Andrius Bagdonas. Ar bus veiksminga finansų ministerijos chemoterapija „Gyvulių ūkiui“?

Taip, tiek su mokesčiais, tiek su jų tinkamu paskirstymu, tiek ir su jų surinkimu Lietuvoje yra problemų. Didelių problemų. Tą pastebi visi – pradedant tinkamo finansavimo dėl prastai surenkamo biudžeto negaunančiomis savivaldybėmis, baigiant makroekonominius šalies rodiklius narstančia Europos Komisija ar EBPO.

Taip, ši Vyriausybė žadėjo parengti išdiskutuotą, subalansuotą, šalies ūkį skatinančią ir žmones motyvuojančią mokesčių reformą, bet įsisiautėjo „Covid-19“ pandemija, vėliau užgriuvo karas Ukrainoje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – energetikos krize, hiperinfliacija, – tad mokesčių reforma pasiūlyta ne pirmais, ne antrais, o tik trečiais kadencijos metais.

Negali nesutikti su socialdemokratų lydere, kuri sako, kad „jokia normali patirties turinti politinė jėga neteiks mokesčių pakeitimų ir didinimų likus metams iki rinkimų“, tačiau... juos vis dėlto planuojama teikti. Finansų ministerijos specialistų parengtą, ministrės pristatytą.

Pagrindinis motyvas, kodėl tokia mokesčių reforma reikalinga būtent dabar, Finansų ministerijos teigimu, yra tai, kad mokesčius mokėti turi būti patogu, jie turi skatinti ekonomikos augimą ir būti sąžiningi.

Žodžiai gražūs, o ar tai atspindi realus mokesčių reformos turinys? Apibendrintai galima šią reformą laikyti tokia universalia chemoterapija vėžiu sergančiam, ekonomistų ir komentatorių nuvalkiotam šalies mokesčių „gyvulių ūkiui“ – kur, kaip žinia, mažiausiai moka tie, kurie turėtų mokėti daugiausia.

Bet ar iš tiesų vėžiu sergančiai šalies mokesčių sistemai efektyviausias vaistas yra būtent chemoterapija, o ne pažangesnis, į tikslines, problemines vietas – ne į visą sistemą – orientuotas gydymo būdas? Gal vis dėlto neverta didinamų mokesčių nuodais skandinti visų mokesčių mokėtojų, iš anksto žinant, kad išgyvens tik stipriausi, o žuvusiųjų bus dauguma.

Taip, mokesčių reformos pakete yra ir daug gerų dalykų, tokių, kaip palengvinimas mažoms įmonėms iki tam tikro apyvartos dydžio greičiau nudėvėti ilgalaikį turtą, įmonėms, kurių metinė apyvarta nesiekia 500 tūkst., siūloma atsisakyti prievolės mokėti avansinį pelno mokestį, padidinama pridėtinės vertės mokesčio (PVM) riba nuo 45 tūkst. iki 55 tūkst. eurų, kurią viršijus tampama PVM mokėtoju, pratęsta investicinio projekto lengvata stambiems verslams ir kt.

Tačiau palengvinusi sąlygas veiklai ir kapitalui, Finansų ministerija kažkodėl nusprendė būti daug griežtesnė savarankiškai dirbančių žmonių atžvilgiu. Pastariesiems mokestinė našta didinama neproporcingai. Nevalingai susidaro įspūdis, kad sau darbo vietą susikuriantis žmogus Lietuvoje nėra ne tik kad gerbtinas, palaikomas, skatinamas, atvirkščiai, jis laikomas potencialiu nusikaltėliu, kuris savo „nuodėmes“ prieš valstybę gali išpirkti vieninteliu būdu – sumokėdamas drakoniškus mokesčius.

Nors individualia veikla užsiimantys asmenys negali lygintis su stambiuoju verslu pagal sukuriamą pridėtinę vertę, sumokamus mokesčius, tačiau egzistuojanti sistema padeda įtraukti daugiau žmonių, jaunimo pradėti verslą – tą rodo rekordiniai individualia veikla užsiimančių asmenų skaičiai. Manau, kad valstybė turėtų šį procesą skatinti, o ne slopinti.

Nejaugi tik čia – savo protu sau darbo vietą susikuriančių bendrapiliečių bendruomenėje – Finansų ministerijos įsitikinimu, yra pagrindinė „gyvulių ūkio“ ferma?

O kur tada dingo ore metų metus sklandęs ir tarptautinių ekspertų peršamas noras sumažinti šimtus milijonų eurų biudžetą nuskausminančias dešimtis sektorinių PVM lengvatų?

Į kokį stalčių nugrimzdo programinė Vyriausybės nuostata – pajamų mokesčius kuo labiau keisti taršos bei vartojimo apmokestinimu?

Kur išgaravo Vyriausybės 2020 metais planuotas „lanksčių darbo formų prieinamumo didinimas“, nes dabar siūloma reforma aktyviems žmonėms būtinas lanksčias darbo formas iš esmės naikina?

Ir kodėl Vyriausybė sąmoningai projektuoja mokesčių korekcijų ekonomikos šešėlio augimo riziką? Juk ir nedaug ekonomikoje prakutusiam akivaizdu – Finansų ministerijos siūloma mokestinė aplinka smulkiesiems verslams ir individualiai dirbantiesiems yra, švelniai tariant, nepalanki, piktinanti bei stumianti juos į šešėlį.

Galiausiai, ar tikrai jie, rašytojai, muzikantai, renginių vedėjai, mokytojai-korepetitoriai, spurgų kepėjai, mokesčių konsultantai, valytojai, „Bolt“ pavežėjai ir dar šimtai tūkstančių kitų, save samdančių, sau atlyginimą mokančių, sau darbo vietą susikuriančių, yra tie tikrieji „lygesni už kitus“ – „gyvulių ūkio“ gyventojai, – jei norima jiems padidinti mokesčius? Iš kurių planuojamos įplaukos bus netgi didesnės nei planuojamas nekilnojamojo turto mokestis ir akcizai kartu sudėjus: pagal ministerijos skaičiavimus, verslo liudijimų, individualios veiklos apmokestinimas ir GPM progresyvumas bendrai valdžios sektoriui pritrauktų 270 mln. eurų daugiau pajamų. Tuo tarpu taršos ir vartojimo – akcizų, anglies dioksido įkainio ir nekilnojamojo turto mokesčio – pajamos gali tesiekti 200 mln. eurų per metus.

Ir pačiai pabaigai, suprantu dešiniųjų Vyriausybės norą surinkti kuo daugiau pinigų į biudžetą: jų iš tiesų reikia ir gynybai, ir sveikatos apsaugai, ir švietimui, ir toms pačioms pensijoms. Tik bijau, kad po tokios mokesčių reformos šiuos pinigus dalys – ir tikrai kitokiomis proporcijomis – jau kairiųjų Vyriausybė.