Vytautas Valentinavičius. Ydinga Lietuvos žmogaus teisių užtikrinimo sistema – realybė be siekiamybės

Būtina išspręsti institucinės lyderystės žmogaus teisių politikos srityje klausimą, kas formuoja ir koordinuoja Lietuvos žmogaus teisių politiką, peržiūrėti žmogaus teisių strategijų ir veiksmų planų kūrimo procesus, įvertinti tarpinstitucinio bendradarbiavimo žmogaus teisių srityje veiksmingumą ir nuoseklumą. Tokios rekomendacijos skambėjo iš „Kurk Lietuvai“ tyrėjų Agnės Pakšytės ir Aušros Raulušonytės lūpų, kurios pristatydamos tyrimą „Lietuvos žmogaus teisių sistemos žemėlapis“, be kita ko, pastebi, kad „tarptautiniuose žmogaus teisių situacijos stebėjimo reitinguose, Lietuva vertinama žemiau Europos Sąjungos (ES) vidurkio“.

Natūraliai gali kilti klausimas, kaip nutiko, kad Lietuva, kurioje veikia kone tuzinas žmogaus teisių institucijų, kurioms išleidžiami milijonai eurų, žmogaus teisių apsauga – žemiau ES vidurkio? Tyrėjos pastebi, kad ES valstybėse institucinės lyderystės žmogaus teisių srityje struktūros yra kur kas aiškiau apibrėžtos nei Lietuvoje: „Kitaip nei daugelyje ES valstybių, Lietuvoje nėra institucijos ar pareigybės, kuriai būtų priskirtos bendros valstybės žmogaus teisių politikos formavimo ar koordinavimo funkcijos.

Atskiros institucijos formuoja ir koordinuoja valstybės politikos konkrečiose žmogaus teisių srityse įgyvendinimą.“

Gal todėl vis dažniau Lietuvoje imama abejoti žmogaus teisėmis, kurios turėtų būti neatsiejamai susijusios su tokiomis vertybėmis, kaip teisingumas, laisvė ir lygybė. Tačiau kaip atsitiko, kad lygybė ir nediskriminacija Lietuvoje suvokiama itin siaurai, kai vieniems žmogaus teisių klausimams skiriamas dėmesys kitų sąskaita, kai dėl žmogaus teisių klausimų konkuruojama pamirštant, kad už jų – žmogus, jo orumas?