Iš tiesų kartais apima niūraus beviltiškumo jausmas, kai matai, kaip vienas po kito Europos Sąjungos premjerai ir prezidentai ragina visus kitus suteikti daugiau karinės paramos Ukrainai, prisiekinėja, kad Rusija negali laimėti, tačiau realybėje Ukraina sulaukia vis mažiau ES ir visų Vakarų karinės paramos, o Rusija vis labiau intensyvina Ukrainos miestų ir energetinės infrastruktūros bombardavimus, nes Ukraina nebeturi kuo gintis nuo raketų ir dronų atakų. Tuo tarpu, kaip skelbia Josepas Borrellis, Europos Sąjungos šalys turi bent 100 „Patriot“ sistemų, kurių šiuo metu niekam nenaudoja, nes su niekuo nekariauja.
Kyla klausimas: kaip įveikti tokią Vakarų impotenciją, kai tarp garsių paramos pareiškimų ir realios paramos suteikimo atsiranda vis platėjantis beviltiškumo plyšys?
Norint rasti būdą, kuris galbūt padėtų Vakarams suvokti, ką šiandien reikia daryti (ir ko nedaryti), geriausia būtų visiems sugrįžti į mokyklų suolus ir pasimokyti Antrojo pasaulinio karo istorijos.
1941 metų vasarą, dar iki gruodžio Perl Harboro atakos ir JAV sprendimo stoti į karą tiek prieš Japoniją, tiek ir prieš Adolfą Hitlerį, Prezidentas Franklinas D. Rooseveltas suprato, kad tokiam karui reikia pradėti ruoštis. 1941 metų birželį, nors JAV vis dar laikėsi nedalyvavimo kare politikos, Jungtinės Amerikos Valstijos jau teikė land lease’o paramą Didžiajai Britanijai ir Sovietų Sąjungai. Winstonas Churchillis, siekdamas, kad JAV karinės paramos teikimas kovojančiai Britanijai būtų geriau koordinuojamas, į Vašingtoną atsiuntė sutriuškintos Prancūzijos atstovą, būsimąjį Europos Bendrijos krikštatėvį Jeaną Monnet, kuris dar ikikarinėje Prancūzijoje buvo pagarsėjęs kaip geras strateginių planų rengėjas. Kaip rašo istorijos vadovėliai, W. Churchillis ir J. Monnet sugebėjo įtikinti JAV Prezidentą F. D. Rooseveltą ir karinių pajėgų vadą George’ą Marshallą pradėti rengti JAV dalyvavimo kare planą. G. Marshallas, gavęs tokį pavedimą, paskyrė Karinių pajėgų planavimo komitete dirbusį pulkininką Albertą Wedemeyerį kartu su bendradarbiais parengti tokį planą. Po 3 mėnesių intensyvaus darbo gimė Pergalės Planas, labai tiksliai numatęs, kad JAV karinis prioritetas bus A. Hitlerio sutriuškinimas Europos kontinente. Kartu buvo tiksliai suskaičiuota, ko reikės tokiai pergalei pasiekti. Skaičiavimai parodė, kad tam JAV turės mobilizuoti 8 mln. dydžio karines pajėgas (1941 metais JAV ginkluotosios pajėgos buvo tik kelių šimtų tūkstančių dydžio), taip pat buvo suskaičiuota, kaip ir kur tokios pajėgos bus apmokytos, kur ir kada bus pagaminta reikalinga ginkluotė ir pastatytas transportavimui į Europą reikalingas laivynas. Taip pat buvo skaičiuojama ir kokia ginkluotė turės būti pagaminta, norint tuo pat metu ginklais tinkamai aprūpinti ir Didžiąją Britaniją bei Sovietų Sąjungą.
Visa tai suskaičiavus buvo nustatyta, kad JAV bus pasirengusi išsilaipinti Prancūzijoje 1943 metų liepą. Taip buvo parengtas Pergalės Planas, pergalės prieš A. Hitlerį planas. Kaip rašo istorikai, toks Pergalės Planas mobilizuojant kariuomenę ir karinę pramonę, stebėtinai tiksliai buvo įgyvendintas, išskyrus tai, kad W. Churchillis įtikino F. D. Rooseveltą JAV karinių pajėgų išsilaipinimą Prancūzijoje atidėti iki 1944-ųjų vasaros. A. Wedemeyeris dar 1980 metais savo interviu tvirtino, kad toks atidėjimas buvo klaida ir kad jis lėmė tai, jog Sovietai spėjo iki karo pabaigos užimti visą Centrinę Europą.
Tačiau, bet kuriuo atveju, A. Hitleris buvo sutriuškintas ir tai didele dalimi lėmė tai, kad JAV dar 1941 metais parengė detalų Pergalės Planą ir jį ėmėsi nuosekliai bei efektyviai įgyvendinti.
Pirmoji Antrojo pasaulinio karo pamoka šiandieniniams Vakarams: norint Ukrainoje pasiekti pergalę, nedelsiant reikia parengti Vakarų (ar bent Europos Sąjungos) Ukrainos pergalės planą.
Be abejo, iki tol, kol toks Ukrainos pergalės planas bus parengtas ir pradėtas įgyvendinti, neatidėliojant reikia išspręsti „Patriot“ sistemų ir artilerijos sviedinių tiekimo problemas, tačiau Ukraina nesugebės pergalės pasiekti, jeigu ir toliau Vakarų karinė parama bus tokia atsitiktinė ir priklausoma tik nuo krizinių sprendimų: šiek tiek anksčiau Čekijos prezidentas Petras Pavelas (nedalyvaujantis Vadovų Tarybos posėdžiuose) ėmėsi iniciatyvos spręsti artilerijos sviedinių krizę, dabar oro gynybos krizės sprendimo ėmėsi ieškoti Europos Parlamento narys G. Verhofstadtas.
Kuo užsiima Vadovų Taryba – lieka neaišku.
Aišku tik viena, kad ir Ukrainai, ir pačiai Europos Sąjungai reikia Europos Sąjungos plano Ukrainos pergalei pasiekti (arba sutrumpintai – Ukrainos pergalės plano). Kaip rodo Antrojo pasaulinio karo patirtis – toks planas yra vienintelis kelias į Ukrainos pergalę ir Vladimiro Putino sutriuškinimą; ligšiolinio beplanio vakarietiško chaoso ir krizinių sprendimų tąsa veda tik į Rusijos pergales.
Prieš porą mėnesių ėmiausi iniciatyvos rūpintis tuo, kad ES pradėtų rengti tokį Ukrainos pergalės planą, ir jau pavyko įtikinti Europos liaudies partijos (kuriai priklausome) Kongresą patvirtinti specialią rezoliuciją, kurioje didžiausią įtaką Europos Sąjungoje turinti Europos liaudies partija (ELP) pareikalavo, kad Europos Sąjunga artimiausiu metu tokį Ukrainos pergalės planą parengtų. Planuojame, kad ir ELP frakcija Europos Parlamente patvirtins išsamesnį šiai temai skirtą savo pozicijos dokumentą. Būtų gerai, kad ir ES Vadovų Taryboje kas nors pagaliau suvoktų tokio Ukrainos pergalės plano svarbą.
Pergalės nėra pasiekiamos vien tik valstybių vadovų ir kitų lyderių žodiniais narsiais pareiškimais, kad kažkas turi suteikti Ukrainai didesnę paramą. Pergalės yra pasiekiamos tik pergalių darymo būdu. Pergalių darymui reikia Pergalės plano. Tai Antrojo pasaulinio karo svarbiausia pamoka šiandieniniam karui.