Prisidėjo ir viena kita europietiškojo islamo organizacija – antai, Paryžiaus Dransio priemiesčio imamas (musulmonų dvasininkas) Hassanas Chalghoumi apsilankė atakos vietoje „Charlie Hebdo“ būstinėje. Kalbėdamas apie užpuolikus jis sakė: „Jų pranašas yra Šėtonas. Nėra jokio sąryšio tarp islamo religijos ir šios mažumos“.
Šis tabloidas yra seniai pagarsėjęs kaip leidinys, kuriam nėra nieko švento, bet giriamas už tai, kad „tikrina satyros ir kontroversijos ribas“, tuo būdu, anot šalininkų, plėsdamas žodžio ir spaudos laisvės erdves. Žymiausi pasiekimai – pasityčiojimas iš mirusio Prancūzijos prezidento Šarlio de Golio, ir visa eilė karikatūrų, kur tyčiojamasi ne tik iš pranašo Mahometo, bet ir iš Jėzaus Kristaus. Po kiekvienos tokios publikacijos leidinio tiražas pašokdavo iki milijonų, o redaktoriams bei karikatūristams buvo skiriama valstybinė apsauga.
Štai keletas citatų iš žodžio laisvės gynėjų stovyklos: B.Obama paragino mintimis ir maldomis būti su Prancūzijos, „seniausios Amerikos sąjungininkės“, žmonėmis. Europos Komisijos vadovas Žanas–Klodas Junkeris pasmerkė Prancūzijos satyrinio savaitraščio redakcijoje trečiadienį buvusį šaudymą, per kurį žuvo 12 žmonių, ir pavadino tai „barbarišku“ aktu.
Rašytojas Salmanas Rušdi – religijos nusipelno bebaimės nepagarbos. Mūsų liberalaus lietuviško rūtelių darželio, vardu lrytas.lt apžvalgininkas eina dar toliau – „Nebijokime ištarti – žodžio laisvė yra didesnė už Alachą [...] Ji didesnė už bet kurią religiją. (pastaba - čia ir kitur paryškinta straipsnio autoriaus).
Taigi žodžio laisvė yra aukščiau už Dievą ir religijas, o jos priešininkai, laikantys Dievą ir religiją aukščiausia vertybe, yra barbarai, verti drąsios nepagarbos. Tačiau kažkodėl raginama už sudievintą žodžio laisvę melstis Dievui, antraeilei vertybei...
Nesiruošiu dievagotis, kad smerkiu žmonių žudymą nesvarbu kokiais motyvais – tai yra natūrali normalaus žmogaus reakcija; visada pasisakydavau prieš mirties bausmę.
Kas yra žodžio laisvė, ir kiek ji gali kainuoti, žinau ne iš pliauškalų apie ją, bet iš savo gyvenimiškos patirties. Yra dvi laisvės – laisvė gėrio vardan ir laisvė nepraustaburniams, piktžodžiautojams ir burnotojams prieš Dievą.
Bet grįžkime prie vienos, jau cituotos, ištaros, priklausančios musulmonui „Jų pranašas yra šėtonas“. Michailas Bulgakovas apysakoje „Meistras ir Margarita“ yra pavadinęs šėtoną ne tikinčiu, bet tiesiogiai žinančiu, kad Dievas yra, kad Jėzus Kristus, Dievo sūnus, išties gimė, gyveno tarp mūsų ir buvo nukryžiuotas („...turėkit omeny, kad Jėzus buvo. Jis tiesiog buvo, ir viskas – sušnabžda pašnekovui-ateistui Volandas-velnias)
O kas yra šėtonas? Tai angelas, įstabaus grožio vardu Šviesos nešėjas, Liuciferis, kuris tačiau, puikybės pagautas, ištarė „Netarnausiu“, nes panoro būti aukščiau už Dievą. Tai, kas apokaliptiškai apsireiškė šiomis dienomis Paryžiuje, išties yra šėtono darbas - abipusiai. Dievas niekada nebaudžia pats – nusidėjėlis, paklusęs šėtono kerams, nubaudžia save pats.
P.S. rašytojas Valdas Papievis, paryžietis, taip įvertino įvykius – „norėjome linkėjimų, štai ir atsiuntė“. Mat, žudynes tam tikra prasme išprovokavo eilinė karikatūra, kur „buvo vaizduojamas džihadistas. Virš jo užrašas skelbė: „Vis dar nėra atakų Prancūzijoje?!“ O ginkluotas islamistas atsako: „Luktelkite! Turime dar laiko iki sausio pabaigos nusiųsti savo linkėjimus“.
Tačiau šios karikatūros originalą rasti nelengva – dažniausiai mass media pateikia tik apatinę dalį su islamisto žodžiais, o viršutinė dalis su karikatūristu, provokuojančiai klausiančiu „Vis dar nėra atakų Prancūzijoje?!“ nesimato. Ko bijoma? Paprastai bijoma tada, kai meluojama...