Kodėl Vakarų parama yra tokia drungna, lėta ir vėluojanti?
Esu įsitikinęs, kad taip yra todėl, kad Vakarai nėra aiškiai, nedviprasmiškai ir viešai apibrėžę savo, tai yra Vakarų, tikslo šiame kare.
Ukrainos tikslai yra pakankamai aiškūs: apginti savo laisvę, išvaduoti savo okupuotas teritorijas ir padaryti viską, kad Rusija ir ateityje nebedrįstų vėl užpulti Ukrainos.
Vakarų tikslai gali sutapti su Ukrainos tikslais, gali būti ir didesni nei Ukrainos (siekti ne tik karinių, bet ir geopolitinių tikslų: Europos Rytų regiono, apimant ir Rusiją bei Baltarusiją, geopolitinės transformacijos link demokratijos, taip panaikinant patį grėsmės šaltinį), bet gali būti ir mažesni ar menkesni nei Ukrainos tikslai, Vakarams visų pirma rūpinantis, kad pralaiminti Rusija visiškai nenusilptų ir jos neapimtų visiškas, tariamai labai pavojingas chaosas.
Deja, iki šiol Vakarai, kalbėdami apie savo tikslus šiame kare, vengia aiškiau apibrėžti savo savarankiškus tikslus ir apsiriboja gražiai skambančiomis, bet labai drungnomis frazėmis: kad Vakarai su Ukraina bus tiek, kiek reikės (angl. as long as it takes); kad tik Ukraina nuspręs, kada taika yra galima (angl. only Ukraine will decide when peace is possible); tačiau niekada neužmirštama pabrėžti, kad NATO (tai yra Vakarai) nėra šio karo dalyviai (angl. we are not part of this conflict). Na, ir bendram nusiraminimui yra pakartojama graži (tačiau tuščia) diplomatinė formuluotė: „nieko apie Ukrainą, nedalyvaujant pačiai Ukrainai“ (angl. nothing about Ukraine without Ukraine).
Atrodytų, kad tokiomis formuluotėmis Vakarai demonstruoja visišką solidarumą ir ištikimybę Ukrainai. As long as it takes… Gali pagalvoti, kad ta Vakarų deklaruojama ištikimybė gal ir yra per mažai ambicinga, gal ji yra per lėta ir kartais nepakankamai efektyvi, bet ji vis tiek yra ir ji skamba gražiai.
Tačiau vien gražaus skambėjimo neužtenka. Susidaro vaizdas, jog patys Vakarai savarankiškai nedrįsta pasakyti, ko jie patys šiame kare siekia: nedrįsta pasakyti, kad jie patys nori ir patys sieks, jog Ukraina išvaduotų visą savo teritoriją, o Rusija pralaimėtų šį karą. Vakarai savo tikslus šiame kare tariamai subordinuoja Ukrainos tikslams ir tai atrodo labai solidariai. Tačiau visa tai skamba ir kaip Vakarų pastanga išsaugoti sau galimybę daryti paslėptą ar atvirą spaudimą Ukrainai, kad ji savo tikslus šiame kare mažintų ir, pavyzdžiui, nebesiektų visos savo teritorijos išvadavimo. Nes toks išvadavimas būtų labai skausmingas V. Putinui. O Vakarai bijo, kokias pasekmes tai sukels Rusijai. Todėl Vakarai, patys neformuluodami savo tikslų šiame kare, taip palieka sau galimybę daryti spaudimą Ukrainai, kad ji pergalvotų savo tikslus šiame kare. Galima ir ginklų tiekimui atitinkamas sąlygas pradėti kelti. Ir kai Ukraina, patirdama Vakarų spaudimą, bus priversta savo tikslus šiame kare sumažinti, Vakarai bus pasiruošę viešai ir garsiai pritarti Ukrainai, nes Vakarai visada yra su Ukraina „what ever it takes“.
Būtų galima numoti ranka į tokių scenarijų galimybę, būnant įsitikinus, kad tai niekada neįvyks. Tačiau matant, kaip sunkiai Ukrainai tenka vaduoti savo teritorijas ir sekant tarptautinę žiniasklaidą bei Vakarų ekspertų svarstymus, galima prognozuoti, kad rudenį prasidės nauja Ukrainos spaudimo „siekti taikos ir pradėti derybas“ banga. Nes karo Ukraina tariamai negali laimėti. Ir galima prognozuoti, kad toje naujoje „taikos“ bangoje dalyvaus ne tik tradiciniai „taikos bet kokiomis sąlygomis“ šaukliai – Afrika, Kinija, Brazilija, – bet ir dalis Vakarų.
Tokiame nei Ukrainai, nei mums nepriimtiname galimame „taikos (pagal Putino sąlygas)“ scenarijuje didžiausią pavojų kelia tai, kad jame gali aktyviai dalyvauti (atrodo, kad jau ir dalyvauja) ir dalis oficialaus bei neoficialaus Vašingtono.
Apie tokias Vašingtono galimo dalyvavimo „taikos“ bangoje aplinkybes pastaruoju metu įtikinamai rašė žinomas Rusijos opozicinis ekspertas Andrejus Piontkovskis, šiuo metu pats gyvenantis Vašingtone ir iš arti stebintis oficialaus ir neoficialaus Vašingtono šių dienų veiksmus bei tokių veiksmų planus. A. Piontkovskis išsamiai nagrinėja „Rusijos nepralaimėjimo“ grupuotės veiklą, kuriai jis priskiria Williamą Burnsą (buv. JAV ambasadorius Rusijoje, dabar CŽV direktorius, neseniai pakeltas iki Kabineto nario lygmens, reguliariai bendraujantis su Sergejumi Naryškinu (Rusijos žvalgybos vadovu)), Jake‘ą Sullivaną (J. Bideno patarėją nacionalinio saugumo klausimais), Thomasą Grahamą (buvusį specialųjį Prezidento Baracko Obamos patarėją ir Rusijos reikalų direktorių Nacionalinio Saugumo Taryboje 2004–2007 metais).
Galima būtų galvoti, kad tai yra tik A. Piontkovskio, žinomo V. Putino kritiko, išsigalvojimai ir iš piršto laužtos „sąmokslo teorijos“. Tačiau rimtai į A. Piontkovskio pastebėjimus ir perspėjimus pažiūrėti priverčia tas faktas, kad jis dėsto ne tiek savo mintis, kiek perpasakoja ir komentuoja neseniai žinomame JAV leidinyje „Newsweek“ paskelbtą išsamų apžvalginį tekstą apie CŽV (ir paties W. Burns‘o) veiklą Ukrainos karo reikaluose: tiek dabar, tiek ir prieš karą. Skaitant straipsnio tekstą ir cituojamus gausius pačių CŽV atstovų liudijimus bei analizes, susidaro įspūdis, kad pats CŽV buvo suinteresuotas tokio teksto pasirodymu.
Įdomiausiai pačiame „Newsweek“ nuskamba CŽV pareigūno liudijimas apie 2021 metų lapkričio mėnesį (dar iki Rusijos invazijos į Ukrainą) vykusį W. Burns‘o vizitą į Maskvą, kur jis susitiko su S. Naryškinu bei telefonu kalbėjosi su V. Putinu. Kalbėjosi apie V. Putino grasinimus pradėti karą prieš Ukrainą. Ir pasirodo, abi pusės sutarė. Sutarė, kaip tas karas turi vykti ir ką darys bei ko nedarys abi pusės. Štai „Newsweek“ taip aprašo minėto vizito ir pokalbių rezultatus:
„Tačiau, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, susitikimas buvo labai sėkmingas“, – sako antrasis aukšto rango žvalgybos pareigūnas, kuris buvo detaliai informuotas apie susitikimus ir pokalbius. Nors Rusija įsiveržė, abi šalys sugebėjo iš anksto patvirtinti ir įgyvendinti jau istorijos patikrintas ir efektyvias savo elgesio kare taisykles. J. Bideno administracija pažadėjo, kad JAV nekovos šiame kare tiesiogiai ir nesieks režimo Rusijoje pakeitimo. Rusija apribotų savo puolimą tik Ukraina ir veiktų tik pagal niekur nepatvirtintas, bet gerai suprantamas tokių slaptųjų operacijų gaires“ (angl. “In some ironic ways though, the meeting was highly successful,” says the second senior intelligence official, who was briefed on it. Even though Russia invaded, the two countries were able to accept tried and true rules of the road. The United States would not fight directly nor seek regime change, the Biden administration pledged. Russia would limit its assault to Ukraine and act in accordance with unstated but well-understood guidelines for secret operations.“).
Dar aiškiau šiame „Newsweek“ paskelbtame tekste išdėstytą JAV administracijos ir CŽV poziciją apibendrina šiai publikacijai skirtas straipsnis, paskelbtas italų portale „nova.news“. Šiame straipsnyje „Newsweek“ publikacijos turinys yra apibendrinamas tokiu pasažu:
„2022 m. sausio mėn., likus mėnesiui iki Rusijos invazijos, CŽV galėjo veikti kaip tarpininkė tarp Vašingtono ir Maskvos, kad nustatytų kelias bendras „taisykles“: per jau žinomą agentūros direktoriaus Williamo Burns‘o vizitą Kremliuje Rusija įsipareigojo nepraplėsti konflikto už Ukrainos sienų ir vengti atominių ginklų naudojimo; mainais prezidento Joe Bideno administracija įsipareigojo užtikrinti, kad Kyjivas „nesiimtų jokių veiksmų, galinčių tiesiogiai kelti grėsmę Rusijai ar Rusijos valstybės išlikimui“. Remiantis Vašingtono ir Maskvos susitarimais, JAV tektų užtikrinti šių įsipareigojimų laikymąsi“ (angl. “In January 2022, a month before the Russian invasion, the CIA would have acted as an intermediary between Washington and Moscow to establish a series of shared „rules“: during an already known visit to the Kremlin by the director of the agency, William Burns, Russia pledged not to extend the conflict beyond the borders of Ukraine and to avoid the use of atomic weapons; in return, President Joe Biden's administration would ensure that Kiev „would not take any action that could directly threaten Russia or the survival of the Russian state“. Based on the agreements between Washington and Moscow, it would be up to the United States to ensure compliance with these commitments.”).
Tokie Vašingtono ir Maskvos susitarimai dėl būsimojo karo prieš Ukrainą eigos skamba mažų mažiausiai keistai. Susidaro vaizdas, kad V. Putinas sugebėjo išgauti iš Vašingtono vos ne savo agresyvaus karo tylų „palaiminimą“, su sąlyga, jeigu Kremlius šiame kare laikysis tam tikrų apribojimų. O Vašingtonas papildomai įsipareigojo taip pat laikytis apribojimų. Ir dar daryti įtaką Ukrainai: ką ji gali ir ko negali daryti šiame kare.
„Miuncheno suokalbyje“ 1938 m. rugsėjo 30 d. Adolfas Hitleris (kartu su Benito Mussolini) taip pat įsipareigojo iš Čekoslovakijos atimti tik vokiečių apgyvendintą Sudetų kraštą ir garantavo naujų Čekoslovakijos sienų (be Sudetų) saugumą, o Vakarai (Neville‘is Chamberlainas ir Édouardas Daladier) ne tik palaimino tokius Hitlerio veiksmus, bet ir įsipareigojo įtikinti Čekoslovakijos vadovybę nesipriešinti tokio „didžiųjų“ susitarimo įgyvendinimui. Čekoslovakijos vadovybei neliko nieko kito, kaip tik sutikti su tokiu susitarimu. Ir su visų susitarimo dalyvių saugumo garantijomis naujoms jos sienoms. Kaip žinome, jau 1939 metų kovo mėnesį Hitleris okupavo visą Čekoslovakijos teritoriją.
Nesinori kalbant apie Vakarus vėl naudoti tų pačių, jau gana nuvalkiotų, klišinių palyginimų su „Miuncheno suokalbiu“, bet tie palyginimai savaime prašosi. O išvada yra viena: tartis su agresoriumi apie tai, kad jis savo karo agresiją turi kaip nors apriboti, yra ne tik beviltiškas reikalas, bet ir moraliai labai „slidus“ reikalas, nes taip agresorius sukuria vaizdą, kad jo veiksmai yra palaiminti ir „didžiųjų“ demokratų Vakaruose.
Šiandien kyla esminis klausimas: kodėl vis tik Vakarai pasiduoda tokiai, atrodytų, beviltiškai naiviai pagundai tartis su agresoriumi dėl to, kokių abipusių taisyklių reikia laikytis tokios agresijos metu?
„Newsweek“ tekstas pateikia vieną iš galimų atsakymų. „Newsweek“ cituoja vieną iš JAV žvalgybos pareigūnų apie tai, kad JAV tiesiog bijo, jog Rusija gali eskaluoti savo karo pastangas, jeigu pamatys, kad JAV parama Ukrainai reikšmingai viršija iš anksto su Rusija aptartus apribojimus:
„Būtų klaidinga ne iki galo įvertinti, kiek svarbus J. Bideno administracijai yra jų prioritetas apsaugoti amerikiečius nuo karo žalos ir užtikrinimas Rusijai, kad nėra priežasčių jai eskaluoti“, – sako vyresnysis žvalgybos pareigūnas.“ (angl. “Don't underestimate the Biden administration's priority to keep Americans out of harm's way and reassure Russia that it doesn't need to escalate,“ the senior intelligence officer says.”).
Kita tokios atsargios JAV pozicijos priežastis gali būti paaiškinta tuo, kas paaiškėja skaitant ekspertų publikacijas apie šiais metais vykusius buvusių Prezidento B. Obamos pareigūnų, dabar užimančių aukštas ekspertines pareigas, neformalius pokalbius su Kremliaus vadovybe, įskaitant patį Sergejų Lavrovą. Kaip skelbia NBC, tokiuose pokalbiuose su S. Lavrovu dalyvavo buvęs diplomatas ir kadenciją baigęs žinomos ekspertinės Užsienio santykių Tarybos (angl. Council on Foreign Relations) pirmininkas Richardas Haassas, taip pat Europos ekspertas Charles‘as Kupchanas ir Rusijos ekspertas T. Grahamas, buvę (B. Obamos laikais) Baltųjų rūmų ir Valstybės departamento pareigūnai, o šiuo metu tos pačios ekspertinės Užsienio santykių Tarybos bendradarbiai. Visi trys yra ir žinomi kaip reikšmingi JAV viešosios nuomonės formuotojai, turintys įtaką J. Bideno administracijai, dažnai rašantys apie karą, apie Ukrainą, Rusiją ir JAV tikslus šiame kare.
Apie ką jie kalbėjosi su S. Lavrovu, geriausiai atspindi vieno iš jų žodžiai, kuriuos cituoja „The Moscow Times“:
„Bandymas izoliuoti ir susilpninti Rusiją iki pažeminimo ar žlugimo taško reikštų, kad derybos taptų beveik neįmanomos – tai jau matome iš Maskvos pareigūnų reakcijos“, – sakė jis.
„Tiesą sakant, mes pabrėžėme [susitikimo su Rusijos atstovais metu – aut. past.], kad Jungtinėms Amerikos Valstijoms reikia ir toliau reikės pakankamai stiprios Rusijos, kad ji galėtų sukurti stabilumą palei savo periferiją. JAV nori Rusijos su strateginės autonomijos galia, kad JAV galėtų išplėtoti diplomatines galimybes Centrinėje Azijoje. Mes, JAV, turime pripažinti, kad visiška pergalė Europoje [prieš Rusiją – aut. past.] gali pakenkti mūsų interesams kitose pasaulio srityse.“
„Rusijos galia, – jis padarė išvadą, – nebūtinai yra blogas dalykas.“
(angl. “An attempt to isolate and cripple Russia to the point of humiliation or collapse would make negotiating almost impossible — we are already seeing this in the reticence from Moscow officials,” he said.
“In fact, we emphasized that the U.S. needs, and will continue to need, a strong enough Russia to create stability along its periphery. The U.S. wants a Russia with strategic autonomy in order for the U.S. to advance diplomatic opportunities in Central Asia. We in the U.S. have to recognize that total victory in Europe could harm our interests in other areas of the world.”
“Russian power,” he concluded, “is not necessarily a bad thing.”).
Taigi bent dalis Vašingtono įtakingos politinės bendruomenės tiesiog nenori Rusijos karinio sutriuškinimo, nes tai trukdytų taip siekiamoms „taikos“ deryboms. O taikos derybos, jų manymu, yra reikalingos, nes tai vienintelė galimybė išsaugoti Rusijos galią. Nes tokios galios tariamai reikia ir Vašingtonui. Taip Vakarų tikslą šiame kare supranta tie Vašingtono įtakingieji, kuriuos A. Piontkovskis taikliai pavadino „Rusijos nepralaimėjimo“ partija.
Be abejo, Vašingtone yra ir kitaip mąstančių. Ir turinčių didelės įtakos tiek Prezidento J. Bideno administracijai, tiek ir viešajai nuomonei. Jie besąlygiškai remia Ukrainos pergalę ir Rusijos pralaimėjimą. Ir nebijo tokio Rusijos pralaimėjimo tariamos grėsmės.
Tačiau dviprasmybių Jungtinių Amerikos Valstijų oficialiojoje pozicijoje lieka pakankamai daug. Ir gerokai per daug, kad būtų galima į tai žiūrėti ramiai ir sudėjus rankas, vien tik tikintis, kad galų gale Amerika vis tiek pasielgs išmintingai. Nepaisant to, kad rinkimai artėja. Kol Jungtinės Amerikos Valstijos tuo pat metu teigia, kad jos remia Ukrainos pergalę („what ever it takes“), ir tuo pat metu patyliukais rūpinasi, kaip padaryti, kad Rusija nesijaustų pralaimėjusi karo, mes visi liekame pavojingoje „Vašingtono miglos“ nežinioje.
Verta atsiminti, kad Vilniaus Summitt‘e JAV buvo pagrindinis ir beveik vienintelis dalyvis, kuris kategoriškai nepritarė tam, kad Summitt‘as formaliai pakviestų Ukrainą tapti NATO nare. Aiškių priežasčių nebuvo įvardyta. Visi kiti nedrįso pasipriešinti tokiai JAV pozicijai. Tokio neapibrėžtumo Vašingtono mąstyme pasekmės yra tai, kad šiomis dienomis jau ir aukštas NATO pareigūnas (NATO Generalinio Sekretoriaus kabineto vadovas) paskelbė, kad Ukraina galėtų tikėtis tapti NATO nare, jeigu atsisakytų siekio išvaduoti visas okupuotas teritorijas, o jas paliktų Rusijos dispozicijoje. Esu pakankamai seniai politikoje, kad nebetikėčiau atsitiktinumu tokių frazių, kurias paskelbia tokie aukšto rango pareigūnai. Dažniausiai taip neformaliai, bet apgalvotai yra zonduojama ir bandoma paveikti viešąją nuomonę. Ukrainiečiai į tokius pašnekėjimus sureagavo labai griežtai. Kaip į tokius NATO pareigūno pasvarstymus reaguoja NATO narės, taip pat ir Lietuva, nežinome.
Tai labiausiai ir gąsdina. Migla Vašingtono mąstyme patyliukais gali įsiurbti visus, taip pat ir stipriausius Ukrainos rėmėjus Vakaruose. Įskaitant ir Lietuvą. Ir taip yra todėl, kad iki šiol niekas Vakaruose neišdrįsta iškelti aiškaus klausimo: o koks yra galutinis Vakarų tikslas šiame kare? Solidarumo su Ukraina pareiškimų („whatever it takes“) nebeužtenka: negalima skelbti, kad remiame Ukrainos pergalę, ir tuo pat metu bijoti pasakyti, kad sieksime aiškaus Rusijos pralaimėjimo.
Ši dviprasmybė Vakarų mąstyme darosi pavojinga ne tik Ukrainai, bet ir visiems Vakarams. Nes Vakarams turi rūpėti ne tik, kaip galima būtų greičiau užbaigti karą Ukrainos pergale, bet ir kaip atrodys pokarinė taika Europos kontinente. „Karo nepralaimėjęs“ V. Putinas išliks didžiausia grėsme viso Europos kontinento saugumui. „Miuncheno taika“ truko tik 6 mėnesius. Kiek truktų „Putino taika“, galima tik spėlioti.
Miuncheno susitarimo „dėl taikos“ nesėkmė buvo gera pamoka to meto Vakarų politikos lyderiams. Kokias išvadas po Miuncheno ilgainiui padarė karo prieš Hitlerį lyderiai (JAV Prezidentas Franklinas D. Rooseveltas ir Britanijos Premjeras Winstonas Churchillis), galėtų būti geras pavyzdys ir dabartiniams Vakarų lyderiams.
Verta atsiminti, kad 1943 metų sausį Kasablankos konferencijos metu F. D. Roosveltas ir W. Churchillis, pasikvietę į talką nenugalėtos Prancūzijos lyderį, generolą Charles‘į de Gaulle‘į (nedalyvaujant Josifui Stalinui), patvirtino deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė savo dalyvavimo kare prieš Hitlerį tikslą. Įvardytas tikslas nepaliko jokios dviprasmybės: Aljanso nariai sieks besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos; jokių separatinių derybų su Hitleriu nebus; nebus ir jokių derybų su Hitleriu „dėl taikos ir ugnies nutraukimo“, tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija yra karo tikslas ir pergalės apibrėžimas.
Sąjungininkai iki pat karo pabaigos vieningai laikėsi tokios pozicijos.
Kodėl jie to siekė, labai aiškiai dar Kasablankoje viešai paaiškino pats F. D. Rooseveltas: vienintelis būdas, kaip galima užtikrinti, kad po karo įsivyrautų ilgalaikė tvari taika, tai įgyvendinti „besąlygiškos kapituliacijos“ politiką, tuo tarpu derybos dėl ugnies nutraukimo tik laikinai sustabdytų kovos veiksmus (bet negarantuotų ilgalaikės taikos po karo). Besąlygiškos kapituliacijos sąlyga paskatintų tiek Vokietijos kariškius, tiek ir platesnę Vokietijos visuomenę toliau neberemti karo. Jeigu Aljanso nariams pavyktų susilpninti paramos Hitleriui pačioje Vokietijoje pamatus, taip susilpninat ir pačios kariuomenės motyvaciją bei kovinę dvasią, tai būtų tik laiko klausimas, kada Hitleris būtų galutinai sutriuškintas. Prezidentas F. D. Rooseveltas Kasablankoje pabrėžė, kad Vakarų tikslas siekti besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos visiškai nereiškia, kad yra siekiama Vokietijos visuomenės sutriuškinimo, nes yra siekiama tik sutriuškinti Vokietijoje vyraujančią filosofiją, mąstymą, kuris remiasi kitų tautų užkariavimo ir pavergimo idėjomis.
Istorija parodė, kad F. D. Roosvelto ir W. Churchillio suformuluoti aiškūs karo tikslai – tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija – visiškai pasiteisino. Tai leido po karo gimti naujai Vokietijai, atsisveikinusiai su nacizmo filosofija, kuri buvo sutriuškinta kare. Taip vakarinėje Europos kontinento dalyje buvo įtvirtinta ilgalaikė taika. Vokietija, ilgą laiką buvusi didžiausia grėsme Europos saugumui, po pasiektos besąlygiškos Vokietijos kapituliacijos atgimė kaip stabili demokratija, tapusi Vakarų Europos taikaus vienijimosi lokomotyvu.
Į teksto pavadinime užduotą retorinį klausimą, kaip Rooseveltas ir Churchillis šiandien formuluotų Vakarų tikslą Ukrainos kare prieš Rusijos agresiją, galėčiau užtikrintai tikėtis, kad jų atsakymas būtų toks pat nedviprasmiškas, kaip ir Kasablankoje: besąlygiškas Rusijos pralaimėjimas. Nes tik taip gali būti sutriuškinta nusikalstama „novorosijos“ filosofija, iki šiol vyraujanti Rusijoje, o to reikia ilgalaikei taikai Europos kontinente.
Be abejo, V. Putino karas prieš Ukrainą skiriasi nuo Hitlerio sukelto Antrojo pasaulinio karo. Nors tas skirtumas ir nėra labai didelis. Vienintelis reikšmingas skirtumas yra tai, kad Hitleris neturėjo, o V. Putinas – turi branduolinį ginklą. Ir taip pat tai, kad Vakarai nesiruošia okupuoti Rusijos, o Vokietija buvo okupuota.
Tačiau šie skirtumai tik dar labiau padidina poreikį, kad Vakarai jau šiandien aiškiai apibrėžtų savo tikslą šiame kare. Akivaizdu, kad vienintelė galimybė Vakarams išlikti nuosekliems, rūpinantis ne tik Ukrainos reikalais, bet ir pokarinės ilgalaikės taikos Europos kontinente reikalais, – tai jau šiandien pakartoti Kasablankoje ištartus žodžius: Vakarų tikslas šiame kare yra besąlygiškas Rusijos pralaimėjimas, išvaduojant visas okupuotas Ukrainos teritorijas. Rusija pati gali pasitraukti iš šių teritorijų arba jos bus išvaduotos pasitelkus „Taurus“ ir ATACMS raketas bei F-16 naikintuvus. Toks Vakarų tikslo šiame kare apibrėžimas būtų pirmas žingsnis į žymiai platesnę Vakarų strategiją, kaip Europos Rytuose (Rusijoje ir Baltarusijoje) gali būti įgyvendinta esminė geopolitinė transformacija, grąžinanti šias šalis į demokratijos kelią. Nes viskas tokioje rekonstrukcijoje prasideda nuo Ukrainos pergalės. Ir tuo pačiu nuo dabartinės Rusijos besąlygiško pralaimėjimo.
Tokiai Vakarų pozicijai pareikšti nereikia nei F. D. Roosevelto, nei W. Churchillio stebuklingo „prisikėlimo“. JAV Prezidento rinkimų kampanija yra gera proga kažkuriam iš kandidatų tai garsiai pareikšti. Ir sulaukti visų Ukrainos bičiulių visokeriopos paramos: tiek plačiajame pasaulyje, tiek ir tarp Amerikos rinkėjų: Čikagoje, Kalifornijoje ar Niujorke ir visur kitur, kur ir mes kažkada sulaukėme nedviprasmiškos paramos mūsų Nepriklausomybės pripažinimui.
Rusija ir Kremlius kaip visada stengsis sudalyvauti JAV Prezidento rinkimuose ir sies daug vilčių su galimais rinkimų rezultatais. Lietuva ir visa Centrinė Europa gali likti tik šių rinkimų stebėtojais ir „sofų komentatoriais“ arba galime užsiduoti sau tikslą kartu su JAV rinkėjais pasiekti, kad Rusija „besąlygiškai pralaimėtų“ ir JAV Prezidento rinkimuose.
Tam turime nebijoti garsiai ir drąsiai formuluoti, kad Vakarų tikslas šiame kare turi būti besąlygiškas Rusijos pralaimėjimas; turime sugebėti burti Vakarų bendraminčius, kurie pritaria tokiai nuostatai, ir turime nebijoti kreiptis į JAV rinkėjus: Naujajame Hampšyre, Santa Monikoje ar Arizonoje. Ir visur kitur.
Juk tai yra ir „mūsų“ karas! Ir Rusija turi jį besąlygiškai pralaimėti. Mums iš JAV reikia ne tik ATACMS ir F-16, bet ir aiškaus Vakarų tikslo šiame kare įvardijimo. Amerika tikrai yra pajėgi pakartoti tai, ką kažkada padarė F. D. Rooseveltas kartu su W. Churchilliu.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.