Pirma:
Kiekvienam asmeniui, gyvenančiam ne daugiau nei 20 000 gyventojų turinčioje Lietuvos savivaldybėje, nutolusioje nuo didmiesčių ne mažiau kaip 100 km, – kiekvieną mėnesį mokėti po 200 eurų. Tai būtų universalių bazinių pajamų (UBP) modelio taikymas konkrečioje teritorijoje, kurioje sparčiai mažėja gyventojų, didelis nedarbas ir yra gana sudėtingos sąlygos pradėti ir išlaikyti privatų verslą.
Antra:
Tarpmiestinis transportas Lietuvoje turi būti nemokamas. Valstybė turi garantuoti kokybišką ir nemokamą viešąjį transportą iš savivaldybių centrų iki Lietuvos didmiesčių, kur daugiausia darbo vietų, paslaugų įvairovė ir aktyviausias kultūrinis gyvenimas.
Pirma – kas mėnesį mokami 200 eurų (sumą ir kriterijus galima tikslinti) tokiose savivaldybėse padėtų mažinti atskirtį, skatintų pradėti smulkų ar vidutinį verslą, didintų žmonių užimtumą ir gerintų savijautą. Šios pajamos būtų mokamos nepriklausomai nuo kitų žmonių pajamų ir be jokių išankstinių sąlygų. Daugelis žmonių negali pradėti savo mažai rentabilaus verslo dėl vietos rinkos mažumo ir būtinų išlaidų darbo užmokesčiui. Pvz., šeima gyvena Skuode, vyras važiuoja į darbą į Mažeikius, žmona norėtų pradėti nedidelės kepyklos verslą, tačiau verslo pajamos per mažos, kad užtektų atlyginimams mokėti. Kiekvieną mėnesį mokami 200 eurų jai, jos darbuotojams sudarytų galimybę dirbti ir turėti prasmingą užsiėmimą net ir prie mažų įmonės pajamų.
Lietuvoje daug žmonių, kurie turi aukštąjį išsilavinimą meno, kultūros, sporto ar socialinių mokslų srityje ir galėtų teikti savo bendruomenei naudingas paslaugas, jei tik būtų galimybė bent dalį atlyginimo užsidirbti.
Tai būtų reali priemonė, kuri padėtų mažinti socialinę atskirtį ir skurdą Lietuvoje, kuris, kaip žinome pagal paskutinius Eurostato duomenis, yra vienas didžiausių ES. Ekonomistai ir sociologai aiškiai teigia, kad nesaugumo neįmanoma įveikti taikant minimalaus darbo užmokesčio įstatymus, mokesčių lengvatas arba pašalpas, kurios skiriamos atsižvelgiant į materialinę padėtį ar reikalaujant ieškoti darbo. Tam būtinos kitos priemonės ir pažangių valstybių vadovai bei ekspertai ieško naujų XXI amžiaus sprendimų.
Siūlau dar 2018 m. Vyriausybei ir kelioms savivaldybėms pradėti dviejų metų trukmės projektą ir mokėti po 200 eurus visiems konkrečios savivaldybės gyventojams. Mano vertinimu tokiam eksperimentui tiktų Pakruojo, Zarasų arba Skuodo savivaldybės. Šiose savivaldybėse turėtume peržiūrėti ir panaikinti dabar galiojančias įvairiausias socialines išmokas, kompensacijas ir t. t., kurių administravimas kainuoja brangiai, o pati procedūra gana biurokratinė ir žeminanti. Ir svarbiausia, skatinanti nedirbti, nes kitaip prarasi paramą.
Šiuo metu panašius universalių bazinių pajamų mokėjimo projektus atlieka Suomija, Italija, Kanada, Olandija ir kitos šalys, tik taiko skirtingus kriterijus ir siekia skirtingų tikslų. Pavyzdžiui, Suomijoje 2000 atsitiktinai atrinktų 25–58 metų amžiaus bedarbių imta kas mėnesį mokėti neapmokestinamą besąlygišką 560 eurų išmoką, kuri bus mokama dvejus metus. Išmoka nebus sumažinta, jei eksperimento dalyviai gaus darbo pajamų.
Apie Universalias bazines pajamas ir jų taikymo būdus dabar diskutuoja daugelis ekonomistų ir politikų, ypač žinant, kad sparti robotizacija jau 2025 metais sunaikins trečdalį darbo vietų, kur šiuo metu dirba žmonės. Šia tema 2016 m. pasisakė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, kuris pasiūlė Lietuvoje pritaikyti universalių bazinių pajamų (UBP) modelį, užuot mokėjus šimtus tūkstančių socialinio draudimo pašalpų. Aišku, visiems Lietuvoje mokėti pastovias išmokas yra sudėtinga dėl ekonominių galimybių ir net moralinių motyvų, bet atskirose teritorijose tai galėtų duoti didelį efektą.
Antra – Lietuva yra nedidelė šalis, vertinant atstumus, ir su gana gera kelių infrastruktūra. Gyventi gamtos apsuptyje, nedideliame mieste ir važiuoti į darbą 50–70 km neturėtų būti jokia problema. Ypač žinant, kad daugelis Lietuvos miestelių gavo milijardinę ES paramą, kurią investavo į aplinkos sutvarkymą, mokyklų atnaujinimą ir kitą viešąją infrastruktūrą. Ir būsto problemos daug kur nėra.
Tačiau, gyventojai masiškai išvažiuoja į didesnius miestus Lietuvoje ar į užsienį. Todėl būtina didinti valstybės investicijas į geresnį ekologišką tarpmiestinį transportą ir, svarbiausia, užtikrinti nemokamą naudojimąsi tarpmiestiniu transportu. Dabar vykstant iš namų iki darbo vietos išlaidos transportui sudaro didelę darbuotojo išlaidų dalį, o jų atlyginimai, kaip žinome, nėra dideli. Gerai išvystytas tarpmiestinis transportas mažintų ir transporto spūstis didmiesčiuose, ypač Vilniuje, nes darbuotojai atvyktų tarpmiestiniu transportu, o ne privačiais automobiliais. Papildomi pliusai – ekologinė nauda ir mažesnės investicijos į infrastruktūrą, nes nebūtų tokio poreikio.