Žinoma, kad mūsų saugumui Ukrainos pergalė yra svarbiausia. Taip yra, buvo ir bus. Tačiau į bendrą mūsų saugumo paketą įeina daug platesni dalykai nei tik pagalba Ukrainai ir jos teritorijos išvadavimas.
Kalbant apie Lietuvos interesą, žvelgdami į platesnę ir tolesnę mūsų saugumo perspektyvą, turime kalbėti ir apie Baltarusiją, tai – artimiausia mūsų kaimynystė Rytuose. Mums yra labai svarbu, kas vyks mūsų regione po Ukrainos pergalės, kokie procesai prasidės Rusijoje ir ypač Baltarusijoje, su kuria mus sieja ir bendra istorija.
Dabar mus skiria jau tikra siena – tai labai gerai, čia yra mūsų didžiausias laimėjimas, apsaugantis mus nuo Aliaksandro Lukašenkos įvairių hibridinių „atakų“, įskaitant ir su pabėgėliais. Tačiau mums ne mažiau svarbu, kokią erdvę į Rytus nuo mūsų mes norime matyti? Ar normalu, kad ten visada būtų taip, kaip dabar, ir kad mums grėsmė iš ten kiltų nuolat?
Iš mūsų pačių skausmingos istorijos yra visiškai akivaizdu, kad mums gyventi šalia autoritarinių diktatūrų, agresyvių režimų yra pavojinga. Nuolat kartojame, kad, jei tokių režimų nebeliktų, mes gyventume žymiai saugiau. Mūsų saugumo stiprinimo logika yra paprasta: mums būtų naudinga ir mes turime siekti, kad mūsų kaimynystėje nebeliktų autoritarinių diktatūrų.
Kai kas netiki, kad Baltarusija ir Rusija gali tapti kitokios. A. Lukašenka mus bando įtikinti, kad demokratija Baltarusijoje yra tiesiog negalima. Kaip ir Vladimiras Putinas bando įtikinti, kad demokratija Rusijoje taip pat negalima. Ir Lietuvoje yra manančių, kad kitaip niekada nebus, kad baltarusiai yra pasmerkti visada gyventi su panašiais į A. Lukašenką diktatoriais. Tačiau mes taip nemanome.
Tad yra du pasirinkimai: arba mes patikime A. Lukašenka (kad demokratijos Baltarusijoje niekada nebus), arba juo netikime. Ir tokiu atveju galvojame, kad, kaip ukrainiečiai, moldavai, kaip mes kažkada, taip ir Baltarusija gali tapti normalia valstybe. Nes mūsų interesas yra, kad demokratijos erdvė išsiplėstų per visą Baltarusiją, bent iki Smolensko. Ir tokias realias galimybes netolimoje ateityje matome, siedami jas su ukrainiečių pergale ir to galima įtaka tiek V. Putino, tiek ir A. Lukašenkos režimų griūčiai.
Visiškai akivaizdu, kad A. Lukašenka lietuvių pastangomis remti permainas Baltarusijoje yra nepatenkintas. Todėl Baltarusijos diktatoriaus tikslas yra padaryti viską, kad santykiai tarp lietuvių ir baltarusių žmonių taptų kiek galima labiau įtempti, kad kiltų kiek galima daugiau tarpusavio nepasitikėjimo. Kaip žinome iš savo patirties, A. Lukašenka, siekdamas tokių tikslų, yra labai gabus visokioms provokacijoms.
Kovos prieš baltarusius vėzdas – pavojingas
Lietuvoje artėja rinkimai. Kaip ir visame demokratiniame pasaulyje, taip ir Lietuvoje politikams prieš rinkimus iškelti karo kirvį „prieš“ visada yra paprasčiau, lengviau ir suprantamiau, nei agituoti „už“ kažką pozityvaus. Kaip tradicinėse Vakarų demokratijose, taip ir Lietuvoje prieš rinkimus daugelis politikų nori pasirodyti, kokie jie yra ryžtingi ir kovojantys su „priešais“. Neretai to siekiant yra bandoma tokius „priešus“ net ir „sukurti“, kad būtų galima viešai parodyti ryžtą, kaip su jais kovojama.
Šiandien Lietuvoje matome aiškią tendenciją, kad kai kam kyla daug pagundų rodyti, kokie esame kovotojai už Lietuvos saugumą kovodami su eiliniais baltarusiais. Tačiau tokios tendencijos Lietuvoje pačios tampa pavojingos ir keliančios grėsmę Lietuvos saugumui.
Kai kurie požymiai mūsų valstybės institucijų veikloje šioje srityje kelia nerimą. Žinoma, politikai ir ypač specialiosios tarnybos turi daug visokių faktų ir informacijos. Tačiau buvome nustebinti labai reto atvejo, kad per televiziją apie grėsmes kalbėtų Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas, ir dar labiau buvome nustebinti to fakto, kad iš viso migracijos kompleksinio klausimo kalbėtų tik viena tema – apie baltarusius ir jų tariamai keliamas grėsmes.
VSD teigia, kad trūksta finansavimo viską patikrinti, nes baltarusių skaičius labai didelis. Kiti sako, kad mes esame maža valstybė, Vilniuje susikaups labai daug kitataučių, o tai gali nulemti ir rinkimus ateityje, nes atvykusieji gali balsuoti ir savivaldybių rinkimuose. Bet visos tos problemos ir iššūkiai yra išsprendžiami. Mes tikrai nesakome, kad nereikia tinkamai tikrinti ir rūpintis šalies saugumu bei tuo, ar A. Lukašenka nesistengia per savo žmones, važinėjančius per sieną, veikti mūsų politinę aplinką. Bet tam ir yra saugumo tarnyba, kuri turi efektyviai ir rezultatyviai dirbti savo darbą, kuri vertintų realias grėsmes ir vertintų ne tik tas grėsmes, kokias gali sukelti į Lietuvą atvykę baltarusiai, bet ir tas grėsmes, kurias gali sukelti mūsų visuomenėje dirbtinai kurstoma įtampa tarp lietuvių ir baltarusių.
Lietuvoje įsivyrauja tendencija ir vos ne oficiali doktrina, kad visi baltarusiai – tai pavojus saugumui. Mūsų institucijos su pasididžiavimu praneša, kad praėjusiais metais nustatė 1500 baltarusių, keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui, ir juos išsiuntė atgal į Baltarusiją. Visuomenei sudaromas vaizdas, kad visi 1500 yra A. Lukašenkos atsiųsti šnipai, vaikšto vos ne su „revolveriais kišenėse“ ir yra pasiruošę bet kuriuo momentu „grėsmę Lietuvai“ realizuoti. Kai išgirsti tokius oficialių insitucijų atstovų pareiškimus, prie to pridedi dar ir mūsų pačių susikeltas baimes dėl „litvinizmo“, tad darosi suprantama, kodėl eiliniam Lietuvos piliečiui jau atrodo, jog į kiekvieną baltarusį reikia žiūrėti įtariai, nes mes patys sau sukūrėme tokią atmosferą. O A. Lukašenka prie to džiugiai prisideda įvariomis provokacijomis. Tokių „įtarimų“ atmosferoje A. Lukašenkai nesudėtinga realizuoti ir labiau sofistikuotas provokacijas, kurios realiai gali sukelti grėsmių mūsų valstybei ar jos tarptautiniam įvaizdžiui.
Verta pastebėti, kad kaimyninėje Lenkijoje, į kurią taip pat yra atvykę ar pabėgę dešimtys tūkstančių baltarusių, viešojoje erdvėje nėra tokios temos, kaip atvykusių baltarusių tariamai keliamos grėsmės Lenkijos saugumui. Saugumo tarnybos dirba ir Lenkijoje, stebi atvykusiuosius, praeitais metais kelioms dešimtims baltarusių nesuteikta leidimo gyventi Lenkijoje, bet ant sienos visų masiškai netikrina specialiomis anketomis ir baltarusių keliamų grėsmių atmosferos visuomenėje nekuria. Toks Lietuvos ir Lenkijos požiūrių skirtumas jau turi ir ekonominių pasekmių Lietuvai: didelė dalis aukštos kvalifikacijos informacinių technologijų (IT) specialistų iš Baltarusijos, kurie buvo pasirinkę darbui ir gyvenimui Lietuvą, jau kraustosi į Lenkiją.
Atrodo, kad šiuose reikaluose Lietuvoje didžiausia problema yra pačioje mūsų susikurtoje sistemoje, su kuria mūsų institucijos bando nustatyti ir įvertinti, kas yra tas, kuris kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, ir kokią grėsmę jis kelia. Kaip žinoma, kiekvienas baltarusis, prašantis leidimo gyventi Lietuvoje arba jau seniai Lietuvoje dirbantis ir prašantis atnaujinti leidimą, privalo užpildyti anketą, kurioje be asmeninių duomenų, pvz. kada ir kur jis dirbo Baltarusijoje, ypač A. Lukašenkos laikais, turi nurodyti ir kam priklauso Krymas bei kaip jis žiūri į Rusijos karą prieš Ukrainą.
Kai žmogus užrašo, kad jis nuo 1994 metų, kai į valdžią atėjo A. Lukašenka, dirbo, pavyzdžiui, Baltarusijos Centriniame banke arba Baltarusijos muitinėje IT specialistu ir prižiūrėjo kompiuterius, Migracijos departamente iš karto užsidega pavojaus lemputė, nes toks baltarusis dirbo „Lukašenkos valstybinėje tarnyboje“. Tokia anketa siunčiama į Lietuvos Valstybės saugumo departamentą. Valstybės saugumo departamentas netiria to asmens, jo neapklausia (nes tam neturi resursų), bet peržiūrėjęs anketą uždeda antspaudą, kad jis tikrai kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir tada Migracijos departamentas automatiškai išsiunčia žmogų iš Lietuvos. Tačiau per šiuos metus jau paaiškėjo, kad, jei toks žmogus pasiskundžia Lietuvos teismui ir ten pasako, kad per mitingus stovėjo Sviatlanos Cichanouskajos pusėje, prieš A. Lukašenką, tai to užtenka, kad grėsmės ženklas būtų nuimtas. Tai reiškia, kad mūsų sistema veikia tuščiomis apsukomis. „Štampuojame“ keliančiųjų grėsmę etiketes, džiaugiamės, kad atrandame 1500 tokių keliančių grėsmę asmenų ir kad „sėkmingai“ su tokiomis „grėsmėmis“ sukovojome. Kartu yra sukuriama antibaltarusiška atmosfera, kuri, mūsų manymu, pavojinga ir gali sukelti tiek politinių, tiek ir ekonominių neigiamų pasekmių.
Atmosferos visuomenėje kaitinimas yra reali grėsmė. Kiek grėsmės atskiri baltarusiai atneša atvykę į Lietuvą, turi vertinti VSD. Tačiau totalinis visų baltarusių tikrinimas tam tikra prasme yra saviapgaulė. Saugumas turi turėti tam tikras metodikas vertinti rizikas, yra svarbu atrasti tuos, kurie tikrai gali būti Lietuvai pavojingi, tačiau yra saviapgaulė skelbti „grėsme nacionaliniam saugumui“ asmenį vien todėl, kad jis pats užrašė anketoje, jog kokiais nors 1995 metais dirbo Baltarusijos centriniame banke. O apie tai, ką jis darė 2020 metais, anketoje klausimo nėra. Saugumas turėtų labai rimtai galvoti ir apie tai, kaip apsaugoti Lietuvą nuo potencialiai pavojingos etninių įtampų kurstymo operacijos, kurią A. Lukašenka su malonumu realizuos.
Nepasiduokime Lukašenkos erzinimams
A. Lukašenka stengiasi Lietuvoje įgyvendinti savo interesus, taip pat ir pakurstydamas lietuvių „istorines“ baimes.
Lietuvoje vis dažniau pasigirsta baimių, kad grėsmę Lietuvai sukelia ne tik patys baltarusiai, bet ir Baltarusijoje plėtojama litvinizmo teorija, lydima gandų ir grasinimų, kad baltarusiai ateis ir atims Vilnių. Tokias lietuvių baimes akivaizdžiai bando sukelti įvairūs A. Lukašenkos provokatoriai. Tačiau to baimintis – absurdiška. A. Lukašenka tyčia erzina, o lietuviai labai susinervina. Visas provokacijas priimti reikėtų truputį ramiau ir racionaliau. Mums nereikia gailėti Didžiosios Kunigaikštystės paveldo, kai kurdami savo tautinį identitetą, juo bando naudotis ir baltarusių žmonės, baltarusių istorikai ir politikai. Kitokį normalų europietišką identitetą jiems sunku atrasti. Tai nacija, kuri kentėjo nuo Rusijos imperijos ir kuriai nepavyko susikurti savo valstybingumo, ji bando ieškoti šaknų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK), kurioje kažkada buvome kartu vienoje didelėje valstybėje.
Turime bendrą paveldą, o dabar išsigąstame, kai reikia apie tai kalbėti. Ir ukrainiečiams, ir baltarusiams LDK paveldas yra labai pozityvus. Mes patys mėgstame pajuokauti, kalbėdamiesi su bičiuliais ukrainiečiais ir Baltarusijos demokratais, kad geriausias kelias Ukrainai, o kada nors ir demokratinei Baltarusijai tapti Europos Sąjungos nariais – tai atkurti LDK, apsijungti su Lietuva ir taip tapti ES nariais. Taip, kaip Rytų Vokietija 1990-aisiais apsijungė su Vakarų Vokietija ir per vieną naktį taip pat tapo ir ES nare. Mes žiūrime į LDK paveldą kaip į mus jungiantį ir nedalomą paveldą ir manome, kad toks požiūris yra teisingas: skirtumams pabrėžti užteks ir to, kad Vyčio žirgo uodega vienur yra pakelta, kitur – nuleista, o Gedimino stulpai Ukrainos simbolikoje atrodo šiek tiek kitaip, nei Lietuvos simboliuose.
Štai tokių „baltarusiškų“ tendencijų fone esame tvirtai įsitikinę, kad negalime pasiduoti A. Lukašenkos provokacijoms, negalime baltarusių taip marginalizuoti ir padaryti visų jų mūsų priešais. Suprantame ir girdime žmonių emocijas sakant, kad Vilniuje jau per daug rusų kalbos ir jos pastaruoju metu labai padaugėjo, tačiau atsakingi politikai ir institucijos privalo rasti būdus, kaip į naujus iššūkius reaguoti racionaliai, o ne vien tik stengiantis dar papildomai kaitinti atmosferą.
Didžiuojamės, kad Lietuvoje veikia Baltarusijos opozicijos lyderės S. Cichanouskajos biuras. Ta proga yra verta prisiminti, kad 2020 metais S. Cichanouskają priglaudė buvusi Sauliaus Skvernelio Vyriausybė, kai Linas Linkevičius buvo to meto Užsienio reikalų ministerijos vadovas. Rėmėme ir remiame šį žingsnį.
V. Putino ir A. Lukašenkos aplinkose yra ir plačiau strateguojančių žmonių, kuriems labai norėtųsi, kad kaitinant atmosferą, baltarusiai ir S. Cichanouskaja nebegalėtų Lietuvoje dirbti. Tada jie pasirinktų kitą šalį. Tai gali turėti neigiamų pasekmių Lietuvai, Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui ir Lietuvos pastangoms ne tik pačiai rūpintis demokratijos perspektyvomis Baltarusijoje, bet ir to labui stengiantis suburti platesnę Vakarų demokratijų koaliciją, kuri nuoširdžiai rūpintųsi demokratijos Baltarusijoje ateitimi. Tokios permainos Baltarusijoje yra reikalingos ne tik patiems baltarusiams, jos yra reikalingos ir mums, ir visiškai „nereikalingos“ A. Lukašenkai, kuris jų elementariai bijo, kovoja su jomis, taip pat ir provokuodamas lietuviškas baimes.
Esame stipri Europos Sąjungos ir NATO valstybė, o nebe ta skriaudžiama ir visko bijanti „respublika“ – kažkokios didelės imperijos sudėtinė dalis. Tad tai, su kuo mes dabar susiduriame, yra ir tam tikro mentaliteto klausimas. Mes turime pradėti save suvokti kaip kitos erdvės tautą, kuri nebijo tokių iššūkių, kuri gali padėti kaimynams ir kuri sugeba veikti racionaliai ir strategiškai. Į mus žiūri kaip į galinčius padėti tapti tokiais, kokiais mes tapome per šituos tris dešimtmečius. Labai norisi, kad mūsų žodis būtų išgirstas ir baltarusių tarpe, ir platesnėse Vakarų erdvėse. Politikams, kurie nori būti taip išgirsti, reikėtų išmokti žiūrėti truputį toliau ir giliau. Ir nebijoti vėl tapti tuo buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduoliu, bet jau kitokiomis, XXI a. aplinkybėmis.
Mums yra svarbu kovoti už tikrus tikslus siekiant savo valstybės ir savo tautos ilgalaikio saugumo. Siekdami būtent tokių tikslų, nepasiduokime provokacijoms, kurios mūsų galimybes pasiekti tokių tikslų gali sumažinti. Vienas iš tokių tikslų – mums gyventi saugesnėje normalių valstybių kaimynystėje. To tikrai nenori nei A. Lukašenka, nei V. Putinas. Ir mes patys turime labai gerai suprasti, kokiais veiksmais mes neturime padėti A. Lukašenkai ir V. Putinui. Lietuvos politikai ir saugumo institucijos turėtų galvoti, kaip apsaugoti Lietuvą nuo potencialiai pavojingos etninių įtampų kurstymo operacijos, kurią A. Lukašenka su malonumu Lietuvoje bando realizuoti.