Tiesą sakant, niekaip negaliu nustoti stebėtis, iš kur tuo metu buvo tiek daug stiprios intelektualios lyderystės, gebėjimo priimti neatidėliotinus strateginius sprendimus bei juos efektyviai įgyvendinti ir kur visa tai yra dabar pradingę.
Todėl ir belieka viltis, kad Antrojo pasaulinio karo pamokos kaip nors užpildys tą lyderystės ir strategiškumo deficitą, kuris yra tapęs pagrindiniu šių dienų Vakarų politikos bruožu.
Štai tos pamokos:
1 pamoka. 1938-ieji: Miuncheno „Taikos“ sutartis su Hitleriu – vartai į visuotinį karą
Šiandien, kai iš visų pusių girdisi raginimai, kad taikos labui reikia susodinti už taikos derybų stalo Volodymyrą Zelenskį su Vladimiru Putinu ir kad tokiai visuotinai pageidaujamai taikai Ukraina turi paaukoti „tik“ okupuotas Krymo ir Donbaso teritorijas (tariamai todėl, kad ten gyvena rusakalbiai), verta dar kartą prisiminti istorines 1938-ųjų metų Miuncheno „Taikos Konferencijos“ (toks buvo jos oficialus pavadinimas) pamokas.
„Miuncheno suokalbyje“ 1938 m. rugsėjo 30 d. Adolfas Hitleris (kartu su Benito Mussoliniu) įsipareigojo iš Čekoslovakijos atimti taip pat tik vokiečių apgyvendintą Sudetų kraštą ir garantavo naujų Čekoslovakijos sienų (be Sudetų) saugumą, o Vakarai (Neville’is Chamberlainas ir Édouardas Daladier) dėl „taikos“ ne tik palaimino tokius A. Hitlerio veiksmus, bet ir įsipareigojo įtikinti Čekoslovakijos vadovybę nesipriešinti tokio „didžiųjų“ susitarimo įgyvendinimui. Čekoslovakijos vadovybei neliko nieko kito, kaip tik sutikti su tokiu susitarimu. Ir su visų susitarimo dalyvių saugumo garantijomis naujoms jos sienoms. Kaip žinome, jau 1939 metų kovo mėnesį A. Hitleris okupavo visą Čekoslovakijos teritoriją, kartu perimdamas visus Čekoslovakijos karinius resursus ir galingą Čekoslovakijos karinę pramonę. Jau 1939 metų rugsėjo mėnesį čekiški tankai su vokiečių kariuomenės tankistais riedėjo Varšuvos, o 1940 metų gegužę – ir Paryžiaus gatvėmis.
Pamokos esmė paprasta: tartis su agresoriumi apie tai, kad jis savo karo agresiją turi kaip nors apriboti, yra ne tik beviltiškas, bet ir moraliai labai slidus reikalas, nes taip agresorius sukuria vaizdą, kad jo veiksmai yra palaiminti ir „didžiųjų“ demokratų Vakaruose. Kaip taikos derybos su A. Hitleriu, taip ir taikos derybos su V. Putinu baigsis tuo pačiu: bus atverti vartai V. Putinui užimti visą Ukrainą, o kartu ir perimti galingą Ukrainos pramonės potencialą. Po metų ar dvejų Charkive pagaminti tankai rusų tankistų valdomi riedėtų tomis pačiomis Varšuvos gatvėmis.
2 pamoka. 1940-ųjų pabaigoje Rooseveltas ir Churchillis pradeda kurti ne probritišką, o antihitlerinę koaliciją
1940 metų pabaigoje Winstonas Churchillis pradeda intensyviai bendrauti su trečiai kadencijai perrinktu Franklinu D. Rooseveltu. Taip padedami pamatai „antihitlerinės“ koalicijos formavimui, nors JAV dar nedalyvauja kare. 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV karinio jūrų laivyno bazėje „Argentina“, kuri buvo įkurta Placenčijos įlankoje Kanados Šiaurės Atlanto pakrantėje, W. Churchillis ir F. D. Rooseveltas pirmą kartą susitiko akis į akį nuo tada, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Ten gimė „Atlanto Chartija“ – pamatinis antihitlerinės koalicijos karo plano ir būsimojo pokario tvarką nustatantis strateginis dokumentas.
Norint, kad Vakarai ir šiandien turėtų kokią nors labiau konsoliduotą savo veikimo šiame kare strategiją, pirmiausia reikia pasiekti, kad dabar Vakaruose egzistuojanti, nors savo tikslų ir nepajėgianti aiškiai apibrėžti „proukrainietiška“ koalicija išdrįstų tapti „antiputiniška“ koalicija. Kaip labai protingai rašo šią mintį suformulavęs Rusijos opozicijos analitikas Vladislavas Inozemcevas – Antrajame Pasauliniame kare pergalė prieš Adolfą Hitlerį buvo pasiekta dėl to, kad prieš nacius kovojo ne kokia nors „probritaniška“ koalicija, bet aiškiai savo tikslus apsibrėžusi „antihitlerinė“ koalicija, kuri 1943 metais paskelbė, kad sieks besąlygiško A. Hitlerio sutriuškinimo. Taip ir dabar demokratiniam Vakarų pasauliui pagaliau reikia išdrįsti jungtis į „antiputinišką“ koaliciją ir siekti besąlygiško V. Putino režimo sutriuškinimo. Bent jau Ukrainoje. Tokios antiputiniškos koalicijos sukūrimas yra būtina sąlyga, kad Vakarai pagaliau išdrįstų ir pajėgtų siekti besąlygiškos Ukrainos pergalės ir į ją kiekvienais metais investuotų ne mažiau 100 mlrd. eurų, be ko ji niekaip nebus pasiekta.
3 pamoka. 1941 metų vasarą Roosevelto pavedimu pulkininkas Albertas Wedemeyeris parengia tikslų ir išsamų antihitlerinės koalicijos Pergalės planą
Kodėl šiandien reikia tokio pat pobūdžio Ukrainos pergalės plano, skaitykite šio teksto I dalyje.
4 pamoka. 1943-iųjų sausį Rooseveltas ir Churchillis paskelbia Kasablankos deklaraciją dėl karo tikslo: „besąlyginė Hitlerio kapituliacija“
1943 metų sausį Kasablankos konferencijos metu F. D. Rooseveltas ir W. Churchillis, pasikvietę į talką nenugalėtos Prancūzijos lyderį, generolą Charles’į de Gaulle’į (nedalyvaujant Josifui Stalinui), patvirtino deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė savo dalyvavimo kare prieš A. Hitlerį tikslą. Įvardytas tikslas nepaliko jokios dviprasmybės: Aljanso nariai sieks besąlygiškos A. Hitlerio kapituliacijos; jokių separatinių derybų su A. Hitleriu nebus; nebus ir jokių derybų su A. Hitleriu „dėl taikos ir ugnies nutraukimo“, tik besąlygiška A. Hitlerio kapituliacija yra karo tikslas ir pergalės apibrėžimas. Sąjungininkai iki pat karo pabaigos vieningai laikėsi tokios pozicijos. Kodėl jie to siekė, labai aiškiai dar Kasablankoje viešai paaiškino pats F. D. Rooseveltas: vienintelis būdas, kaip galima užtikrinti, kad po karo įsivyrautų ilgalaikė tvari taika, tai įgyvendinti „besąlygiškos kapituliacijos“ politiką, tuo tarpu derybos dėl ugnies nutraukimo tik laikinai sustabdytų kovos veiksmus (bet negarantuotų ilgalaikės taikos po karo). Besąlygiškos kapituliacijos sąlyga paskatintų tiek Vokietijos kariškius, tiek ir platesnę Vokietijos visuomenę toliau neberemti karo. Jeigu Aljanso nariams pavyktų susilpninti paramos A. Hitleriui pačioje Vokietijoje pamatus, taip susilpninant ir pačios kariuomenės motyvaciją bei kovinę dvasią, tai būtų tik laiko klausimas, kada A. Hitleris būtų galutinai sutriuškintas. Prezidentas F. D. Rooseveltas Kasablankoje pabrėžė, kad Vakarų tikslas siekti besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos visiškai nereiškia, kad yra siekiama Vokietijos visuomenės sutriuškinimo, nes yra siekiama tik sutriuškinti Vokietijoje vyraujančią nacistinę filosofiją, mąstymą, kuris remiasi kitų tautų užkariavimo ir pavergimo idėjomis. Istorija parodė, kad F. D. Roosevelto ir W. Churchillio suformuluoti aiškūs karo tikslai – tik besąlygiška A. Hitlerio kapituliacija – visiškai pasiteisino. Tai leido po karo gimti naujai Vokietijai, atsisveikinusiai su nacizmo filosofija, kuri buvo sutriuškinta kare. Taip vakarinėje Europos kontinento dalyje buvo įtvirtinta ilgalaikė taika. Vokietija, ilgą laiką buvusi didžiausia grėsme Europos saugumui, po pasiektos besąlygiškos Vokietijos kapituliacijos atgimė kaip stabili demokratija, tapusi Vakarų Europos taikaus vienijimosi lokomotyvu.
Šiandien svarbiausia priežastis, kodėl dalis Vakarų lyderių nedrįsta Ukrainai skirti didesnės karinės paramos, yra ta, kad šie lyderiai bijo Rusijos kariuomenės sutriuškinimo ir V. Putino režimo griūties, nes baiminasi, kad po to Rusijoje susiklostys tik dar blogesnė padėtis: į valdžią ateis dar kruvinesni diktatoriai ar prasidės kruvina Rusijos griūtis ir regionų tarpusavio kovos, kai nebebus aišku, kas toliau valdys Rusijos branduolinį ginklą.
Antrojo pasaulinio karo pamoka yra aiški – nereikia bijoti sutriuškinti agresoriaus. Kaip po A. Hitlerio atsivėrė galimybės atgimti demokratinei Vokietijai, taip ir po V. Putino sutriuškinimo atsivers galimybės pozityvioms permainoms Rusijoje. O tai ir yra svarbiausia sąlyga tvariai taikai Europos kontinente. Tam visų pirma reikia Ukrainos pergalės ir Ukrainos pergalės plano.
5 pamoka. 1944-ieji: Vakarų (nugalėtojų) planas pokarinei sutriuškintai Vokietijai (be Hitlerio) – nuo Morgenthau plano iki Marshallo plano
Dar 1944 metais sąjungininkams svarstant, kaip turėtų būti elgiamasi su pralaimėjusios Vokietijos ekonomika, buvo patvirtintas JAV iždo sekretoriaus Henry’io Morgenthau parengtas planas, įgavęs „Morgenthau plano“ pavadinimą, kuriame buvo numatyta, kad Vokietijos sunkioji pramonė turėtų būti sunaikinta, o pati Vokietija padalyta į kelias nepriklausomas valstybes. Toks planas rėmėsi paties H. Morgenthau ir jo bendraminčių pagrindine nuostata, kad tik tokiu būdu būtų galima išvengti to, jog po karo ekonomiškai atsigavusi Vokietija po dešimties metų nepradėtų trečio pasaulinio karo. Viename iš Morgenthau planą patvirtinusių memorandumų buvo rašoma, kad Vokietijos Ruro ir Saro regionuose (pagrindiniuose industriniuose regionuose) turės būti sunaikinta karinė pramonė, o pati Vokietija ilgainiui turės būti paversta į „žemės ūkio ir kaimišką, pastoralinę savo charakteriu valstybę“ (angl. „country primarily agricultural and pastoral in its character“).
Tačiau po karo amerikiečiai labai greitai suprato, kad toks planas yra visiškai klaidingas, nes jis pasmerktų vokiečius ilgam skurdui ir nepritekliams, o tai sudarytų galimybes rinkimus laimėti įvairiems radikalams, įskaitant komunistus, kuriuos rėmė Josifas Stalinas. Taigi jau 1946 metais Jungtinės Valstijos ir prezidentas Harry’is S. Trumanas pradėjo suvokti, kad pagrindinis JAV tikslas pokario Europoje yra apginti demokratijas nuo J. Stalino pasikėsinimų į jas, todėl skubiai atsisakė H. Morgenthau doktrinos įgyvendinimo ir bet kokių užuominų apie Vokietijos ekonomikos sunaikinimą ar jos teritorinį padalijimą. JAV Valstybės sekretorius Jamesas F. Byrnesas 1946 metų rugsėjo 6 d. Štutgarte pasakė garsiąją kalbą, pačių vokiečių pavadintą „vilties kalba“, kurioje iš esmės palaidojo Morgenthau planą ir nubrėžė savarankiškos, demokratinės ir ekonomiškai stiprios Vokietijos perspektyvą. 1947 metais JAV paskelbė H. S Trumano doktriną ir Maršalo planą, kurio įgyvendinimas ir buvo skirtas pokarinės Europos (taip pat ir Vokietijos) ekonominiam atstatymui, o už viso to stovėjo aiškus geopolitinis tikslas – apginti Europos demokratijas nuo pokario sunkumais nusivylusių rinkėjų radikalizmo ir nuo Stalino komunistinės ekspansijos.
Ši Antrojo pasaulinio karo pamoka mums šiandien sako: jeigu norime sau didesnio saugumo, rūpinkimės demokratija Rusijoje. O tam reikia, kad kada nors po Ukrainos pergalės ir V. Putino sutriuškinimo atgimusi demokratinė Rusija turėtų galimybes ekonomiškai vystytis ir tapti stipria ekonomika. Todėl šiandien, kai svarstome, kaip Vakarams reikės tvarkytis su karą pralaimėjusia Rusija, reikia svarstyti ne „Morgenthau planus“ tokiai Rusijai, o kažką panašaus į Maršalo planą, skirtą demokratinei Rusijai. Nes tik tai padės stabilizuoti po pralaimėto karo atgimusią Rusijos demokratiją, jeigu toks atgimimas įvyks. Apie tai kartu su Vakarų ir Rusijos opozicijos ekspertais esame rašę specialiai tam skirtame tekste.
***
Tokios yra Antrojo pasaulinio karo pamokos dabartinei Europos Sąjungai.
Jeigu visas šias pamokas sudedi į vieną krepšį, supranti, kad Europos Sąjungai šiuo metu reikia sutarti ne tik dėl Ukrainos pergalės plano, bet ir dėl platesnės bei ilgesnio laikotarpio strategijos, skirtos Europos kontinento Rytų erdvės pertvarkai. Kitaip sakant, reikia ne tik Ukrainos pergalės plano, bet ir Rusijos bei Baltarusijos transformacijos strategijos, tampriai susietos su Ukrainos pergale. Galime sakyti, kad Europos Sajungai reikia Europos kontinento Rytų erdvės pertvarkos grandiozinės strategijos.
2022 metų pabaigoje Josepas Borrellis, kalbėdamas Europos Parlamente, pripažino, kad iki karo prieš Ukrainą pradžios Europos Sąjunga (ES) neturėjo Rusijos strategijos, nes buvo labai stipriai priklausoma nuo Rusijos dujų; tuo pačiu ES neturėjo ir Ukrainos strategijos, nes ES strategija Ukrainos atžvilgiu buvo subordinuota ES strategijai dėl Rusijos.
J. Borrellis tikėjo, kad nebelikus ES priklausomybės nuo Rusijos dujų gali gimti ir nauja ES strategija dėl Rusijos.
Mano įsitikinimu, tokia ES strategija Rusijos atžvilgiu nuo šiol turi būti subordinuota ES strategijai dėl Ukrainos.
O ES strategija Ukrainos atžvilgiu turi būti visų pirma koncentruota į Ukrainos pergalę ir Rusijos sutriuškinimą, bet taip pat ji turi apimti ir Ukrainos tapimą ES ir NATO nare, nes tik tai sukurs ilgalaikę Ukrainos sėkmę, o tai bus inspiruojantis pavyzdys eiliniams rusams. V. Putinas tik dėl to pradėjo karą prieš Ukrainą, nes išsigando, kad ji gali tokiu sėkmės pavyzdžiu tapti.
Vakarų strategija Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu turi siekti tiek Ukrainos pergalės, tiek ir to, kad tokia pergalė galėtų tapti postūmiu pozityvioms permainoms Rusijoje. Tai yra vienintelis kelias ne tik į Ukrainos saugumą, bet ir į ilgalaikę taiką bei saugumą visoje Europoje.
Laikas pradėti įgyvendinti tokią tvarios taikos Europos kontinente Grand strategiją.