Algirdas Butkevičius. Jei naujoji vyriausybė iškart pradeda vardyti savo laimėjimus, vadinasi, ankstesnė ėjo teisingu keliu

Buvęs Vokietijos federalinis kancleris, socialdemokratas Willy Brandtas, vienas įtakingiausių pokario Europos politikų, turėjęs koalicinės vyriausybės darbo patirties kažkada yra sakęs: „Jei naujoji vyriausybė iškart pradeda vardyti savo laimėjimus, vadinasi, ankstesnė ėjo teisingu keliu“.

Ši citata man atėjo į galvą išklausius Sauliaus Skvernelio Vyriausybės 2017 m. veiklos ataskaitą, kurioje atkreipiamas dėmesys, kad „Lietuvos BVP augimo tempas 2017 metais siekė 3,8 proc. – tai buvo sparčiausias augimo tempas per paskutinius penkerius metus ir gerokai didesnis už Europos Sąjungos (ES) vidurkį, kuris siekė 2,5 proc.“ Visada malonu išgirsti apie mūsų valstybės laimėjimus, tačiau toks tvirtinimas man nuskambėjo kaip siekis pabrėžti išskirtinius šios Vyriausybės nuopelnus. Tikrai negalvodamas menkinti S. Skvernelio Ministrų kabineto pastangų, norėčiau atkreipti dėmesį, W. Brandto žodžiais tariant, į „teisingu keliu ėjusius“, kurių dėka dabar ir galime džiaugtis tais neblogais rezultatais.

2017 metai, kurie, pasak Vyriausybės ataskaitos, Lietuvos ekonomikai buvo ypač sėkmingi, atėjo po 2016 metų, kai pirmąkart buvo pasiektas valdžios sektoriaus perteklius, kuris sudarė 0,3 procento BVP. Šis rodiklis tikrai nebuvo atsitiktinis, tai buvo nuoseklių ankstesnės Vyriausybės pastangų rezultatas. Beje, kaip ir kitas rodiklis, kuris taip pat reikalavo kryptingo įdirbio. Turiu galvoje 2017 metais paskelbtą tarptautinį verslo aplinkos indeksą Doing Business, rodantį, kad Lietuva pakilo iš 21-ios į rekordinę 16-tą vietą. Akivaizdu, kad tokie dalykai neatsitinka per naktį, jie taip pat reikalauja ilgalaikio įdirbio.

Visus 2016 metus, ypač pačioje metų pabaigoje, kai Seime teko įveikti Prezidentės veto, virė aistros dėl naujojo Darbo kodekso. Mūsų Vyriausybė ėmėsi labai rimto darbo, kuris ilgus metus buvo atidėliojamas. Atvirai pasakius, man iš karto buvo užsimenama – kam tos papildomos problemos, rizika nesusitarti su darbdaviais ir profesinėmis sąjungomis, nesusiderėti Trišalėje taryboje. Pažvelgėme valstybiškai, prisiėmėme atsakomybę, nudirbome didžiulį darbą, susiderėjome su socialiniais partneriais, nubalsavome Seime. Visų rizikų suvaldyti nepavyko, kritika pylėsi iš įvairių pusių, taip pat ir iš Socialdemokratų partijos vidaus. Deja, koją pakišo nesugebėjimas deramai komunikuoti, pristatyti rinkiminių kovų įaudrintai visuomenei. Po rinkimų į valdžią atėję valstiečiai ir žalieji grasino radikaliai peržiūrėti Darbo kodekso nuostatas, sustabdė jo įsigaliojimą pusmečiui, tačiau galų gale padarė tik keletą kosmetinių pakeitimų. Dabar gi S. Skvernelio Vyriausybės veiklos ataskaitoje Darbo kodeksas jau vertinamas teigiamai. Pripažinta, kad jis davė postūmį didinti darbo užmokestį, padėjo į darbo rinką ateiti naujiems dalyviams, sudarė sąlygas švelninti neigiamų demografinių tendencijų pasekmes. Nors „Investuotojų forumo“ atlikta apklausa parodė, kad investuotojai Darbo kodeksą įvardino geriausiu 2017 metų sprendimu verslo aplinkos srityje, dabar kur kas geriau suprantu, kokie pavojai tyko pasiryžusių imtis struktūrinių reformų, o ne apsiribojančių trumpalaikiais sprendimais.

Nemaža dalis šio Ministrų kabineto siūlomų pertvarkų mokesčių srityje yra mūsų Vyriausybės darbų tąsa. Galiu tik pasveikinti neseniai paskelbtą Vyriausybės iniciatyvą mažinti darbo jėgos apmokestinimą sumažinant socialinio draudimo įmokų tarifą 2 procentiniais punktais. Tiesa, ankstesnės Vyriausybės planas buvo kur kas ambicingesnis – mes siūlėme įmokas palaipsniui sumažinti net 12 procentinių punktų.

Dar dirbant mūsų Vyriausybei buvo padėti pagrindai ir universitetų jungimui, į kurį taip pat buvo atkreiptas dėmesys S. Skvernelio Vyriausybės veiklos ataskaitoje. Tai išties labai sudėtinga, apimanti daug veiksnių problema, kuri neturi vienareikšmiško sprendimo. Dar 2016 m. pradžioje KTU ir LSMU buvo sukirtę rankas dėl šių universitetų konsolidacijos, dalyvaujant dabartinei švietimo ir mokslo ministrei buvo parengta ir likusių universitetų sujungimo studija, tačiau atėjus naujai Vyriausybei pertvarka pradėta iš naujo. Antra vertus, reikia suprasti, kad universitetų jungimas neišsprendžia visų aukštojo mokslo pertvarkos iššūkių ir automatiškai neužtikrina kokybės. Šioje srityje dar trūksta valstybinio požiūrio.

Pasak premjero S. Skvernelio, ši Vyriausybė pirmą kartą vykdo įsipareigojimą NATO partneriams skirti tinkamą finansavimą krašto gynybai. Su tuo sunku ginčytis, tačiau teisybės dėlei reikėtų prisiminti, kad tvirtus pamatus pasiekti įsipareigojimus NATO padėjo ankstesnė Vyriausybė. Būtent ji padidino finansavimą gynybai nuo 0,77 proc. BVP kadencijos pradžioje iki 1,79 proc. 2017 metų biudžeto projekte.

Tačiau yra sričių, kuriose tęstinumas, deja, buksuoja. Nerimą kelia sumažėjusios daugiabučių renovacijos apimtys. Rekordiniais 2016 metais buvo baigti įgyvendinti net 769 projektai, tuo tarpu 2017 metais – ryškus kritimas, tik 403 namai. O šiais metais kol kas užbaigti tik 34 projektai. Pasigilinus į statistiką, akivaizdu, kad gyventojų noras renovuotis neslopsta, tačiau reikalai ima strigti tolesniame etape, dėl nepakankamo finansavimo. Būtų labai apmaudu, jei įdėjus šitiek pastangų, pasiekus tą supratimo lygmenį, kai gyventojų jau nebereikia specialiai raginti dalyvauti renovacijoje, Vyriausybė tiesiog neberas reikalingų lėšų ir viskas užstrigs, kaip buvo atsitikę A. Kubiliaus Vyriausybės laikais.

Komplikuota padėtis klostosi su regionų plėtra. Neseniai buvo pristatyta ir patvirtinta Lietuvos regioninės politikos „Baltoji knyga tvariai plėtrai“, tačiau kol kas šios Vyriausybės regionų politika – tik gražūs žodžiai, kurie prasilenkia su neapgalvotais veiksmais. Dabar vykstančios pertvarkos akivaizdžiai prieštarauja tiek nuostatoms, išdėstytoms „Baltojoje knygoje“, tiek racionalios regioninės politikos principams. Kartais veiklos sričių optimizavimas yra dirbtinai keičiamas centralizavimu, užmirštama, jog šios pertvarkos regionuose liečia viešąsias paslaugas, jų kokybę, vadinasi – ir visus regionų gyventojus, jų gerovę bei perspektyvas. Žinoma, norėtųsi, kad šios Vyriausybės deklaruojamas siekis didinti darbo vietas regionuose sietųsi su realiais sprendimais. Tačiau kol kas, vis dėlto yra priešingai – valstybinis sektorius mažina darbo vietas regionuose, atleistiems žmonėms nepasiūlydamas jokios realios alternatyvos.

Dar vienas neigiamas signalas, dėl kurio vertėtų susirūpinti – tai didėjantis nuogąstavimas dėl politinio stabilumo šalyje. „Investuotojų Forumo“ matuojamas Lietuvos investuotojų pasitikėjimo indeksas rodo, kad net 63 proc. investuotojų politinį stabilumą šiuo metu vertina prastai arba vos vidutiniškai. Net trečdalis apklaustųjų mano, kad stabilumo lygis ir toliau mažės, o tai rimtas neigiamas signalas – tokių prastų tendencijų seniai nebuvo.

Naujausios įtampos tarp aukščiausių šalies pareigūnų, Seimo valdančiųjų ir Prezidentūros, politinių partijų bei atskirų politikų, jau pradėjusių rinkimines kovas, tampa ne tik vidaus politikos faktu. Tiesa, pačiu aukščiausiu lygiu sutariama dėl užsienio, krašto apsaugos bei nacionalinio saugumo politikos, tačiau kitose sferose ima dominuoti nesveiko rungtyniavimo bei politinių patyčių dvasia, veikianti ir šalies įvaizdį, ir reputaciją.

Čia S. Skvernelio Vyriausybės, pateikusios visuomenės svarstymui struktūrinių reformų kryptis mokesčių, švietimo, inovacijų, sveikatos apsaugos, pensijų ir šešėlinės ekonomikos suvaldymo srityse, dar laukia rimti išbandymai. Gal ir ne viską, ką pasiūlė Vyriausybė, galėtume pavadinti reformomis, bet kaip premjeras buvusios Vyriausybės, kuriai teko susidurti su reformų iššūkiais, puikiai suprantu padėtį, kurioje yra atsidūręs S. Skvernelio Ministrų kabinetas. Suprantu ir nuoširdžiai norėčiau palinkėti jam, o ir visai valdančiai koalicijai sėkmės. Vykdant rimtas struktūrines reformas kartais tenka brangiai sumokėti, vaisius neretai nuraško tie, kurie dabar išsijuosę kritikuoja, tačiau tas darbas niekada nenueina veltui. Kaip veltui nenuėjo įdirbis, padarytas ankstesnės Vyriausybės.