Civilinio turto konfiskavimo įstatymas buvo rengiamas remiantis geriausia Jungtinės Karalystės, Italijos, Airijos bei kitų valstybių, jau senai taikančių tokią prievartos priemonę kovoje su korupcija, organizuotais nusikaltimais, patirtimi. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, šis mechanizmas būtų taikomas išskirtiniu atveju, turint uždirbamų pajamų neatitinkantį praturtėjimą ypač stambiu mastu. Tai yra, tik esant didesniam kaip 100 tūkst. eurų skirtumui tarp asmens pajamų ir turimo turto.
Tokį turtą turintis asmuo, po turto tyrimo teisėsaugai taip ir nepajėgęs paaiškinti turto kilmės (ikiteisminė stadija), prokurorų sprendimų turto kilmę turėtų įrodinėti teisme civilinio proceso keliu (stadija teisme), ir, tik įrodęs, kad turtą užgyveno teisėtais būdais, jį galėtų išsaugoti. Valstybė konfiskuotų ir tą turtą, kurį asmuo, stengdamasis jį paslėpti, yra perdavęs kitiems asmenims.
Kitaip tariant, įstatymu valstybė užtikrintų, kad iš galimai nusikalstamų veikų žmogus negalėtų pelnytis ir, darydamas žalą visuomenei, kurti savo ar savo artimųjų asmeninę gerovę. Italija bei kitos valstybės neslepia, kad būtent civilinio turto konfiskavimas yra kaip reta efektyvi priemonė kovojant su mafija, stambia korupcija, žalą valstybei darančiais kitais ekonominiais nusikaltimais ir nusikalstamomis grupuotėmis.
Deja, bet būtent tokio efektyvumo stokojo mūsų iki šiol Lietuvos baudžiamojoje teisėje ne visai sėkmingai ir labai retai taikytas išplėstinis turto konfiskavimas.
Yra keletas aspektų, dėl kurių vyko diskusijos su Prezidento patarėjais. Tai esminiai aspektai, užtikrinantys priimto įstatymo veiksmingumą. Juos, rengiant įstatymą, išlaikyti pageidavo tiek STT, tiek Prokuratūros, tiek ir Policijos departamento, FNTT atstovai. T. y. tie, kuriems kasdien tiesiogiai tenka kovoti su korupcija, organizuotu nusikalstamumu, jų pasekmėmis valstybės ekonominei gerovei.
Turtas (ne)turėtų būti konfiskuojamas iš organizuotų grupių narių?
Kadangi Seimo priimto Civilinio turto konfiskavimo įstatymo vienas iš tikslų – kova su organizuotu nusikalstamumu, įstatyme yra numatyta, kad uždirbtų pajamų neatitinkantį turtą bus galima konfiskuoti iš asmenų, įtrauktų į organizuotų nusikalstamų grupių narių sąrašą. Šias organizuotas grupes ir jų narius identifikuoja Policijos departamentas, vadovaudamasis duomenimis (tarp jų – ir žvalgybiniais) apie asmenų ryšius su organizuotomis nusikalstamomis grupėmis.
Nėra paslaptis, kad daug organizuotų grupuočių ilgus metus vertėsi kontrabanda, turto prievartavimu, pelnėsi iš korupcijos, taip skurdindamos Lietuvą, žlugdydamos sąžiningus verslus ir žmonių pasitikėjimą Valstybe, tačiau užtikrindamos savo narių finansinę gerovę ir visaip bandydamos susigrobtą turtą „legalizuoti“. Sunku būtų suprasti gerovės valstybės kūrimą leidžiant tokiems asmenims toliau gyventi iš susigrobto turto, vien todėl, kad tokiems asmenims iškeltose baudžiamosiose bylose pavyko „pratempti“ iki senačių arba „išsisukti“ nuo baudžiamosios atsakomybės kitais būdais.
Deja, bet būtent dėl asmenų, esančių organizuotų grupių narių sąrašuose, turto konfiskavimo su Prezidento patarėjais neradome sutarimo. Net ir žinant, kad savo buvimą organizuotų grupių narių sąraše asmenys galės ginčyti teisme, patarėjams atrodė, kad žmogaus teisės reikalauja iš tokių asmenų turto, kuris net 100 tūkst. eurų suma neatitinka jų teisėtų pajamų, nekonfiskuoti.
Kas laimėtų iš tokio veto, kuris ištrina turto konfiskavimo galimybę iš organizuotoms grupėms priklausančių narių? Tikriausiai tik nusikalstamoms grupuotėms priklausantys nariai, ilgus metus ramiai jautęsi dėl savo turto, bet tikrai ne kasdieniu darbu gerovės valstybę kuriantys Lietuvos žmonės ir jų teisės.
Kodėl (ne)turėtų būti po 2010 m. gruodžio 11 d. įsigytas turtas?
2010 m. gruodžio 11 d. įsigaliojusios baudžiamojo kodekso pataisos numatė baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą ir išplėstinį turtą konfiskavimą, kuris leido kaltininko turtą, neproporcingą jo teisėtoms pajamoms, paimti valstybės nuosavybėn, kai yra pagrindas manyti, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Taigi, nors baudžiamojo kodekso norma retai ir sunkiai buvo taikoma praktikoje, būtent nuo 2010 m. gruodžio 11 d. kiekvienam asmeniui Lietuvoje turėjo būti aišku – anksčiau ar vėliau valstybė gali paimti turtą, kuris neatitinka asmens teisėtų pajamų, savo nuosavybėn.
Teisėtas lūkestis išsaugoti nusikalstamu gyvenimo būdu sukauptą turtą vien dėl to, kad valstybės sukurti mechanizmai neefektyvūs, neatsiranda – šiuos mechanizmus valstybė gali bet kada tobulinti ir paversti efektyviais. Būtent tokie argumentai lėmė, kad patobulintą turto konfiskavimo mechanizmą – civilinį turto konfiskavimą – pasirinkome taikyti turtui įsigytam po 2010 m. gruodžio 11 d. Pasirinkimą grindėme ir Gogitidze prieš Sakartvelą byla Europos žmogaus teisių teisme (EŽTT).
Buvęs vienos Sakartvelo autonominės respublikos vidaus reikalų viceministras Gogitidze po „rožių revoliucijos“ buvo apkaltintas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir turto prievartavimu. Tyrimą atliekantys prokurorai turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad tiek buvusio viceministro, tiek ir jo dviejų sūnų bei brolio turimas turtas neatitinka jų teisėtų pajamų ir jokiu būdu negalėjo būti uždirbtas viceministrui einant pareigas.
Dėl to, remiantis 2004 m. sausio 13 d. Sakartvele priimtu įstatymu, įteisinusiu civilinį turto konfiskavimą, pajamų neatitinkantis turtas buvo konfiskuotas. Taip eksviceministras prarado tris namus, vieną butą, akcijas bei „Mercedes“ markės automobilį, o jo sūnūs ir brolis – du viešbučius bei šešis prabangius būstus.
Kadangi visas šis turtas buvo įsigytas iki civilinio turto konfiskavimo įstatymo įsigaliojimo, Sakartvelo eksviceministras pradėjo ginčyti konfiskavimo teisėtumą be kita ko, ir remdamasis tuo, kad įstatymas negali galioti atgal, t. y. turtui, kuris įgytas neturint tam teisėtų pajamų iki įstatymo įsigaliojimo. Nei Sakarvelo Konstitucinis Teismas, nei EŽTT nebuvo palankūs buvusiam aukštam valdininkui.
Sakarvelo konstituciniame teisme buvo konstatuota, kad civilinis turto konfiskavimas tik efektyviau sureguliavo turto konfiskavimo sritį, nes Sakartvele jau nuo 1997 pareigūnai turėjo pagrįsti savo turtą teisėtomis pajamomis, o turtas visa tą laiką galėjo būti konfiskuotas baudžiamojo proceso metu.
EŽTT byloje Gogitidze prieš Sakartvelą konstatavo, kad civiliniu turto konfiskavimu buvo Sakartvele siekiama spręsti ypač paplitusią korupcijos problemą, o pati priemonė nebuvo pirmoji priemonė šalyje, kuri numato atsakomybę už tai, kad asmuo nesugeba pagrįsti savo įsigyto turto teisėtomis pajamomis. Todėl civilinį turto konfiskavimą numatančios normos tik „naujai sureguliavo“ šalyje iki tol taikytas antikorupcines priemones.
Todėl EŽTT pažymėjo, kad civilinio turto konfiskavimo taikymo atgal galimybė, konfiskuojant iki įstatymo atsiradimo įsigytą turtą, savaime nesuteikia pagrindo abejoti jo teisėtumu. Kitaip tariant, nors civilinio turto konfiskavimo įstatymas Sakartvele galiojo atgal ir buvo konfiskuotas praeityje Gogitidze įsigytas turtas, toks turto konfiskavimas EŽTT buvo pripažintas teisėtu, nes eksviceministrui Gogitidzei tokia valstybės pritaikyta priemonė kovoje su korupcija negalėjo būti netikėtu „siurprizu“.
EŽTT racija paprasta: visuomenės interesas nusveria nusikalstamą gyvenimo būdą gyvenančio ir iš to lobstančio asmens interesą išsaugoti turtą, kurio teisėtos kilmės jis negali pagrįsti.
O kaip Lietuvoje? Juk dešimtmečius trukęs Lietuvos valstybės neįgalumas kovoti prieš neteisėtą praturtėjimą pasitelkiant baudžiamojoje teisėje numatytą turto konfiskavimą, tikriausiai nėra tai, kas „įteisina“ iš nusikalstamo gyvenimo būdo susikrautus turtus. Tačiau ir dėl po 2010 m. gruodžio 11 d. įgyto turto konfiskavimo neradome sutarimo su Prezidento patarėjais.
Kas laimėtų vetavus tokio turto konfiskavimo galimybę leidžiančią normą? Konfiskuoti būtų galima tik po įstatymo įsigaliojimo (t. y. tik ateityje) įgytą turtą. Išsigelbėtų daug Lietuvos gogitidzių, kuriems, akivaizdu, nepavyktų išsisukti net Sakartvele, nes į praeitį nesižvalgantis įstatymas leistų tyliai „legalizuotis“ savo neteisėtu gyvenimo būdu užgyventas lėšas. Ir, tikėtina, pakankamai dideles.
Telieka tik priminti prieš savaitę Specialiųjų tyrimų tarnybos paskelbtus rodiklius apie korupciją Lietuvoje – ji piką Lietuvoje pasiekė būtent 2011–2014 metais, kai net 45 procentai Lietuvos gyventojų deklaravo bent kartą davę kyšį. Palykinkime – šiuo metu tokių asmenų, kurie pripažintų per pastaruosius penkerius metus kyšininkavę yra per pusę mažiau.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.