„Taip darė ir Hitleris!“, „Tai nacių mąstymas!“ – skamba tekstuose ir laidose. „Fašizmas“ – kukliau šaukia kiti, dažniausiai manantys, kad tai tik nacizmo sinonimas. Sugalvotas net protingas pavadinimas kvailam reiškiniui – Reductio ad Hitlerum. Suprask, „suvedimas į Hitlerį“.
Žinoma, toks lyginimas visų pirma dažniausiai būna neadekvatus. Nėra ko ir sakyti, kad nacių mirties stovyklų aukų kančios ir likimas yra nelygintinas su šiandieninių visuomenių narių nuoskaudomis dėl jiems nepriimtinų lietuviškos procedūrinės demokratijos įstatymų. Teisus Tomas Venclova, nesename tekste pasakęs, kad tokį lyginimą galima vertinti kaip „nacizmo ir komunizmo aukų įžeidimą“.
Konvencija
T. Venclova tekste referavo į Lietuvos žiniasklaidoje daug dėmesio sulaukusį filmuką, kritikuojantį Stambulo konvenciją. Būtent diskusijų dėl šios konvencijos fone išryškėjo „nacių“ argumento vartojimas. Trumpai apie jas.
Konvencija kritikuojama, nes, be kitų dalykų, įpareigoja šalis „nediskriminuoti dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės“. Socialinė lytis reiškia visuomenės sukonstruotą, o ne biologinę lyties sampratą, lyties raiška – pastangas atrodyti kitos lyties atstovu, o lyties tapatybė – savo lyties suvokimą, nebūtinai sutampantį su biologine lytimi.
Konvencijos kritikai apibendrintai tai priskiria genderizmo ideologijai – mąstymui, kad lytis yra pasirenkama, kintanti ir nepriklausoma nuo biologijos.
Jie klausia, ką reikštų „nediskriminuoti vyro dėl to, jog šis laiko save moterimi?“ Sutikti, kad jis „moteris“?
Šis mąstymas įvardijamas totalitariniu, nes reikalauja pakeisti tikrovės sampratą ir siekia, kad jam būtų pritarta visuotinai, ką liudija Vakarų šalyse priimami įstatymai, baudžiantys už oponavimą vienalytėms santuokoms, transgenderizmui ir šiaip už „homofobiškus“ pasisakymus.
Konvencijos šalininkai bent iš pradžių visada atmeta, kad tokių grėsmių nėra. Atmeta ir Tomas Venclova, tačiau, paradoksaliai, minėto teksto pabaigoje pats teigia, kad „Pasitaiko ir tokių lytinės tapatybės atvejų, kada žmogaus fizinė ir psichinė lytis nesutampa. [...] Šių asmenų diskriminavimas yra toks pat neleistinas, kaip, tarkime, diskriminavimas dėl rasės.
Tą natūralų humanistinį (taip pat krikščionišką) požiūrį irgi pabrėžia „gender“ sąvokos vartojimas. Prie to požiūrio dar nesame pratę, bet turėsime priprasti. [...] Vienintelis dalykas, kuris dera Lietuvai kaip nepriklausomai, demokratinei ir pažangiai šaliai – prisijungti prie europinių bei pasaulinių gender equality (lyčių lygybės) standartų“.
Sutikime, griežtas ir auklėjantis įpareigojimas. Kitaip tariant, ir konvencijos šalininkai (ne tik T. Venclova) galiausiai sutinka, kad pagarbos translytiškumui kaip reiškiniui reikalavimas konvencijoje yra tikras, o ne išgalvotas.
Taigi konservatyviai stovyklai šiame ginče atstovaujanti organizacija išvertė ir paskelbė kitos ES šalies aktyvistų parengtą filmuką Stambulo konvencijos tema.
Nei teksto, nei vaizdų nekeitė. Tarp vaizdų buvo nacių kalinamų vaikų nuotrauka ir prierašas: „Tai [genderizmas] socialinis eksperimentas su mūsų vaikais. Naujos socialinės tvarkos įvedimas visais laikais žmoniją privesdavo prie smurto ir kančių“. Palyginimas neadekvatus ir blogas, bet toks tikrai ne vienintelis.
Rudasis maras!
„Nacių argumento“ pavyzdžių nereikia ieškoti toli. Jokio žiniasklaidos dėmesio nesulaukė A. Tapino inicijuotame mitinge prie Seimo nuskambėjęs ir TV parodytas Lilijos Vasiliauskienės pasisakymas. Jame Vilniaus Moterų krizių centro direktorė ir aktyvi vadinamųjų reprodukcinių teisių gynėja piktinosi: „Ar galima de facto vykdyti tokią pat politiką, kokią vykdė fašistinė Vokietija? Draudimas abortų, šeimų rūšiavimas, persekiojimas kitaip mąstančių, homoseksualų ir taip pat aktyvistų, kurie bando kalbėti apie žmogaus teises! Šitame Seime jau pakvipo ruduoju maru. Šitas Seimas turėtų pasileisti ir dar kartą pasitikrinti savo mandatą.“
Rudasis maras – universaliai žinoma nacizmo alegorija. Abortų draudimas ir „šeimų skirstymas“ (šeimos apibrėžimas per santuoką ir tėvystę) – tariami nacizmo požymiai šiame pakvipusiame Seime.
Tačiau nei abortų draudimas, nei šeimos siejimas su vyro ir moters santuoka nėra nacizmo bruožai. Tai fake history. Iš tiesų nacionalsocializmas abortų nedraudė, o leido ir net skatino, nes tai buvo jų rasės gryninimo politikos dalis. Abortų politika buvo selektyvi – pavyzdiniai „grynakraujai arijai“ turėjo pareigą Reichui gimdyti kuo daugiau vaikų, tačiau dauguma tokios pareigos neturėjo, o vardan rasės gryninimo daug kam abortai buvo netgi prievartiniai.
Abortai ir apskritai prievarta prieš moteris Trečiajame Reiche ilgą laiką buvo tabu tema, tačiau 2015 metais pasirodė Otavos universiteto mokslininkės B. Chalmers studija apie moterų padėtį nacistinėje Vokietijoje.
Knyga laimėjo 8 apdovanojimus, „Times of Israel“ ją pristato kaip „įspūdingą“ (groundbreaking). Joje plačiai aprašomi prievartiniai abortai ir sterilizacija rasiškai netinkamoms, ypač žydų kilmės moterims. Aborto neatlikusioms geto gyventojoms grėsė mirties bausmė. Niurnbergo tribunole 14 nacių nuteista už „prievartą darytis abortus“ rasiškai nevertingoms laikytoms moterims.
Nacių biopolitika buvo visiškai subordinuota rasės gryninimo teorijai ir nepasiduoda jokiam adekvačiam lyginimui su šių dienų abortų įstatymais.
Atitinkamai šeimos siejimas su santuoka ir tėvyste neturi savyje nieko nacistinio. Priešingai, Vakarų civilizacija visais laikais šeimą suprato tik kaip sukuriamą sudarius vyro ir moters santuoką. Senovės graikų homoseksualūs žaidimai visada baigdavosi sulig brendimu ir heteroseksualia santuoka.
Tik tokią šeimą pripažino religiniai ir sekuliarūs, autoritariniai ir demokratiniai režimai, homogeniškos ir pliuralistinės visuomenės iki pat XXI a. pradžios.
Net JAV vienalytės santuokos šauklys B. Obama XX a. pabaigoje dar aiškiai pasisakė už „tradicinę“ santuoką.
Naciai šiuo požiūriu neišsiskyrė, tačiau – kaip ir tą pirmieji padarę komunistai – skatino seksą anapus santuokos, nesantuokinius vaikus, prostituciją (viešnamiai net mirties stovyklose), arijų skyrybas ir „persituokimą“, jei pirmoji žmona nebegali turėti vaikų ir t. t.. Santuokinės šeimos išskirtinis statusas ir svarba nacistinėje visuomenėje akivaizdžiai smuko lyginant su visomis civilizuoto pasaulio ir konkrečiai to meto Europos visuomenėmis. Tačiau kai reikia įtaigaus argumento prieš abortus ir prigimtinę šeimą, tinka ir rudasis maras.
Tinka jis ne tik moraliniams, bet ir ekonominiams konfliktams užaštrinti. Tinka tarp įtakingiausių viešosios diskusijos dalyvių.
Balandžio 19 dieną Lietuvos laisvos rinkos instituto (LLRI) vadovas Žilvinas Šilėnas dalinasi vaizdo įrašu, kuriame aiškinama, kad „naciai svarstė uždrausti alkoholį Trečiajame Reiche. Žinoma, Hitleris buvo kone blaivininkas“.
Ž. Šilėnas nuo savęs prideda klausimą: „Aiškina, kad negalima alaus, nurodinėja, ką valgyti. Nieko neprimena?“ Žinoma, turi priminti Verygos alkoholio ribojimo politiką, kuri pasirodo esanti hitleriška. Dr. Raimondas Kuodis pagrįstai ironizuoja: „Reguliavimas – Hitleris, nereguliavimas – neHitleris. Paprasta ir aišku“.
Nėra reikalo įrodinėti, kad reguliavimas nėra nacių bruožas. Kaltinimas net kiek ironiškas: kol Hitleris svarstė galimybę uždrausti alkoholį, laisvoje ir demokratiškoje JAV jis buvo uždraustas 1920–1933 metais. Bet paprasčiausia viską suvesti į Hitlerį.
Moralas?
Dažniausiai ten, kur pirštu bedama į Hitlerį, jo tiesiog nėra. Absoliuti dauguma politinių sprendimų nėra būdingi išimtinai nacizmui. Priešingai, jis nepanašus beveik į nieką šiandieniniame politiniame gyvenime.
Verta prisiminti H. Arendt įžvalgas, jog totalitariniai režimai buvo artimi tik tarpusavyje – nacizmas ir komunizmas, du absoliučios kontrolės režimai, tikėję, kad egzistuoja objektyvus gamtos (naciai) ar istorijos (komunistai) planas, kurį žino viena teisinga partija ir kurį bet kokia kaina įgyvendinti yra tos partijos misija.
Naciams ši misija buvo aukščiausios rasės, o komunistams – pažangiausios darbininkų klasės istorinė pergalė pasauliniame internacionale.
Būtent ši fatalistinė gamtos/istorijos plano, prieš kurį visi vienodai bejėgiai ir beteisiai, o visos aukos pateisinamos, vizija yra baisiausias totalitarizmo bruožas, iš kurio kyla visi kiti konkretūs šių režimų baisumai ir kuris kaip giliausia praraja skiria nacizmą ir komunizmą nuo visų kitų žmonijos politinių išmislų.
Nepaisant to, bet kokias su autoritarine kontrole liberalios visuomenės dalies įprastas sieti praktikas lengva ranka Lietuvoje šiandien priskiriame nacizmui (arba, dar neatsargiau, fašizmui). Tą daro įvairiausios politinės stovyklos.
Tai šiurkšti klaida, ir ne tik loginė. Kaip reta teisus T. Venclova, sakydamas, kad viską lygindami su nacizmu žeminame nacių aukų kančias.
Paprasčiausia ir protingiausia abiems įvairiausių socialinių konfliktų pusėms būtų tiesiog susilaikyti nuo tokių lyginimų. Link brandesnių viešųjų diskusijų eikime nors mažais žingsniais.