Andrius Bagdonas. Užsienio turistus susigrąžinsime ne burtažodžiais, o naujais mitais

Lietuvos miestuose ne vienus metus populiarios vietinės ekskursijos pagal istorinius pasakojimus. Gyventojai domisi žinomų literatūros tekstų veikėjų maršrutais ir tyrinėja siužetų pėdsakus gatvėse, pastatuose, kiemuose. Tai iniciatyvių gidų sukurti nedideli vietinio turizmo modeliai.

Kodėl patraukliu ir atpažįstamu siužetu užsienio turistams vis dar netapo visa Lietuva? Ko mums trūksta, kad ne tik pritrauktume po pandemijos ir karo sumažėjusius atvykstančių keliautojų srautus, bet ir sukurtume naują atvykstamojo turizmo kokybę?

Paryžiui, Barselonai, Atėnams reklamos nereikia. Į Eifelio bokštą kasmet keliasi apie 20 kartų daugiau turistų nei į Gedimino bokštą. Graikų Akropolį kasmet aplanko apie 20 kartų daugiau lankytojų negu reprezentacinę Lietuvos pilį, kurios vietoje kunigaikštis kadaise susapnavo Geležinį vilką. Vilniuje lankytojų srautai niekada neprilygs patraukliausių planetos turizmo lokacijų ekonomikai, vis dėlto privalome galvoti, kaip susigrąžinti užsienio turistus ir į mūsų šalį. Ne tik susigrąžinti, o prisivilioti jų dar daugiau.

Todėl šiuo metu politiniame lygmenyje prieiname prie konsensuso rengti turizmo strategiją, kurioje išsikeltume tikslus ir nusibrėžtume uždavinius, kaip juos pasiekti. Mūsų startinis tikslas – turizmo apyvartą iki 2030-ųjų išauginti apie 5 kartus, tai yra iki 5 mlrd. eurų nuo bendrojo vidaus produkto.

Kai Atėnų ar Paryžiaus lankomumas jau pasiekė ikipandeminį lygį, Lietuvą šiais metais „atrado“ tik du trečdaliai atvykėlių srauto, buvusio 2019 metais. Nesiimdami aktyvių veiksmų dar ilgai lauksime užsienio keliautojų ir jų čia išleidžiamų pinigų. Pastaraisiais metais šalies turizmas gyvavo iš esmės tik todėl, kad patys lietuviai iš naujo atrado Lietuvą. Tačiau aprimus krizėms, ir lietuviai pradeda atsiminti, kad be Lietuvos pajūrio dar yra Turkija, Lenkija, Latvija.

Vis dėlto turime stiprybių palyginus net su Graikija ar Ispanija. Lietuvoje ateityje bus vis maloniau ilsėtis vasarą negu Europos pietuose, kur klimato kaita sukelia baisias pasekmes ir, deja, kenks Viduržemio jūros baseino šalių turizmui. Todėl siekdami privilioti atgaivos ieškančius užsienio turistus, privalome jau dabar gerinti ežerų, upių ir ypač Baltijos jūros vandens kokybę, kurti patrauklią keliautojams infrastruktūrą, dar atsakingiau rūpintis rekreacine šalies miškų verte. Šie aspektai neišvengiamai turės atsispindėti būsimoje Lietuvos turizmo strategijoje.

Miestams, ypač Vilniui, reikia naujų įtikinamų atvykstamojo turizmo skatinimo kampanijų. Tokie rinkodaros reiškiniai kaip „G taškas“ žavūs, tačiau laikini. Ar Vilnių išgarsintų Ričardo Gavelio reklama taip, kaip Londoną garsina Šekspyras arba Haris Poteris? Vargu. Ar cepelinai prilygs kada nors bavariškoms dešrelėms, vengrų guliašui ar itališkai picai? Niekada, deja, niekada. Tiesa, šaltibarščiai, ko gero, turi didelį neišplėtotą kulinarinio turizmo potencialą. Tačiau šaltibarščių reklama neužtikrins, kad iki 2030-ųjų pasiektume 5 kartus daugiau turizmo pajamų. Tokius uždavinius turės nustatyti turizmo strategija.

Strategija turės suveikti ir kaip apsauginis filtras nuo tokių brangių ir tuščių šūkių kaip „Lietuva – drąsi šalis“ ar „Real is Beautiful“. Tai, kas natūralu, be abejo, gražu, bet tai nieko apie Lietuvą nesako atostogų krypties ieškančiam turistui. Kuopijo miestas Suomijoje irgi yra ir „real“, ir „beautiful“, Kuopijas pasiekiamas ir lėktuvu, ir traukiniu, ten ranka pasiekiami ežerai ir miškai, vyksta ledo ritulio ir scenos menų festivaliai, tačiau turbūt apie šią vietovę girdite pirmą kartą, ar ne? Ar keliausite į Kuopiją atostogų? Kodėl ne?

Galų gale, kaip pasieksime, kad mus atrastų tie keliautojai, kurie turi daugiau pinigų (užsienio turistas šalyje per dieną išleidžia tris kartus daugiau negu vietinis). Ką turėtume daryti, kad turtingesnių Vokietijos turistų dalis šalyje ne tik pasivytų ikipandeminį lygį, bet ir užimtų tuos viešbučių kambarius, į kuriuos čia nepageidaujami rusai jau nebeatvyksta?

Turime daug potencialo, tačiau jį dar patys turime atrasti. Pavyzdžiui, šiais metais mūsų šalį lanko santykinai daugiau lenkų negu iki pandemijos. Pasistenkime, kad lenkų sentimentui svarbus Vilnius taptų dar svarbesnis – ne tik kaip generolo Pilsudskio širdies kapo ir poeto Mickevičiaus namų lankymo vieta, bet ir maloni alternatyva Krokuvai ar Augustavui. Parodykime lenkams Vilnių iš naujo – kad Vilnius yra lenkų (kultūrine, pažintine reikšme). Ir Neringoje lenkams, ko gero, patiks labiau negu Sopote, tik jie šito dar nežino.

Kartu kuriame vis patogesnes priemones vieniems kitus pasiekti. Lietuvą su Lenkija netrukus sujungs puikus greitkelis. Turizmo strategijoje turės atsispindėti, kad naujas kelias būtų naudojamas ne tik lietuviams patogiau pasiekti artimiausią „Biedronką“, bet ir lenkams atrasti Vilnių, kitus Lietuvos traukos objektus. „Rail Baltica“ geležinkelis turi užtikrinti, kad Lietuva netaptų tarpine stotele tarp Rygos ir Varšuvos, o lygiaverčiu ar net patrauklesniu už kaimynus turistų traukos tikslu.

Galų gale, kokį kursime Lietuvos mitą, kuris kalbėtų pats už save? Ar galime tapti šalyje filmuojamų serialų lokacijų pažinimo kraštu? Tam reikia, kad šalies kino industrija pritrauktų dar daugiau garsių serialų, ne tik „Černobylį“ ar „Keistus dalykus“. Ar galėtų Lietuva tapti LGBT turistų rojumi? Be civilinės partnerystės įteisinimo – nė nesvajokime. Unikalūs būsime ne žodžiais, o darbais.