Lietuvos parlamente, nuo pat pirmųjų kadencijų, atkūrus Nepriklausomybę, buvo įkurtos Tarpparlamentinės ryšių su Tibetu grupės. Jos buvo neskaitlingos, daugiau simbolinės, bet tai buvo ženklas, kad mes nepamiršome, ką reiškia būti pavergtiems. Deja, dabartinės kadencijos Seime tokios grupės iki šiol nebuvo, nors tikrai yra žmonių, gerai suprantančių, ką reiškia Tibeto laisvės kova. Todėl nuo pat rudens sesijos pradžios pradėjau burti tokią grupę. Apmaudu, kad jos idėja sulaukė griežtai neigiamos Seimo pirmininko reakcijos.
Kodėl Tibetas?
Gerbiu budistinę tradiciją, tačiau esu krikščionis ir Tibeto laisvės kovą remiu ne dėl Rytų kultūros žavesio, bet dėl įsitikinimo, kad nė vienas iš mūsų negali taikstytis, kai griaunama žmonių laisvė, niekinamas orumas ar net kyla grėsmė žmogaus, nesvarbu, kokie būtų jo įsitikinimai ar tautybė, gyvybei. Visiškai sutinku su tais, kurie teigia, kad Tibeto laisvės byla – tai šių laikų pasaulio sąžinės išbandymas. Jei galima numoti ranka į tautos, kenčiančios okupaciją, kančias, vien dėl to, kad kasdien mūsų namuose televizija nerodo kraupių vaizdų, vykstančių Tibete, ar bijant sugadinti ekonomiškai naudingus santykius su Kinija, tai mūsų visos kalbos apie vertybėmis grįstą tarptautinę tvarką, kurią esą atkakliai ir drąsiai giname – tik tušti plepalai.
Tiems, kurie abejingi žmogiškoms vertybėms ir pamiršo, kaip mums prieš 27-erius metus buvo svarbus kitų žmonių palaikymas, noriu pateikti ir kelis pragmatinius argumentus. Šiandien Kinijos vykdoma politika griauna ne tik Tibeto tautą ir jos tūkstantmetę dvasinę ir materialinę kultūrą, bet kenkia ir viso pasaulio ekologijai. Atominio ginklo bandymai Tibeto kalnų masyve, agresyvi industrializacija, teršianti svarbias pasaulio gėlojo vandens arterijas – tai slydimas į pasaulinę ekologinę katastrofą.
Nevertėtų stebėtis, kad nemažai daliai Lietuvos politikų Kinija – tai perspektyviausias ekonominis partneris, kuriam dera pataikauti, nesukant galvos dėl keistuolių tibetiečių, kurių dvasinis palikimas sunkiai suprantamas ir atrodo kur kas mažiau aktualus nei, pavyzdžiui, šiuolaikinė holivudinė popkultūra.
Aišku, prieš dvidešimt septynerius metus mes piktinomės, kai panašiai buvo sakoma apie mūsų okupaciją ir laisvės kovą. Mes tvirtinome, kad Vakarų pasaulio sąžinė prarado jautrumą, teigėme, jog visa tai, kas statoma ant neteisingumo ir melo pamatų, neišvengiamai sugriūna. Labai teisingi teiginiai, tik juos lengviau mesti kaip priekaištą kitiems, nei patiems jais gyventi.
Beje, 1990 metais Dalai Lama buvo vienas iš pirmųjų pasaulio veikėjų, kuris pasveikino Lietuvą, atkūrus Nepriklausomybę. Anuomet Tibeto lyderis rašė: „Aš sužavėtas tvirtu lietuvių tautos, kuri penkiasdešimt metų kovojo už savo laisvę ir nepriklausomybę, pasiryžimu. Jūsų pastangos leido atkreipti viso pasaulio dėmesį į visų tautų apsisprendimo teisę. Didžiulį įspūdį man padarė nesmurtinės kovos, kurią jūs pasirinkote, kelias. Ir aš tvirtai tikiu nesmurtine kova moraliniais ir praktiniais sumetimais. Smurto panaudojimas prieš stiprią valstybę tolygus savižudybei. Vienintelė viltis išlikti tokioms šalims kaip mūsų – tai nesmurtinė kova, besiremianti įstatymais, tiesa, ryžtingumu. Jūsų vaidmuo, kaip įkvepianti jėga, nesibaigs jums iškovojus laisvę...“
Tibetas ir Lietuva
Nors Lietuvos ir Tibeto dvasinė ir materialinė kultūra labai skiriasi, tačiau mes turėtume kur kas geriau nei Vakarų valstybės atjausti tibetiečius, nes jie iki šiol išgyvena tai, ką mums teko patirti penkiasdešimt XX amžiaus metų. Kai šiandien skaitau Kinijos valdžios argumentus, jog Tibetas istoriškai priklauso Kinijai, kad 1949 metais kinų kariai paprasčiausiai atkūrė istorinį teisingumą, išvadavo tibetiečių tautą nuo teokratinio feodalizmo ir pradėjo svarbų modernizacijos procesą, tai skamba tarsi sovietinių lozungų, kurie daug metų mums buvo kartojami, aidas.
Ar yra bent koks pagrindas vadinti Tibetą Kinijos integralia dalimi? Ne didesnis, nei vadinti Lietuvą Rusijos dalimi. Tibetiečiai yra unikali tauta, turinti savitą kalbą, papročius, gyvenimo būdą ir ypač turtingą ir seną dvasinę tradiciją. Daug amžių jie tvarkėsi savarankiškai, kol pateko į svetimų valstybių įtakas, iš kurių pavyko išsivaduoti 1911 metais, t. y. 7 metais anksčiau, nei Lietuva paskelbė Nepriklausomybės deklaraciją, išsivadavusi iš Rusijos imperijos gniaužtų.
Nuo 1911 iki 1949 metų (t. y. net ilgiau nei Lietuva) Tibetas tvarkėsi savarankiškai, buvo užmezgęs tarptautinius ryšius, sugebėjo išsaugoti neutralumą Antrojo pasaulinio karo metais, jo religinė kultūra darė didžiulį įspūdį aplinkiniams. Deja, komunistine tapusi Kinija 1949 metais įsiveržė į Tibetą, nesunkiai įveikė labai nedidelę tibetiečių armiją (Tibeto gyventojai visais laikais buvo taikingi) ir okupavo šią valstybę. 1951 metais Kinijai pavyko primesti Tibetui 17 punktų sutartį. Tibetiečių lyderio Dalai Lamos XIV tvirtinimu, ši sutartis neteisėta, nes buvo primesta prievarta, ir Tibeto delegacija neturėjo įgaliojimų jos pasirašyti. Tačiau Kinija šią sutartį panaudojo kaip Tibeto prisijungimo įteisinimą. Labai primena Lietuvos „savanorišką“ nutarimą jungtis į Sovietų Sąjungą, ar ne?
Dar blogiau tai, kad Kinija nepaisė net tų įsipareigojimų, kurie išdėstyti jos primestoje sutartyje. Pavyzdžiui, gerbti religijos laisvę, išsaugoti Tibeto kultūrinę autonomiją, nesikišti į Dalai Lamos veiklą. Kinijos komunistinis režimas, labai panašiai kaip ir sovietinis, siekė ne tik prisijungti naujas teritorijas, bet ir sukurti „naują žmogų“, kuris būtų „išlaisvintas“ nuo bet kokių „religinių prietarų“.
Beje, kaip ir Lietuvoje, taip ir Tibete, didžiausias smūgis teko vienuoliams. Tik nepamirškime, kad jų Tibete buvo daugybę kartų daugiau nei bet kur kitur. Vienuolynai buvo apiplėšti ir absoliuti dauguma jų sugriauti. Iš vienuolių buvo tyčiojamasi, jie vadinami veltėdžiais. Daug moterų vienuolių buvo išniekintos.
Kinija kėsinosi perimti tibetiečių vaikų auklėjimą, okupantai įrodinėjo vietiniams gyventojams, kad atneša jiems švietimą ir gerovę. Kinijos valdžią trikdė ir erzino, kiek giliai religija įaugusi į Tibeto žmonių kasdienybę, tad ateizmo politika darėsi vis griežtesnė. Apie 1955 metaus Kinijos valdžia pradėjo reikalauti, kad tibetiečiai viešai išsižadėtų Dalai Lamos ir jį pasmerktų kaip engėją. Tibetiečiai į tai atsakė neramumais, maištais, kuriuos, beje, pats Dalai Lama bandė raminti, nes nenorėjo kraujo praliejimo. Tačiau Kinijos valdžia tik ieškojo preteksto įvesti papildomus karių dalinius. Atmosfera kaito, ir 1959 metais prasidėjo Tibeto sukilimas.
Iki 1959 metų Tibeto tauta gyveno labai izoliuotai, apie jos kultūrą, religiją, situaciją šiame regione žinojo palyginti nedaug žmonių. Kinija ne veltui baiminosi Dalai Lamos emigracijos, nes jau netrukus aktyvūs užsienyje gyvenantys tibetiečiai gana plačiai supažindino pasaulio bendruomenę su Kinijos vykdomais nusikaltimais. Svarbiausia, pasaulio politiniai lyderiai turėjo progą įsitikinti, ko verti kinų politikų pasakojimai apie atsilikusius barbarus tibetiečius ir jų tamsuolį Dalai Lamą. Pastarasis žavėjo savo išmintimi, laikysena ir politine branda.
Nors įvairiose pasaulio vietose įsižiebė palaikymo Tibeto tautai šviesos, bet, deja, tai nesustabdė Kinijos nusikaltimų, ir Tibetas liko okupuotas.
Kinijos invazijos metu, 1949-aisiais, Tibete gyveno net 6 milijonai žmonių. Per okupantų represijas netrukus jų liko 4,8 milijonai. 1949 metais Tibete veikė 6259 vienuolynai, kuriuose gyveno 592 558 vienuoliai. 1976-aisiais tebuvo likę 8 vienuolynai.
Deja, situacija iš esmės nepasikeitė ir po 1976 metų, kai mirė komunistų lyderis Mao Zedongas. Tiesa, dar po trijų metų Kinijoje prasidėjo liberalizacijos programa, buvo leista ir Tibete pradėti vienuolynų atstatymų darbus, tačiau kartu vyko nuosekli valdžios kovos su Tibeto religija kampanija.
Beje, ji labai priminė tą, kuri vyko sovietinėje Lietuvoje. Komunistinė Kinija skelbė, kad reikia „gelbėti“ tibetiečius nuo prietarų, nuo vienuolių diktatų. Vienuoliai buvo prievarta apvesdinami, daug moterų vienuolių buvo išniekintos. Okupacinė valdžia įvedė griežtus absurdiškus reikalavimus stojantiesiems į vienuolynus. Reikalaujama, kad jie būtų lojalūs komunizmo idealams, būtų ideologiškai brandūs. Iki šiol Tibete vykdoma tokia represyvi priėmimo į vienuolynus politika, kurią pažįstame iš sovietinių represijų kunigų seminarijų atžvilgiu.
Dar vienas okupantams įprastas veiksmas – kolonizacija. Kaip skelbia Dalai Lama, šiandien tibetiečiai tampa mažuma savo valstybėje, nes ją užplūdo kolonizatoriai iš Kinijos. Jų antplūdis aiškinamas tuo, kad būtinas didžiulis Tibeto modernizacijos procesas ir jam reikalingi kvalifikuoti darbininkai, kurių Tibete neatrasi. Ar patiems tibetiečiams tokia modernizacija yra reikalinga? Ar ji verta tų aukų ir žalos aplinkai, kuri daroma? Deja, šių klausimų Kinijos valdžia negirdi.
Laisvės kova tęsiasi
Situacija Tibete kritiška. Nusikaltimų žmogaus orumui, teisėms mastas čia šiandien didesnis nei bet kur kitur. Kinijos valdžia agresyviai blokuoja informaciją apie tikrąją situaciją Tibete ir griežtai reaguoja į tuos atvejus, kai informacinė blokada pasirodo neveiksminga.
Sunku net įsivaizduoti, kokią neviltį turi išgyventi tauta, kurios nariai tampa gyvaisiais fakelais, nes nebemato kitų galimybių, kaip atkreipti pasaulio dėmesį į Tibeto tragediją.
Šiandien tibetiečiai reikalauja elementarių dalykų: paleisti politinius kalinius, leisti laisvai vystytis Tibeto kultūrai ir religijai, nesikišti į dvasinius tautos reikalus, leisti Dalai Lamai grįžti į Tibetą ir būti su savo žmonėmis, sustabdyti ekologinę situaciją regione trikdančius veiksmus.
Šiandien Dalai Lama nereikalauja politinės Tibeto nepriklausomybės. Jis pasiryžęs bet kada sėsti su Kinijos valdžios pareigūnais prie derybų stalo. Jis tvirtina, kad nejaučia jokios neapykantos okupantams, tik nori išsaugoti Tibeto unikalumą.
Tibeto tautos ir dvasinės kultūros išlikimui svarbu, kad Vakarų valstybės nepamirštų, kas šiandien vyksta Tibete ir skatintų Kiniją sėstis prie derybų stalo. Todėl Vakarų valstybių parlamentuose kuriamos Tibeto laisvės kovą remiančios grupės. Sutinku, kad jos nepatogios politinei valdžiai, kuri nori kuo naudingesnių ekonominių santykių su Kinija. Tačiau laisvės kova visada nėra patogi, tačiau ji stiprina vertybinį stuburą, be kurio mes visi paskęsime vartotojiškos ideologijos pelkėje. Net jei dabartinė valdančioji dauguma neleis įkurti tarpparlamentinės grupės, tuo pačiu parodydami, kad jiems atrodo normalu tai, kas vyksta okupuotame Tibete, tikrai bus įkurta Laikinos paramos Tibeto laisvei grupė, nes tokios parlamentarų iniciatyvos niekas negali užblokuoti. Tačiau esmė ne grupės pavadinimas ar statusas, apmaudu, kad ruošdamiesi švęsti valstybės šimtmetį, mes vis labiau pamirštame, kas yra laisvės kova ir kaip svarbu solidarumas su kenčiančiais.