Andrius Bagdonas. Kodėl bankų solidarumo mokesčio lėšomis negalima kompensuoti ir augančių paskolų palūkanų gyventojams?

Tikrai, o kodėl gi ne? Juk akivaizdu, kad didžiąją dvejus metus numatomo apmokestinti komercinių bankų pelno dalį ant savo pečių suneš ne kokie nors mistiniai kaukai, o eiliniai, dažniausiai ilgalaikes paskolas pirmojo būsto įsigijimui paėmę šalies gyventojai.

Tą beje, netiesiogiai yra pripažinęs ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus, kurio teigimu, laikiną papildomą šalies komercinių bankų apmokestinimą lėmė išskirtinės aplinkybės: Europos Centrinio Banko (ECB) kas kelis mėnesius didinamos bazinės palūkanų normos, kurios nuo vos prieš metus buvusių minusinių grėsmingai artėja link dviženklių, valstybės pagalba verslui per pandemiją, gyventojų ir įmonių indėlių augimas. Dėl tokių aplinkybių Lietuvos komerciniai bankai apie 11 mlrd. eurų lėšų laiko ECB ir gauna už tai pajamas iš palūkanų, kurios per metus gerokai pakilo.

Todėl Vyriausybė kartu su Seimu šį pavasarį (beje, liberalams nebalsuojant už tokias nuostatas) nusprendė, kad valstybei irgi galima atsirėžti dalį tokio nepelnytai išsipūtusio bankų pelno pyrago, o planuojamos gauti lėšos – daugiau nei 400 mln. eurų – turėtų būti naudojamos šalies gynybos reikmėms ir karinei bei civilinei transporto infrastruktūrai.

Dabartinėje itin komplikuotoje geopolitinėje situacijoje, tebevykstančio brutalaus karo Ukrainoje ir ekonominio nestabilumo akivaizdoje toks lėšų panaudojamas yra suprantamas ir iš dalies pateisinamas, tačiau vis tiek kirba abejonė: o kaipgi tokiu atveju reikėtų elgtis su tais žmonėmis, kurie kas mėnesį bankams sumoka jau nebe dešimtimis, o šimtais eurų padidėjusias palūkanas už pasiimtas paskolas ir taip suformuoja tą „solidarumo krepšelį“?

Atsakymą į šį klausimą netikėtai gavome iš Italijos, kur tenykštė dešiniųjų Vyriausybė taip pat rugpjūčio pradžioje nusprendė, jog vietos bankai turėtų mokėti reikšmingesnį pelno mokestį, nes dėl ECB politikos augančios palūkanų normos neadekvačiai padidino jų pelnus bei pakenkė žmonėms, padidindamos jų pragyvenimo išlaidas. Todėl Italijos vyriausybė nusprendė, kad dalis iš naujojo mokesčio surinktų lėšų galėtų būti panaudotos mokesčių naštos mažinimui gyventojams bei paramai paskolų turintiems pirmuosius butus įsigijusiems asmenims.

Panašu, kad tokių precedentų – apkarpyti išsipūtusių palūkanų užaugintus bankų pelnus – Europos Sąjungoje (ES) gali būti ir daugiau. Ir čia nėra nieko stebėtino, nes tuo metu, kai dėl Rusijos išprovokuoto nuožmaus karo Ukrainoje prieš pusantrų metų Europoje drastiškai pakilo energijos resursų kainos, daugelio ES valstybių vyriausybės, tarp jų ir Lietuvos, gyventojams ir verslui pradėjo taikyti įvairius kompensacinius mechanizmus, kad būtų palengvintas energetinių išteklių pasiutpolkės sukeltas kainų šokas. Tokie veiksmai kartu su kitomis priemonėmis bent jau kol kas leido eliminuoti šią problemą.

Deja, bet panašaus solidarumo stokojama dabar, kuomet kalba eina apie paskolas būsto įsigijimui paėmusius, ne tik dviženklę infliaciją, bet ir sekinantį paskolų šuolį turinčius atlaikyti Lietuvos namų ūkius. Jiems panašu, kad palikta galioti išgyvenimo taisyklė: skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.