A. Kubilius. Ir aš myliu Lenkiją

Lietuviška autorefleksija, įkvėpta Timothy Snyder'io ir Peter Heherington'o

Aš myliu Lenkiją, bet ne Tomaševskį

Beveik prieš porą metų Mykolas Majauskas, mano buvęs ekonomikos patarėjas, jaunatviškai ir romantiškai nusiteikęs, ėmėsi viešos internetinės akcijos „Aš myliu Lenkiją“ iniciatyvos. Ir netikėtai susilaukė didelės sėkmės. Daugelis žinomų Lietuvos žmonių fotografavosi su tuo paprastu užrašu „Aš myliu Lenkiją“ ir talpino tokias nuotraukas socialiniuose tinkluose. Tai plito kaip kompiuterinis virusas. Netrukus ir Lenkijos pusėje kilo panaši prisipažinimų meilėje banga ir lenkai savo internetą pildė nuotraukomis su užrašu „Aš myliu Lietuvą“.

Per prabėgusius metus ta romantiška pavasarinė flash iniciatyva kažkur nugaravo, bet liko gražus prisiminimas tokio pavasarinio žmogiško jausmų impulso, kurio šiais laikais labai stinga.
Šiandien, kad ir stipriai pavėlavęs, skubu ir aš savo jausmus išpažinti: ir aš myliu Lenkiją. Kaip tikra meilė, ir ši meilė yra sudėtinga. Yra dalykų, kurie man tikrai nepatinka, bet kai pabandau visiškai išgryninti savo jausmus ir išgauti tokią išgrynintą jausmo esenciją, aš pats sau sakau: aš myliu Lenkiją. Kad būtų visiškai aišku, galiu taip pat drąsiai pasakyti, kad nelabai myliu Valdemar‘ą Tomaševski, bet tai – atskira istorija.

O išgrynintuose jausmuose mano meilė Lenkijai yra labai glaudžiai susijusi su natūralia meile Lietuvai, su meile jos istorijai, kurioje buvo visko: ir pergalių, ir pralaimėjimų, bet visada šalia buvo Lenkija, su kuria mūsų istorija ilgą laiką buvo susipynusi ir neperskiriama, pilna tarpusavio nuoskaudų, bet ir didingų puslapių.

Per pastaruosius keletą metų antrą kartą rašau apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, jų šiandieninę būklę. Prieš beveik dvejus metus pirmąjį tekstą rašyti paskatino ministro L. Linkevičiaus skubotas „atsiprašymas“ lenkams. Tada nagrinėjau lenkų politinio elito vyraujančias geopolitinio ir istorinio mąstymo paradigmas (Lenkija save mato ne mūsų regiono, o visos Europos lydere) ir kaip jos daro įtaką mūsų tarpusavio santykiams. Esminė to teksto išvada buvo labai paprasta – jokie „atsiprašymai“ nepadės tol, kol nepasikeis minėtos mąstymo paradigmos ir Lenkija nerealizuos natūralios, organiškos mūsų regiono lyderystės vaidmens. Taip pat teigiau, kad mūsų santūri kantrybė, o ne atsiprašymai yra geresnis receptas mūsų elgesiui santykiuose su Lenkija, laukiant Lenkijos elito geopolitinio mąstymo paradigmų pasikeitimo. Minėtas tekstas susilaukė šiokio tokio dėmesio ir Lenkijos žiniasklaidoje: garsusis Adam Michnik jį perspausdino savo leidžiamoje „Gazeta Wyborcza“.

Dabar nutariau parašyti dar vieną tekstą ir šį kartą jį skirti ne lenkų, o mūsų, lietuvių, mąstymo paradigmoms ir kaip jos bei kai kurie kiti istoriniai faktoriai pastaruoju metu daro įtaką tiek mūsų santykiams su Lenkija, tiek ir su mūsų Lietuvos lenkų mažuma. Ir vėlgi drįsiu pasiūlyti keletą receptų. Šį tekstą parašyti įkvėpė ir nesenai perskaityta, mano įsitikinimu, tikrai vertinga žinomo amerikiečių istoriko Timothy Snyder'io knyga „Tautų rekonstrukcija. Lenkija, Ukraina, Lietuva, Baltarusija, 1569-1999“ (lietuviškai išleido „Mintis“, 2008), o taip pat gal Lietuvos skaitytojams ir mažiau žinoma knyga, nesenai pasirodžiusi JAV, tačiau man palikusi didelį įspūdį – tai Peter Hetherington „Unvanquished. Joseph Pilsudski, Resurrected Poland and the Struggle for Eastern Europe“ (Pingora Press, 2012). Todėl savo meilės prisipažinimo paantraštėje ir rašau, kad tai – „lietuviška autorefleksija, įkvėpta Timothy Snyder'io ir Peter Hetherington'o“. Be abejo, prie įkvėpimo prisidėjo ir pastarųjų metų Kremliaus agresija, neišvengiamai mus stumianti į vieną būrį, kuriame Lenkijai tenka ypatingas vaidmuo. Paskutiniu įkvepiančiu impulsu tapo ir pats Adam Michnik, nesenai sutiktas Vilniuje ir gal tiesiog iš mandagumo paprašęs dar vieno teksto apie Lietuvos ir Lenkijos santykius.

Lietuvos istorija – ar T. Narbutas ir A. Šapoka buvo teisūs?

Nesu istorikas ir nepretenduoju į istorinę išmintį, nors istorijos knygas paskaityti ir mėgstu. Tačiau net ir Lietuvos senąją istoriją žinau panašiai kaip vidutinis lietuvis, mokyklą baigęs sovietmečiu, kur Lietuvos istorija buvo dėstoma TSRS ir TSKP istorijos „šviesoje“. Tuo metu vogčiomis pačiupinėtas A. Šapokos istorijos tomas buvo gurkšnis draudžiamos „tautinės“ istorinės tiesos, kuris ir mano mąstyme suformavo nekintamą paradigmą: iki Liublino Unijos (1569 m.) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija buvo didinga ir šlovinga – buvome „nuo jūros iki jūros“, kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Kęstutis ir Algirdas, Vytautas yra mūsų Panteono žvaigždės, Jogaila – beveik išdavikas, o po Liublino Unijos, galutinai susidėjus su Lenkija, Lietuvos istorijos kaip ir nebeliko, Lietuva nunyko ir apie tą istorijos tarpsnį mes, vidutiniai lietuviai, nelabai ką ir žinome – nei karalių, nei kunigaikščių vardų po Gediminaičių dinastijos pabaigos mūsų Panteone beveik ir nebeliko (gal tik Steponas Batoras, bet ir tas pasiskolintas iš vengrų).

Ilgą laiką galvojau, kad tokios mano istorinio supratimo spragos yra lemtos tos priežasties, kad mes visi užaugome su A. Šapokos istorija, o A. Šapoka savo istoriją rašė tuo metu, kai Vilnius buvo lenkų okupuotas, ir kad šios aplinkybės lėmė natūralų neigiamą A. Šapokos požiūrį į Liublino Uniją ir į tai, kad po šios Unijos Lietuvos istorijos nebėra.

Timothy Snyder'is savo knygoje savotiškai „išteisino“ Šapokos istoriją, parodydamas, kad nuo pat XIX amžiaus pirmos pusės lietuvių istorinė mintis nuo pat T. Narbuto „Lietuvos istorijos“ (1841 m.) per S. Daukanto darbus iki J. Basanavičiaus kartos laikėsi dar T. Narbuto padarytos išvados, „kad Lietuvos istorija „nutrūko“ 1569 m.“ Tai buvo sąmoningas to meto istorijos suvokimo pasirinkimas, nes XIX amžiaus besikuriančioje „tautų Europoje“ etninės Lietuvos valstybės kūrėjams reikėjo formuluoti lietuvių identitetą, atskirą nuo lenkų. Tam turėjo pasitarnauti ir specifinė lietuviška istorijos suvokimo doktrina, kurioje Unijos pasekmės buvo sąmoningai dramatizuojamos.

Kaip rašo T. Snyder‘is, T. Narbutas, padaręs tokią išvadą ir baigęs rašyti dešimt tomų savo istorijos, savo dramatinio pasipiktinimo istorine Unijos klaida tinkamam pavaizdavimui sulaužė plunksną, su kuria rašė istoriją, ant Lietuvos ir Lenkijos Karaliaus, palaiminusio Uniją, kapo.
Taigi esame etninė tauta, kuri savo identitetą nuo pat XIX amžiaus pradžios formavome, remdamiesi į specifinį istorijos supratimą: viskas iki unijos su Lenkija yra gražu, gerai ir didinga, viskas po to, kai susidėjome su lenkais – yra blogai, vieni praradimai ir žlugimai, neverta net žinojimo ir neverta net Lietuvos istorijos vadovėlio.

Nesiimu nagrinėti, kiek istorinės tiesos yra tokioje savivokoje. Tačiau, be abejo, turėtume suprasti, kad pati istorija nuo XVII amžiaus pradžios buvo negailestinga ir Lenkijai, ir Lietuvai, įsiterpusioms tarp augančios Rusijos galybės ir „senosios“ Europos. Akivaizdu, kad Liublino Unija buvo sudaryta tam, kad būtų atlaikomos po mongolų–totorių valdymo atsigaunančios Rusijos spaudimas. Kaip žinome, net ir sudaryta Unija ilgainiui nepadėjo atlaikyti agresyvios Rusijos ekspansijos ir viskas baigėsi Žečpospolitos padalijimu. Šią nesėkmę nuo Narbuto laikų esame linkę priskirti lenkų silpnumui, o ne rusų stiprybei.

Todėl mes, lietuviai, į XXI amžių įžengėme su mūsų genetikoje nuo pat Narbuto ir Daukanto laikų užkoduotu specifinio istorinio požiūrio į Lenkiją genu. Net ir XX amžius, kupinas istorinių tragedijų ir paradoksų, beveik prieš 100 metų dėl palankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių leidęs atkurti Lietuvos valstybę, čia pat sukūrė „Vilniaus paradoksą“ – J. Pilsudskis, ties Vysla 1920 metais sumušęs bolševikus, išsaugojo Lietuvai 22 metus laisvės nuo sovietų okupacijos, bet pats okupavo Vilniaus kraštą. 1990-aisiais prokremlinės „Jedinstvo“ pastangos sukurti tariamai lenkišką Vilniaus autonomiją, bei pastarojo meto V. Tomaševski‘o veikla su Georgijaus „koloradka“ ir bendrais sąrašais su rusų aljansu šiuos istorinius nepasitikėjimo genus vėl prižadina.

Štai tokios mūsų, lietuvių, mąstymo paradigmos, kurios nepasikeičia vienu brūkštelėjimu, nėra labai palankios tam, kad tarpusavio santykiuose išvengtumėme stabtelėjimų ar nepasitikėjimo emocijų. Galiu spėti, kad daugeliui lenkų ši mūsų istorinio mąstymo paradigma nėra labai gerai žinoma ir suvokiama, todėl iš jų nedaug sulaukiame jautrumo mūsų istoriniams kompleksams. Savo ruožtu, lenkai taip pat turi savų istorinių kompleksų, kuriems ir mes nepajėgiame visada būti pakankamai jautrūs.

Susigrąžinkime visą Lietuvos istoriją

Kaip įveikti istorinius kompleksus, kaip pakeisti savo tautos per šimtmečius formuotą istorinį naratyvą, nėra labai paprastų receptų. Galbūt pradėti galėtume nuo visos Lietuvos istorijos susigražinimo sau, pasakydami patys sau, kad ir po 1569-ųjų Lietuva turėjo savo istoriją, jau kaip Abiejų Tautų Respublikos istoriją, pasibaigusią tragiškuoju padalijimu, bet sugebėdami pasakyti, kad tai yra ir mūsų istorija, su jos karaliais ir karalių rūmais, su lietuvių, lenkų ir rusėnų didikais ir karais, su lenkiškai žydiškais Lietuvos miestais, ne tik su lietuviškais kaimais ar miesteliais. Ir šią istoriją turi žinoti ne tik istorikai–akademikai, bet ir eiliniai Lietuvos patriotai, nes tai yra Lietuvos istorija. Būdami patriotai turime žinoti ne tik savo šlovės metų istoriją, bet ir savo sunkmečių istoriją.

Paradoksas, bet toks mano paties istorinis praregėjimas buvo palydėtas mano paties požiūrio į Valdovų rūmus kaitos. Diskusijų dėl jų atstatymo pradžioje buvau skeptikas, nes gaila buvo valstybės lėšų tokiai investicijai, kai ir taip Vilniuje turime Gedimino pilį. Tačiau kai pirmą kartą pajutau atstatytų rūmų vidinio kiemo renesansinę didybę, mane persmelkė būtent tas istorijos pažinimo jausmas – ir po Liublino unijos Vilnius ir Lietuva turėjo savo ypatingą istoriją ir to įrodymas yra atstatyti rūmai. Lietuvos istorija nepasibaigė sulig šlovinga Gedimino pilimi ir Vytauto Trakais.
Tačiau susigražindami sau visą Lietuvos istoriją, mes negalime pabėgti nuo istorinės realybės, kurią gali pamatyti senosiose Bernardinų kapinėse (su vien lenkiškais užrašais ant paminklų) ar gali pajausti skaitydamas „Silva Rerum“ – nuostabius K. Sabaliauskaitės kultūrinius pasakojimus apie XVII-XVIII amžiaus Vilnių. Vilnius nuo tų laikų buvo turtingas lenkiška, žydiška kultūra, ir ne toks turtingas etnine lietuviška kultūra. Nėra paprasta atsekti, kaip istoriškai keitėsi Vilnius ir Vilniaus gyventojų sudėtis, kaip iš Gedimino įkurtos lietuvių sostinės, į kurią buvo kviečiami Europos amatininkai ir pirkliai, kaip jis tapo lenkų ir žydų kultūros centru.

Tokia buvo Lietuvos istorija – lenkiška kalba buvo miestų kalba, lietuviška – kaimų. Istorijos paradoksai lėmė, kad nuo Gedimino laikų Lietuva, sparčiai plėtusi savo žemes į rusėnų teritorijas, senąją rusėnų kalbą perėmė ir valstybės valdymui. Vėliau, po Liublino Unijos, rusėnų kalbą natūraliai išstumia lenkų kalba, ėjusi kartu su katalikų bažnyčia, o vėliau ir su Vilniaus universitetu. Taip Lietuvos elito kalba tapo lenkų kalba. Bet visa tai buvo Lietuva, ir Adomas Mickevičius, lenkiškai išsakęs gražiausius meilės Lietuvai žodžius „Litwo, Ojczyzno moja!“, buvo didžiausias Lietuvos dainius, bet ne lietuvių poetas. Tokią Lietuvos istoriją su T. Narbutu, rašiusiu lenkiškai Lietuvos istoriją, Simonu Daukantu, Gaonu ir Adomu Mickevičiumi mes turime sau susigrąžinti, nes tai – mūsų Lietuvos istorija, kuri yra daugiau nei vien tik lietuvių Lietuvos istorija. Ir natūralioji Lietuvos polonizacija, po Liublino Unijos besitęsusi iki pat XIX a. vidurio, neturi iš mūsų atimti mūsų pačių istorijos.

Kaip vilniečiui, man žmogiškai dar labiau norisi susigrąžinti pojūtį tikros Vilniaus istorijos. Ar gali suvokti Vilnių, jeigu nepažįsti jo gyvenimo XIX amžiuje ar XX amžiaus pradžioje, kaip rašo istorikas Z. Kiaupa savo „Lietuvos valstybės istorijoje“ (2004), Vilniuje 1897 metais buvo 155 000 gyventojų, iš jų 43-47 % – žydų. Liudas Truska savo tekste „Ilgas kelias į Vilnių“ („Kultūros barai“, 2010, Nr.4) skelbia tokią etninę Vilniaus statistiką 1909 metais: „1909 m. tarp 205,2 tūkst. Vilniaus (kartu su 7,3 tūkst. gyventojų turėjusia Naująja Vilnia) gyventojų lenkų buvo 77,5 tūkst. (37,7 %), žydų – 75,5 tūkst. (36,8 %), rusų (kartu su baltarusiais) – 37,3 tūkst. (18,3 %), lietuvių – 2,5 tūkst. (1,2 %). 1912 m. tarp 5,6 tūkst. Vilniaus prekybininkų lietuvių buvo 101, o tarp 824 pramoninkų – tik 9, visi smulkūs, samdę vos po kelis darbininkus.

Bet tuo pat metu Vilniuje kūrėsi atgimstančios Lietuvos elitas: nuo Jono Basanavičiaus iki brolių Vileišių, nuo Felicijos ir Jono Bortkevičių iki Andriaus Domaševičiaus, Povilo Višinskio, Antano Smetonos. Čia ilgiau ar trumpiau gyveno ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir Jonas Jablonskis, ir kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, čia buvo skelbiamas Lietuvos Valstybės atkūrimas 1918 m. vasario 16-ąją. Tačiau Vilnius tuo metu nebuvo lietuviškas miestas.

Be abejo, galima spėlioti, kaip būtų atrodęs Vilnius 1940 metais, jeigu ne 1920 metų Želigovskio įvykdyta Vilniaus okupacija, 20 metų sustabdžiusi Vilniaus galimybę būti nepriklausomos Lietuvos sostine, tačiau istorija nepripažįsta klausimų – kas būtų, jeigu būtų.

Šiandien vis dar kartais atrodo, kad mes bijome atviromis akimis pažiūrėti į Vilniaus istoriją, lyg bijotume, kad kas nors vėl jį iš mūsų bandys atimti, lyg jaustumėmės nepatogiai, kad dabar Vilnius yra lietuviškas, o iki 1940-ųjų Vilnius buvo žydų ir lenkų kultūros centras. Gal jaučiame dalį atsakomybės už tai, kad ir lietuviai dalyvavo žydų holokauste, gal jau sovietų okupuotoje Lietuvoje įvykdyta Vilniaus lenkų deportacija į Lenkiją mus kažkaip kausto, gal nesijaučiame XIX amžiaus ir XX a. pradžios Vilniaus istorijos „šeimininkais“, tačiau būdami vilniečiais, kurie „pagal kilmę yra arba kauniečiai, arba kaimiečiai“, mes dar vengiame pažinti savo miesto šaknis ir jo tikrąją istoriją.

Tuo metu man, Vilniuje gimusiam 1956 metais, prisiliečiant prie mano gimtojo miesto istorijos, norisi matyti ir jausti ne tik Gedimino pilį, Katedrą ir Valdovų rūmus, bet ir tai, kaip atrodė Vilniaus žydų litvakų gyvenimas, užėmęs didžiąją dalį šiandieninio Vilniaus senamiesčio, kaip atrodė lenkų vilnietiško elito salonai, norisi žinoti ir pajausti, kaip iš tikrųjų XIX amžiuje gyveno visas „mano babiloniškasis Vilnius“, ne tik jo negausi lietuviškoji bendruomenė.

Nesijaučiu išduodantis savo lietuviškų šaknų, o kaip tik jas praturtinantis, kai LTV laidoje švęsdamas žydų Chanuką džiaugiuosi sužinojęs, kad Pietų Afrikos litvakai, kurių 90% yra kilę iš Vilniaus, savo tautiniais valgiais laiko šaltibarščius ir cepelinus. Arba kai bevartydamas Varšuvoje vykusios XIX a. Vilniaus fotografijų parodos albumą atkreipiu dėmesį į nuotrauką su užrašu „Wid na Lukiszki s Gory Bouffałowoi (?)“ ir suprantu, kad Tauro kalno pavadinimas yra tiesiog vertinys iš lenkų kalbos. O po to paaiškėja, kad Bouffal buvo garsus Vilniaus lenkų veikėjas ir verslininkas, turėjęs daug nekilnojamo turto ant Tauro kalno, įskaitant ir garsią vilą, kurios vietoje dabar stovi Santuokų Rūmai.

Visi šie Vilniaus istorijos paradoksai mane džiugina ir linksmina, tačiau kartu ir nenustoja stebinti, kaip vangiai mes prie tos tikros Vilniaus istorijos sugrįžtame ir kaip mes, lietuviai, vengiame ją laikyti neatsiejama visos mūsų Lietuvos istorijos dalimi. Ar turime šiandien kokią nors lietuvių autorių parašytą istoriją, kurioje būtų surašyta ne tik Lietuvos lietuvių istorija, bet ir Lietuvos žydų ar Lietuvos lenkų istorija? Ar turime „Vilniaus muziejų“, kuriame pasakotume ne tik Gedimino sapną apie staugiantį vilką, bet ir nuoširdžiai dėstytume Adomo Mickevičiaus ar Gaono laikų Vilniaus gyvenimo istoriją.

Lietuvos ir Vilniaus istorija yra perdaug komplikuota ir tuo pačiu perdaug turtinga, kad ją apribotume vien tik lietuviškai kalbėjusių istorija. Gerai pamenu savo ne tokią seną nuostabą, kai amžinatilsį maestro Mstislavo Rostropovičiaus, su kuriuo teko nemažai bendrauti, dukros paprašė paieškoti jo giminės šaknų Rasų kapinėse. Pabandęs tai padaryti internetu, neradau jokių panašių pėdsakų, bet radau nemažai nuorodų į Rostropovičiaus giminės istoriją ir jos lietuvišką kilmę. Pirmoji užuomina apie tai randama Vilniaus archyvuose, kur nurodoma, kad XVII a pradžioje Jan Rostropovicz buvo Vilniaus miesto valdininkas. Vėliau, giminei persikėlus gyventi prie Varšuvos, Mstislavo Rostropovičiaus senelis buvo pakrikštytas Wytoldu (Vytautu), jo broliai Keystut (Kęstučiu) ir Olgierd (Algirdu).

Adomas Mickevičius ir Wytold, Keystut bei Olgierd Rostropovičių tėvai, davę tokius lietuviškus vardus savo vaikams, buvo Lietuvos patriotai, buvo XIX amžiaus pradžios tikrais lietuviais (pagal to meto sampratą), tačiau nekalbėjusiais lietuviškai. Tik vėlesnė etninė skirtis ir valstybių formavimasis nacionaliniu pagrindu visus, kurie Lietuvos teritorijoje gyveno, bet kalbėjo ne lietuviškai, padarė nelietuviais. Bet tai visiškai nereiškia, kad mes ir XXI amžiuje turime apriboti savo Lietuvos ar Vilniaus istoriją tik jos lietuviškai kalbėjusia dalimi. Susigrąžinkime visą Lietuvos ir Vilniaus istoriją sau ir tapsime žymiai turtingesni.

Tai būtų pirmas žingsnis mums patiems keičiant savo XIX-XX amžiuose suformuotą istorinę genetiką į XXI amžiui tinkamą istorinę paradigmą. Tai leistų mums išsivaduoti ir iš kai kurių istorinių kompleksų, kurie ir šiandien mums trukdo mūsų santykiuose tiek su Lenkija, tiek su savais Lietuvos lenkais.

Susigražinę tokį visos Lietuvos istorijos supratimą, susigražinę tikrą istorinį supratimą apie Vilnių XIX-XX a. pradžioje, mes geriau pajėgsime suvokti ir tuos istorinius, dramatiškus pasikeitimus, kurie Vilniuje įvyko XX amžiaus viduryje, kai pradžioje Hitlerio okupacija išnaikino žydų bendruomenę, o po to Stalino įvykdyta lenkų repatriacija (deportacija) atvėrė erdvę Vilniui tapti lietuvišku miestu.

Vilniaus transformacija ir Lietuvos lenkai

1941-1953 metais Vilnius pergyveno dramatišką pasikeitimą – iš lenkų ir žydų kultūros centro staiga tapo tik lietuvių centru ir būsimąja nepriklausomos Lietuvos sostine.
Prieš karą pradėjęs kruviną kovą su lenkų etnine grupe, gyvenančia Sovietų Sąjungoje, kaip nepatikima gręsiančio karo su Hitleriu akivaizdoje (žr. T. Snyder knygą „Kruvinos žemės“, „Tyto Alba“, 2012), po karo Stalinas šią valymo operaciją įgyvendino toliau, dabar jau nebe tokia kruvina, tačiau priverstine lenkų repatriacija į Lenkiją, kuri po II pasaulinio karo teritoriškai pasislinko į vakarus.

Kaip rašo T. Snyder'is, lenkų repatriacijos įgyvendintojai buvo ypač kruopštūs Vilniaus mieste, mažiau kruopštūs Vilnijos kaimuose. Vilniuje lenkiškas elitas praktiškai visas buvo repatrijuotas į Lenkiją, tuo tarpu Vilnijos kaimai to išvengė. Tokiu būdu lenkai Vilnijoje 1950-aisiais (Stalino dėka) iš miesto elito tautos tapo kaimų tauta. Kaimuose daugelis iš jų yra labiau baltarusių etninės kilmės, tačiau savo istoriškai išpažįstamos katalikų religijos dėka save laiko kitokiais, „tuteišais“, lyginant su pravoslaviškais baltarusiais. Po 1990-ųjų daugelis jų save ėmė identifikuoti ir tapo lenkais.

XX amžiaus viduryje istorinė Lietuvos lenkų bendruomenė patyrė didžiulę transformaciją, neteko natūralios istorinės miestų bendruomenės, neteko kultūrinės ir politinės šios bendruomenės lyderystės ir tapo kaimų bendruomene, ko istorijoje nėra buvę.

Ką reiškė lenkų tautinei bendruomenei prarasti savo elito lyderystę, galime tik spėlioti ir lyginti su savo patirtimi. Stalinas 1940-ais analogiškai elgėsi su lietuviais. Siekdamas susilpninti jų rezistencinį potencialą, į Sibirą pirmiausia vežė bendruomenių elitą: politikus, kunigus, seniūnus, mokytojus.

Lietuvos lenkų bendruomenė patyrė ne tik totalinį elito praradimą, bet ir staiga per keletą metų iš dominuojančios miesto bendruomenės tapo kaimo bendruomene. Tai reiškia, kad patyrė atvirkščią nei lietuviai transformaciją: lietuviai – iki Antrojo pasaulinio karo buvusi iš esmės kaimų ir nedidelių miestelių bei Kauno tauta, sovietmečiu dėl natūralių industrializacijos ir urbanizacijos procesų tapo ir miestų tauta, o taip pat istorijoje iš esmės pirmą kartą ėmėsi didele apimtimi kurti miesto lietuvišką kultūrą, tuo priartėdami prie Vakarų civilizacijos standartų. Tai padėjo atsikurti ir susikurti naujam lietuviškajam kultūriniam ir akademiniam elitui, kuris 1980-ųjų pabaigoje ir ėmėsi atsakomybės išvairuoti Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo bylą.

Tuo tarpu Lietuvos lenkų bendruomenė, dar Stalino laikais praradusi savo elitą ir iš miesto bendruomenės tapusi iš esmės kaimo bendruomene, taip ir nesugebėjo iki pat šių laikų atstatyti savo elitinio potencialo.

Kaip skelbia šių dienų statistika, lenkų Lietuvoje yra beveik 200 000, tai yra beveik 7 % visų Lietuvos gyventojų. Rusakalbių taip pat yra panašus procentas. Tai nėra mažai. Tačiau pavartęs Lietuvos rašytojų sąjungos ar Dailininkų sąjungos narių sąrašus, tarp jų nerasi 7 % lenkiškų pavardžių, nerasi ir rusiškų pavardžių, nors šios sąjungos yra Lietuvos, o ne vien tik lietuvių. Ir nėra taip, kad šios sąjungos būtų uždaros ir neįsileistų nelietuviškos kūrybos. Tiesiog šiuo metu Lietuvoje nelietuviškos kūrybos beveik ir nėra.

Tai ir yra didžioji Lietuvos lenkų bendruomenės problema – ne „w“ rašymas pavardėse, o kultūrinio–akademinio elito potencialo stoka, kuri atsispindi ir bendruomenės politinėje lyderystėje, mąstyme ir veikloje. Suprantu, kad tai gali skambėti nepagarbiai ar net įžeidžiamai, bet žinau daugiau tokio elito pavardžių su negausios karaimų kilmės pavardėmis, kurios baigiasi galūne „-eckas“: prof. Rajeckas, amb. Kobeckaitė, gyd. Maleckas, nei lenkiškų analogiškų pavardžių.

O juk lietuviai ne vieną kartą yra demonstravę, kad lenkiška ar rusiška tautybė nėra kliūtis jų meilei: pažiūrėkime į socialinių tinklų topus ar scenos žvaigždes: Beata Tiškevič, Renata Underis, Evelina Sašenko, Alina Orlova, Saša Song, anksčiau žibėjusi Svetlana Griaznova, pagaliau broliai Lavrinovič, nepaisant jų biografijos dėmių. Galų gale niekas tarp lietuvių neslėpė pagarbos ministrui Jaroslavui Neverovyčiui, ekonomistui Boguslavui Gruževskiui ar signatarui Česlav Okinčic. Ko lietuviai nemėgsta, to jie neslepia, – Valdemar Tomaševski ar Renata Cytacka nėra mėgiamiausi, bet tai nieko bendro neturi su jų lenkiškumu.

Stalino sugriautas lenkų bendruomenės kultūrinis elitas neatsistato. Nėra požymių, kad ši bendruomenė vėl grįžtų į miesto bendruomenės, su jos kultūriniu–akademiniu elitu, statusą. Ir tai yra didžioji šių laikų problema, kuri apsunkina lietuvių ir lenkų susikalbėjimą.

Visoje Lietuvoje galime matyti pasidalijimą į „dvi Lietuvas“: sociologai ir politikai sielojasi, kad vis labiau besivystantys miestai nesusikalba su atsiliekančia provincija. Provincijoje vis dar išlieka daug nostalgijos sovietinei praeičiai, į tai taikosi tokios partijos, kaip Darbo partija ar Tvarka ir teisingumas, tarp kurių rinkėjų iki 80% sako, kad prie sovietų buvo geriau.

Vilnijoje matome tą patį: Vilnija ekonomiškai atsilieka nuo visos Lietuvos, todėl žmonės čia dar labiau linkę tikėti sovietinės praeities pranašumais. Tam padeda gausiai žiūrimos rusiškos televizijos programos. V. Tomaševski irgi nevengia žaisti tokiais jausmais, o taip pat ir neatstumia Kremliaus paramos sutelkiant rusakalbių balsus jungtiniam lenkų-rusų sąrašui.

Visa tai ir yra nulemta tos pačios Stalino įvykdytos lenkų bendruomenės transformacijos paveldo, kurio kol kas, atrodo, niekas nenori įveikti: nei pati lenkų bendruomenė, nei lietuviškasis Vilnius, nei tuo labiau – Varšuva.

Taigi Lietuvos pusėje turime du esminius faktorius, stipriausiai darančius įtaką lietuvių–lenkų santykiams: tai „lietuviškąją“ istorijos paradigmą, kuri nuo T. Narbuto ir A. Šapokos laikų suformavo stiprią istorinę lietuvišką genetiką, kurioje Lenkijai yra priskirtas „blogiečių“ vaidmuo, iš kitos pusės – Stalino laikais įvykdyta Lietuvos lenkų bendruomenės transformacija atėmė iš jos miestietišką kultūrinį akademinį elitinį potencialą ir šis disbalansas išlieka iki šių dienų bei labai stipriai daro įtaką tarpusavio santykiams.

Matant tokius giluminius reiškinius, kurie yra esminės mūsų nesusikalbėjimų priežastys, nėra lengva pasiūlyti, o ką reikėtų daryti, kad situacija keistųsi. Tikrai situacijos iš esmės nepakeis kokie nors paviršutiniški, „greito maisto“ receptai, kaip pavyzdžiui „w“ rašymas, nors mūsų kalbininkai ir Konstitucinis Teismas galėtų tai pagaliau tarpusavyje išsiaiškinti.

Kadangi jau išsiaiškinome, kad dėl lietuvių ir lenkų nesusikalbėjimų pirmiausia „kalta“ mūsų krašto „istorija“: nuo T. Narbuto „lietuviškos“ Lietuvos istorijos rašymo iki Stalino įvykdytų istorinių transformacijų Lietuvoje, tai ir ieškodami tinkamų receptų, ieškokime pirmiausia „istorinių receptų“.

Ką daryti: Ar atsiras „Vilniaus kultūros“ doktrina?

Pati Lenkija demonstruoja tokių „istorinių receptų“ pavyzdžius, kurie galėtų būti panaudoti ir Lietuvoje, galvojant apie anksčiau įvardintų „ligų“ gydymą.

Lenkija XX amžiuje taip pat išgyveno milžiniškas istorines transformacijas: 1918 metais J. Pilsudskio atkurta nepriklausoma Lenkija turėjo atlaikyti sovietų agresiją pačioje Nepriklausomybės pradžioje; neatlaikęs pagundų atkurti Lenkiją visoje buvusioje Žečpospolitos teritorijoje (mes tai pajutome savo kailiu), kaip rašo P. Hetherington‘as, J. Pilsudskis laikėsi nuoseklios doktrinos, kad Lenkiją nuo agresijos iš Rytų gali apsaugoti tik kiek galima toliau į Rytus nustumtos tos sienos, kurias lenkai gins savo ginklu. Tačiau visa tai nepadėjo atlaikyti Hitlerio ir Stalino suokalbio, pasidalinusio Lenkiją, ir tai baigėsi tuo, kad Lenkija po Antrojo pasaulinio karo prarado teritorijas Rytuose ir gavo naujų teritorijų Vakaruose.

Tokia istorinė transformacija lenkų tautai nebuvo ir nėra lengvai savyje „suvirškinama“: skausmingi postimperiniai kompleksai yra būdingi ne tik dabartinės griūvančios Rusijos imperijos žmonėms, XX a. viduryje jie buvo skausmingi tuo metu byrėjusioms prancūzų ar britų imperijoms, jie buvo skausmingi ir istorijos transformacijų daužytai Lenkijai po Antrojo pasaulinio karo.

Kas padėjo Lenkijai suvaldyti savo kompleksus? Kas padėjo Lenkijos elitui suformuoti naują istorinę paradigmą, leidusią oficialiajai Lenkijai po 1990-ųjų metų nesiblaškyti klaidinguose istoriniuose sentimentuose, ypač savo Rytų politikoje? Tai, be abejo, ryškusis Paryžiuje leisto žurnalo „Kultūra“ fenomenas. Žurnalą nuo 1947 metų Paryžiuje leido žymusis Jerzy Giedroic, lietuvių kilmės lenkų filosofas ir publicistas. „Kultūroje“ J. Giedroic ir jo bendradarbio J. Mieroszewskio dėka formavosi specifinė būsimoji nepriklausomos nuo sovietų Lenkijos Rytų politikos vizija. Svarbiausia jos tezė, anot T. Snyder'io, buvo labai aiški: Lenkija turi atsisakyti imperinių ambicijų savo Rytų politikoje. Kaip rašo T. Snyder'is, J. Mieroszewskis savo darbuose numatė esmines grėsmes moderniai, posovietinei Lenkijai, kurios gali kilti iš „1) nepriklausomos Rusijos ir 2) imperialistinio lenkų nacionalizmo“.

Kaip pripažįsta visi nūdienos Lenkijos politikos analitikai –„Kultūros“ filosofija ir joje brėžta nauja Lenkijos istorinė paradigma iš esmės suformavo moderniąją Lenkiją ir jos santykius su rytiniais kaimynais. Taip Lenkija sugebėjo atsisveikinti su J. Pilsudskio, Dmovskio ar Grabskio tarpukario laikais formuota Lenkijos istorine paradigma, su J. Pilsudskio požiūriu į Lenkijos geopolitinio saugumo poreikį nustumti sienas ir gintis ginklu kiek galima toliau į rytus nuo Varšuvos (tiesą sakant, kartais net pasigendu tam tikro modernizuoto „pilsudskinio“ požiūrio šiandieninėje lenkų saugumo politikoje, kai ypač R. Sikorskio laikais atrodydavo, kad patys lenkai nebesupranta, kokį svarbų vaidmenį Lenkija turi vaidinti rūpinantis Lenkijos Rytų kaimynų geopolitine sauga, jeigu Lenkija tikrai nori apsisaugoti nuo Rusijos grėsmės).

Lenkijos „Solidarumo“ elitas priėmė „Kultūros“ filosofiją kaip savos modernios Lenkijos filosofijos pagrindą. Galima tik stebėtis, kaip įvyko tokia milžiniška tautos paradigminė transformacija, kad ir labai svarbios, tačiau vienos kultūrinės iniciatyvos dėka.

Žvelgdamas į pastarųjų dešimtmečių lietuvišką viešų diskusijų panoramą negalėčiau įvardinti kokio nors „Kultūros“ fenomeno lietuviško analogo.

Todėl žiūrėdamas į tai, kokių receptų mums reikia šiame tekste aptariamoms problemoms spręsti, ir sakau – mums reikia „Vilniaus Kultūros“ iniciatyvos, mums reikia naujos „Vilniaus Kultūros“ doktrinos, mums reikia „Vilniaus Kultūros“ filosofijos ir naujos istorinės paradigmos.
Tai turėtų prasidėti nuo tokių paprastų įsipareigojimų, kurie susiję pirmiausia su mūsų istorine paradigma:

a) turime atsisakyti nuo Narbuto-Šapokos laikų išlikusio naujųjų laikų Abiejų Tautų Respublikos istorijos supratimo, kad po Liublino Unijos viskas buvo blogai mūsų istorijoje, arba, kad to blogio išimtinė priežastis buvo tik Lenkija. Toks supratimas buvo labai svarbus lietuvių tautai XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje, kai formavosi nepriklausoma Lietuvos valstybė ir jos tautos mentalitetas, tačiau XXI amžiuje toks supratimas neleidžia visa apimtimi nacionalizuoti savo istorijos („tai, kas vyko Lietuvos teritorijoje yra Lietuvos istorija“);

b) reikia kaip „savo“ susigrąžinti Lietuvos istoriją ir Vilniaus kultūrinį paveldą ir po Liublino Unijos (1569 m.). Reikia išmokti džiaugtis litvakų ir lenkų kultūros paveldu Vilniuje kaip savo (Lietuvos) paveldu. Reikia peržengti „lietuviškumo“ barjerą, žvelgiant į Lietuvos istoriją ir kultūrinį paveldą: Lietuvos istorija iki pat XX amžiaus pradžios niekada nebuvo vien tik lietuvių istorija, ji visais istoriniais laikais buvo didesnė ir didingesnė nei vien tik lietuvių istorija. Adomas Mickevičius yra „Lietuvos“ poetas ir dainius, bet ne „lietuvių“ (siaurąją etnine prasme) poetas. „Lietuvos“ kultūra buvo kuriama lenkų, žydų, baltarusių, lietuvių kalbomis, mes tuo tarpu beveik išimtinai žinome ir nagrinėjame tik tai, kas buvo parašyta lietuviškai.

Suprantu, kad šių įsipareigojimų įgyvendinimas nėra labai paprastas, bet apie tai reikia kalbėti. Mes esame jau gana stiprūs, kad apie tai galėtume drąsiai ir atvirai kalbėti.

Kalbėti reikia ir apie labai paprastus dalykus, pavyzdžiui apie tai, kad kas ketveri metai vyksta Lietuvos Dainų šventės, kurios iki šiol yra išimtinai „lietuviškos“ dainų šventės. Štai Dainų šventėje 2014 m. net Folkloro dienos programoje nė vieno Vilnijos krašto lenkų ar baltarusių ansamblio ar Vilniaus žydų kolektyvų nėra. Yra svečiai iš Vengrijos ir Azerbaidžiano, iš Gruzijos ir Ukrainos, bet lenkų iš Vilnijos nėra. Tikrai norėčiau, kad Vilniuje vyktų tikras „Vilniaus kulinarinio paveldo“ ar „Vilniaus muzikinio paveldo“ festivalis, kad veiktų bent vienas vilnietiškos žydų ar lenkų virtuvės restoranas, kuriame galėtum pajusti tą tikrą Vilniaus istorijos kvapą.

Manau, kad mes turime rūpintis ne tik lietuvišku etniniu paveldu. Lygiai taip pat turime rūpintis visos Lietuvos etniniu paveldu. Lenkišku ir žydišku etniniu paveldu Lietuvoje reikia rūpintis taip, kaip rūpinamės žemaičių ar dzūkų etniniu paveldu. Iki šiol to nėra. Ir šiuo atskyrimu vis dar klaidingai parodome, kad valstybei tariamai rūpi tik lietuviškas paveldas, o lenkai, žydai, baltarusiai, nors ir yra dalis „Lietuvos istorijos“, bet lieka „atskirti“ šiandieninėje Lietuvoje. Turime peržengti savyje šiuos barjerus, tiek požiūriu į istoriją, tiek požiūriu į turtingą ne vien lietuvišką paveldą. Turime suvokti, kokia istorijoje buvo turtinga „Vilniaus kultūra“ savo įvairove ir tai leis pakeisti požiūrį ir į šiandieną.

Štai visam tam ir reikia naujos „Vilniaus Kultūros“ doktrinos, ir reikia, kad ji būtų ne tik kelių elitinių kultūrininkų, kaip Kristina Sabaliauskaitė ar Leonidas Donskis, doktrina, bet, kad tai taptų ir nauja mūsų švietimo paradigma bei masinio kultūrinio vartojimo produkcija.

Kai suvoksime, kad tai reikia tikrai daryti, tada, tikiuosi, kad suvoksime ir tai, kaip iš tikrųjų galime padėti Lietuvos lenkų bendruomenei. Bendruomenei, kuriai dėl skausmingų istorinių transformacijų paprasčiausiai trūksta kultūrinio, akademinio, valstybinio elito, reikia padėti užpildyti šią spragą.
Ne vieną kartą esu rašęs ir kalbėjęs, kad tai yra visos Lietuvos problema – silpnas ir nusilpęs valstybės elitinis sluoksnis, todėl valstybės politinis gyvenimas darosi intelektualiai vis skurdesnis, nėra potencialo intelektualiai lyderystei, ir šią problemą reikia sąmoningai spręsti rūpinantis valstybinio elito kaita, augimu, ir konsolidacija. Tai galima daryti valstybei sąmoningai įgyvendinant specialias lyderystės ugdymo programas, imant pavyzdį, kad ir iš tai sėkmingai darančio Singapūro, siunčiant jaunus žmones mokytis į geriausius universitetus, specialiai ugdant jų lyderystės gebėjimus ir po to juos įdarbinant Lietuvoje.

Visą šią programą galima būtų pradėti įgyvendinti skiriant specialų dėmesį lenkų bendruomenės tikroms reikmėms ir taip padedant jai įveikti Stalino transformacijos skausmingas pasekmes: padedant pirmiausia užpildyti miestietiško valstybinio lygmens elito deficitą. Tada atsiras ir žymiai daugiau galimybių tarpusavio supratimui ir susikalbėjimui.

******
Taigi svarstant Lietuvos ir Lenkijos santykių peripetijas, lietuvių ir lenkų gyvenančių Lietuvoje tarpusavio santykius, tenka konstatuoti, kad tam vis dar labai stiprią įtaką daro istorija. Mums, gyvenantiems Lietuvoje, labai svarbu nelikti įkaitais to savo požiūrio, kuris į mūsų bendrą su Lenkija istoriją formavosi XIX amžiaus viduryje, kai kūrėsi naujos etninės Lietuvos valstybiniai pagrindai. Turime sau susigrąžinti platesnę Lietuvos ir Vilniaus istorijos bei kultūrinio paveldo sampratą, kurioje prie etninio lietuviško paveldo turi derėti ir natūralus mūsų kraštui lenkiškas bei žydiškas ar baltarusiškas paveldas.

Lygiai taip pat turime padėti lenkų bendruomenei įveikti jos istorinio paveldo problemas, kai dėl Stalino įvykdytos prievartinės repatriacijos ji prarado miesto bendruomenės tradicijas ir potencialą. Europietiško kultūrinio, akademinio, politinio elito stoka šią bendruomenę paverčia nostalgijos sovietinei praeičiai ir dabartinei Kremliaus propagandai įkaite.

Aš tikrai myliu Lenkiją. Ir didžiuojuosi tuo, kad Adomas Mickevičius mylėjo savo ir mano Tėvynę Lietuvą ir buvo genialiausias istorinės Lietuvos dainius. Džiaugiuosi ir tuo, kad jis yra laikomas didžiausiu lenkų poetu. Bet tam, kad A. Mickevičius lietuvius ir lenkus tikrai jungtų, ir vienoje ir kitoje sienos pusėje turime įveikti savo istorinių paradigmų problemas. O tam reikia atvirai kalbėtis ir tarpusavyje, ir patiems su savimi. Kalbėtis apie esminius dalykus, ne tik apie raidžių rašymą. Tam ir reikia naujo „Vilniaus Kultūros“ formato: tiek mums Lietuvos viduje, tiek ir platesniam lietuvių ir lenkų dialogui.