisėtu prezidentu išbuvo vienerius metus, kol susirinko Steigiamasis Seimas ir prezidentu išrinko Aleksandrą Stulginskį.
Šešetą metų prezidentu išbuvęs A. Stulginskis Lietuvos nepaliko 1940 m., prasidėjus bolševikinei okupacijai, o liko su savo tauta, buvo ištremtas, kalinamas ir dar spėjo grįžti į Lietuvą, nors ir komunistinę.
Smetona yra tinkamai pagerbtas kaip prezidentas. Ne viename mieste yra jo vardo gatvės. Ne tik Kaune, bet ir jo gimtinėje pernai pastatytas paminklas.
Vilniuje, Tilto gatvėje, ant namo, kuriame jis gyveno su šeima, pakabinta atminimo lenta. Palangoje A. Smetona pagerbtas net keliose vietose: viloje, kur jis mėgo vasaromis ilsėtis, Vasario 16-osios signatarų alėjoje, kurioje paminėti keturi signatarai, įskaitant A. Smetoną, besimokę Palangos progimnazijoje dar caro laikais, gražiai paženklinta liepa, kurią 60-mečio proga pasodino A. Smetona prie Birutės kalno. A. Smetonos kultas ir toliau gyvuoja. Ir tebūnie.
Tačiau jei norime pagerbti jaunatvišką, dar demokratinių idėjų veikiamą A. Smetoną, pastatykime Vilniuje paminklą Lietuvos Tarybai, kuri 1918 m. vasario 16 d. paskelbė atstatanti „nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“. Tai bus paminklas visiems dvidešimčiai signatarų ir jų demokratiškai išrinktam pirmininkui Antanui Smetonai.