Svarbiausias tikslas Lietuvai – sveikatos priežiūra be kyšių, pacientų skirstymo į svarbius ir nevertus, privilegijų valdžios atstovams, pinigų dalybų saviems.
Tenka pripažinti, kad tebegyvename pagal sovietmečiu galiojusias taisykles. Arbatpinigiai gydytojui vis dar yra neatsiejama tokios tvarkos dalis. Dėl to liūdna, nes duodami kyšius apvagiame valstybę ir save. Norime geresnių paslaugų sau, galbūt paremti vargstančius gydytojus, tačiau iš tiesų žeminame ir save, ir juos. O viso to rezultatas – milijoniniai šešėlinių pinigų srautai, nepasitikėjimas tarp medikų ir visuomenės, medikų emigracija ir beviltiškos Vyriausybės pastangos visa tai pakeisti.
Ministerija neįgali kovoti su kyšiais
Pagal apklausas, kurias kasmet nuo 2007 metų atlieka Specialiųjų tyrimų tarnyba, sveikatos priežiūros įstaigos įvardijamos kaip labiausiai korumpuotos iš visų institucijų. Už paslaugas primokėti papildomai yra linkęs kas trečias gyventojas.
Tai, kad iki šiol taikomos kovos su korupcija priemonės neduoda laukiamų rezultatų, patvirtina ir Korupcijos suvokimo indekso tyrimas, pagal kurį Lietuva trečius metus iš eilės lieka toje pačioje 38 vietoje tarp pasaulio valstybių.
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pagarsino tokį siekį – 2020 metais duodančiųjų kyšį medikams pagal apklausas turėtų būti ne daugiau kaip 10 proc. (dabar yra apie 35 proc.) Bet ta pati ministerija, kuri apklausose įvardijama kaip labiausiai korumpuota sveikatos priežiūros sistemos įstaiga, iki šiol didžiausias pajėgas telkė kovai su alkoholizmu, o ne su korupcija. Ką tik sužinojome apie naują viešųjų ryšių akciją, kuri turėtų didinti nepakantumą korupcijai ir kurios veidu galėjo tapti su teistu už kyšio davimą asmeniu artimai susijusi pramogų pasaulio atstovė. Ir visa tai tėra realių veiksmų imitacija, dūmų uždanga. Atleiskite, bet skrajučių su žinomais veidais, siekiant iš gydymo įstaigų išgyvendinti kyšius, nebeužtenka.
Mes tebegyvename santvarkoje, kur taisyklės nuleidžiamos iš viršaus, tad kaip gali keistis SAM pavaldžių įstaigų politika, valdymo principai, jeigu ministerija, pati giliai įklimpusi į E-sveikatos projekto korupcijos skandalą, po to nesiėmė nė vieno ryžtingo žingsnio skaidrumo link?
Savivaldybės, kurioms priklauso didžioji dalis ligoninių ir poliklinikų, taip pat nerodo intereso skaidrinti sistemą.
Kyšis yra blogis, bet su išlygomis
Didžiausia viltimi išlieka jaunoji medikų karta, norinti dirbti sistemoje be korupcijos. Lietuvos medicinos studentų asociacija ką tik atliko apklausą, siekdama išsiaiškinti būsimųjų medikų požiūrį į kyšių problemą. Iš viso apklausta 313 Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bei Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto skirtingų kursų studentų. Apklausos rengėjai prisipažino, jog kai kurie skaičiai juos nemaloniai nustebino ar netgi šokiravo. Pasirodo, anaiptol ne visi apklaustieji praneštų apie korupcijos atvejus su jais susidūrę. Nors dauguma pripažįsta, kad kyšio ėmimas, kaip ir davimas, yra nusikaltimas, jie linkę pateisinti tokį medikų elgesį, kurį neva skatina per maži atlyginimai. Dalis apklaustųjų net nežino, kur reikėtų kreiptis, jeigu norėtų pranešti apie korupciją, o nemažai apklausos dalyvių nesiryžtų pranešti baimindamiesi pasekmių. Tačiau nepaisant baimės ir abejonių jaunieji trokšta pokyčių, jie nori daugiau informacijos ir instrukcijų, kaip elgtis, kur kreiptis ir kaip sistemą pamažu keisti į skaidresnę.
Tokie apklausos rezultatai išties nėra labai džiuginantys, tačiau jie tik atspindi visuomenės nuostatas.
Vieši pareiškimai, kad gydytojų ir slaugytojų darbas yra mažai apmokamas, visuomenę skatina jaustis skolinga. Kažkuria prasme net legitimizuoja gydytojus – suprask, ima kyšius, nes neturi kitos išeities.
Pacientų kyšiai medikams dar vadinami „smulkiąja“ korupcija, lyg tai būtų ne tokia jau didelė problema kaip, tarkime, korupcija viešuosiuose pirkimuose. Tai sudaro klaidingą įspūdį, kad problemos lyg ir nėra, o jei ir yra kokių apraiškų, tai jos tikrai nesisteminės. Todėl jau pats pavadinimas „smulkioji“ korupcija neturėtų būti vartojamas, nes juodų pinigų kelionės, atsiskaitymai tarp fizinių asmenų yra tokio masto, kad smulkia jau nebegalima jos vadinti. Lietuvos banko specialistų skaičiavimu šešėlinė sveikatos sektoriaus apyvarta gali sudaryti iki 50 proc. visos apyvartos. Tai milžiniškas nuostolis valstybei.
„Vokeliai“ ne į rankas, bet į stalčių
STT atliktų apklausų duomenimis, labiausiai kyšių reikalaujama už operacijas, slaugos paslaugas, taip pat nustatant neįgalumo ir darbingumo lygį. Už chirurgines operacijas kyšio dydis siekia nuo 15 iki 1000 eurų (vidurkis – 200 eurų), už slaugos paslaugas – nuo 2 iki 150 eurų, už neįgalumo ir darbingumo pažymą į kišenę mokama nuo 15 iki 1000 eurų.
Kyšių davimo formos keičiasi, tobulėja. Pacientai pasakoja apie specialius stalčiukus Santaros klinikose, kur galima palikti „vokelius“, užrašius gydytojo pavardę.
Naujausios technologijos ir šioje srityje jau sumaniai taikomos. Naudojantis naujausiomis banko kortelių sistemomis, užtenka sužinoti gydytojo telefono numerį ir reikiama suma gydytoją pasieks tik vienu telefono mygtuko paspaudimu. Nebelieka net nepatogumo jausmo, kaip atsiskaityti su gydytoju.
Apsukresni medikai įsigudrina turėti darbo vietose net nuosavus kortelių skaitytuvus, tiesa, pinigai keliauja į jų asmenines įmones, ne į gydymo įstaigos kasą. Pacientas gali net nesuprasti – jam atrodys, kad jis atsiskaitė oficialiai.
Kyšiu perkame pagarbą ir šypseną
Nacionalinės gydymo įstaigų asociacijos užsakymu 2016 metais atliktas tyrimas patvirtino tai, kad dauguma kyšį duoda nejausdami jokios prievartos, bet tikėdamiesi didesnės naudos. Tik 1 iš 20 apklaustųjų nurodė, kad kyšio iš jo buvo reikalaujama. Vadinasi dažniausiai medikas net neužsimena apie kyšį, o tyrimo ar operacijos laukiantis pacientas stengiasi užbėgti bet kokioms galimoms blogoms pasekmėms už akių ir dovaną siūlo iš anksto. Kodėl? Todėl, kad daugybė žmonių, užėję į gydytojo kabinetą, priversti jaustis prašytojais, nusižeminti ir laukti gydytojo malonės.
Kalbėdami apie medikų elgesį žmonės dažnai liudija, kad jiems užėjus į kabinetą, gydytojas net nepakelia galvos, bendrauja šaltai, atsainiai arba net šiurkščiai liepia palaukti už durų, nors tuo metu neturi pacientų, su kažkuo draugiškai plepa telefonu ir ką tik užsiplikė kavos, nuo kurios pakvipo visas laukiamasis. Tad galiausiai į kabinetą patekęs žmogelis ištrauks visus banknotus iš piniginės, kad tik gydytojas pažiūrėtų į akis, paklaustų, kaip jaučiasi, ir paskirtų tyrimus, gydymą, kurie ir taip jam priklauso, nes moka mokesčius. Toks sovietmetyje įsišaknijęs visuotinis viršininko ir pavaldinio bendravimo būdas tebėra labai gajus sveikatos priežiūros sistemoje. Jis žemina abi puses – ir mediką, ir pacientą. Juk iš tiesų ne už geresnes paslaugas žmonės kyšius neša, jie išsiilgę žmogiško bendravimo, pagarbos. Taigi vienas svarbiausių uždavinių kiekvienai gydymo įstaigai, kuris, beje, nekainuoja jokių papildomų investicijų – skirti dėmesio pagarbiam bendravimui su pacientais.
Nežinomybė patogi korupcijai
Korupcijos atvejus tiriantys pareigūnai kaip vieną svarbiausių priežasčių kyšininkavimui klestėti įvardija neaiškias įstaigų administracines procedūras ir nepakankamą pacientų informuotumą.
Pacientai nežino, kas jiems priklauso nemokamai, o už ką reikia mokėti. Pavyzdžiui, ar už kraujo tyrimą, kuris parodytų, ar esi užsikrėtęs virusine ar bakterinės kilmės infekcija, yra mokamas, ar ne? O kiti tyrimai? Kokia pagalba laikoma skubia, o kuri ne? Kokios būklės turi būti, kad tau kompiuterinę tomografiją atliktų skubiai ir nemokamai?
Pripažinkime, kad paprastai ir aiškiai pateiktos informacijos trūksta. Tačiau nei savivaldybės, kurioms pavaldžios dauguma gydymo įstaigų, nei SAM šia kryptimi nedaro nieko veiksmingo.
Todėl peršasi mintis, kad amžinas neaiškumas ir chaosas kažkam yra patogus. Juk tokioje painiavoje labai lengva klaidinti pacientus, pasinaudojus jų pažeidžiamumu dėl ligos, vaikyti šen bei ten atlikti mokamus tyrimus, pirkti brangius (bet nebūtinai efektyviausius) vaistus ir tik konkrečioje jų rekomenduotoje vaistinėje ar net vienkartines pirštines operacijai. Ką tuo metu galvoja vaikomas žmogus? Jis jaučiasi sutrikęs, norėtų tokiai praktikai pasipriešinti, bet čia pat jam prieš akis iškyla kraupus vaizdas, kaip jis pats arba jo artimasis dėl to, kad chirurgui nenupirko pirštinių, buvo numarintas ant operacinio stalo arba jo pilve tyčia paliko chirurgines žirkles. Tokios vizijos gali sukelti šypseną, bet tie, kurie kyšį bruka iš baimės, panašiai įsivaizduoja bausmę, jeigu kyšį duoti visgi atsisakys.
Išrinktiesiems laukti nereikia
Taigi išvesti pasimetusius pacientus iš klaidaus sveikatos priežiūros sistemos taisyklių labirinto nelabai kam rūpi. Visų pirma tuo turėtų būti suinteresuotos pačios gydymo įstaigos. Daugelis šalies ligoninių ir poliklinikų turi įdiegusios elektroninės registracijos galimybę. Bet susidaro įspūdis, kad tai daroma tik formaliai, kad būtų ką parodyti tikrintojams. Užsiregistruoti galima, bet ir čia paliekama daug landų, kuriomis būtinai pasinaudoja apsukrūs sistemos nesąžiningieji. Tarkime, neįmanoma sužinoti, kokio dydžio eilė laukiant magnetinio rezonanso tyrimo kiekvienoje ligoninėje. Jeigu pacientas, kuriam toks tyrimas reikalingas, tai matytų, galėtų pasirinkti tą įstaigą, kurioje eilė mažiausia. Taip būtų natūraliai skatinama konkurencija tarp gydymo įstaigų ir pacientai rinktųsi tuos, kurie paslaugas teikia greitai ir kokybiškai.
Bet ir čia peršasi mintis, kad įstaigoms naudinga neskelbti informacijos apie pacientų eiles. Juk vieša paslaptis, kad dalis pacientų (aukštų pareigūnų, politikų, vietos valdžios atstovų) prireikus peršoka visas eiles ir net pačius brangiausius tyrimus gauna tą pačią dieną. Pats įstaigos vadovas juos pasitinka su šypsena ir palydi ten, kur reikia. Kieno sąskaita visa tai daroma? Ogi visų likusiųjų, kuriems už paslaugas kartais reikia sumokėti dukart.
Gyvename 29-aisiais nepriklausomybės metais, tačiau vis dar paklūstame sovietmečio tvarkai, kur egzistuoja privilegijuotieji ir kiti, kuriems malonės nepriklauso, kurie neverti ne tik jiems nemokamai priklausančių paslaugų, bet ir šypsenos.