Tiesos sakymas apie patirtas žaizdas, apie tai, kaip iš tiesų jaučiamės čia ir dabar, kokia bjaurastis iš tiesų slypi už sovietinių kaukių, tapo veiksmingiausia priemone išgyti. Dar neseniai išblaškyti ir tik patikimų bičiulių būryje nepabijoję nedrąsiai kalbėti apie laisvę, žmonės budo iš baimės stingulio.
Nedera nei nuvertinti, nei pervertinti Sąjūdžio reikšmės. Jis tikrai nebūtų buvęs įmanomas, jei ne tos laisvės sėklos, kurias pasėjo pokario Lietuvos partizanų kraujas, jei ne disidentiniai judėjimai, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ žygdarbis. Kita vertus, iki tol už laisvę buvo grūmusis saujelė drąsuolių, o Sąjūdis tapo trimito garsu, pažadinusiu net apsnūdusiuosius ir prisitaikiusiuosius prie gyvenimo okupacijoje.
Sąjūdžio ištakose ir jo veikloje būta ir prisiplakusių, ir KGB pasiųstų, ir tuščiagarbių asmenų. Tačiau svarbiausia, jog patys Sąjūdžio pradininkai ir aktyvistai laisvėjo kartu su tauta. Keitėsi, brandesnės darėsi kalbos, drąsesni veiksmai. Tarsi kartojosi evangelijose aprašytas stebuklas, kai po Jėzaus nukryžiavimo sugniuždyti ir išblaškyti apaštalai tapo bebaimiais kovotojais, pasiryžusiais kiekvienai aukai.
Žinoma, galima sakyti, kad ne visiems pakako drąsos. Būta ir vidinio kiršinimo, ir sąmoningų provokacijų. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, naivus atrodo ir anuometinis įsitikinimas, kad visa tauta pabudo iš okupacijos snaudulio. Išties aktyviai veikė tik nedidelė tautos dalis, o dauguma tiesiog laukė, kur papūs permainų vėjai, nes buvo įpratę prisitaikyti prie visko.
Vis dėlto Atgimimas buvo tikras, pokyčiai nepaprastai dideli, ir neįtikėtinai greit atkeliavome į Kovo 11-ąją. Gal net kiek per greitai, nes, regis, netrukom pamiršti laisvės kainos, to, kad už vertybes reikia kovoti, kad tiesos sakymas brangesnis už skalsesnį duonos kąsnį. Itin greitai vienybę pakeitė įvairūs susiskaldymai, susipriešinimai, susiveržėme naujos vergystės pančiais, ir neretai net esame tuo patenkinti.
Taip, anuomet, Atgimimo euforijos laikais, viskas atrodė aiškiau. Okupacijos gniaužtai buvo regimi, laisvės kova labai konkreti, savos valstybės atkūrimo siekis sutelkė net labai skirtingų žmonių. Tačiau nemeluokime sau, jog anuomet būta lengviau nei dabar. Baimė į žmonių širdis ir protus diegta represijomis, sankcijomis, nuolatiniu vertybių niekinimu ir gundymu patogiai susitaikėliškai gyventi. Tam, kad išsitiestume, prireikė labai daug drąsos.
Dar daugiau drąsos ir pasiaukojimo reikėjo pokario partizanams, kurie už laisvę ir garbę ryžosi paaukoti net savo gyvybę. Jie kovojo beviltišką mūšį ir jį laimėjo. Ne, jie neįveikė okupantų, tačiau pasiekė svarbesnę pergalę – išsaugojo žmogiškąjį orumą ir paliko kovos už laisvės patirtį tautos atmintyje.
Tad kodėl mums atrodo, kad laisvę galima išsaugoti be pastangų? Paprasčiausiai vartojant gaunamas vertybes ir dejuojant, kad jų maža, skundžiantis valdžia, kaimynais, bendradarbiais ir vis labiau priprantant prie naujų vergijos pavidalų... Manau, esate girdėję posakį: „Kai įsimylime, mylimam žmogui žadame fantastiškiausių žygdarbių, bet, deja, vėliau nepadarome net to, ką privalome ir galime.“
Atgimimo metais žadėjome savo gyvenimus padėti ant Lietuvos laisvės aukuro. Dabar kartais atrodo, kad esame pasirengę šį aukurą parduoti aukcione – už pigesnes dujas, daugiau realybės šou televizoriuje, už duoną ir žaidimus.
Rašau šiuos žodžius, nes skaudu ir pikta. Taip pat ir dėl savęs, o ne dėl to, kad patinka moralizuoti ar teisti. Kai šiandien klausiama, kaip geriausia įamžinti Sąjūdžio atminimą, nedvejodamas galiu atsakyti: sugrąžinant Sąjūdžio idealus į savo gyvenimo tirštumą. Nemeluokime sau, jog esame tik maži žmogeliai ir nieko negalime pakeisti. Mūsų menkumas ar didybė daugiausia priklauso nuo to, kokius idealus pasirenkame, kokiu pagrindu vadovaudamiesi kuriame savo gyvenimą. Jo kryptis, o ne mūsų įgimti ar įgyti talentai yra pagrindinis mūsų vertės matas.
Jei nežinome nuo ko pradėti, pradėkime nuo gydymo, kurį jau išbandė Sąjūdis – viešai sakyti tiesą. Šis būdas veiksmingas visais laikais, o nūdienei visuomenei jo reikia tikrai ne mažiau kaip prieš keliasdešimt metų.
Jėzus sakė: „...tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Įsileiskime šiuos Viešpaties žodžius ir, neabejoju, pradėsime keistis. Sakyti tiesą – nereiškia smerkti ar teisti kitaip manančiųjų. Tai pirmiausia – perkainoti vertybes, atkurti laisvės bei tiesos sąsają ir pasiryžti gyventi šviesoje, o ne šešėliuose.