Andrius Mazuronis. Nekilnojamojo turto mokestis – valdžios impotencijos požymis

Kai valstybę pradeda valdyti buhalteriškai mąstantys žmonės – gero nelauk. Tuo galima įsitikinti pažiūrėjus į dabartinės valdžios ritualinius šokius aplink valstybės mokesčių sistemą, ieškant papildomų būdų surinkti pinigus į biudžetą ir dar labiau apsunkinti Lietuvos žmonių gyvenimą.

Per šią kadenciją bent keturis kartus buvome liudininkais, kaip valdantieji nori patuštinti Lietuvos žmonių kišenes. Kasmetinis automobilių taršos mokestis, kuriam nepritarė net patys valdančiosios koalicijos atstovai. Eilinis siūlymas didinti akcizus iškastiniam kurui, įskaitant ir automobilių degalus.
Planas didinti mokesčius individualiai dirbantiems verslininkams – kuris taip pat užstrigo Seimo kuluaruose. O dabar – nekilnojamojo turto mokestis, kurio idėją ši Vyriausybė brandino nuo praeitų metų pradžios.

Deja, tokia yra liūdna šios valdžios realybė: visos „originalesnės“ Vyriausybės idėjos buvo tik apie mokesčių didinimą ir nė žodžio – apie šalies ekonomikos skatinimą, kad didėtų ne mokesčiai, o jų surinkimas.

Tenka pripažinti, kad šiomis dienomis Seimo salėje rimtai svarstomas nekilnojamojo turto mokestis yra ne rimtas mokestinis pasiūlymas, o nevykusi parodija, kuri apskritai niekada neturėjo išvysti dienos šviesos. Joks blaiviai ir valstybiškai mąstantis politikas negali jam pritarti, nes užuot gerinęs Lietuvos žmonių padėtį esant ir taip sudėtingai ekonominei situacijai mūsų šalyje, jis ją dar labiau apsunkina, užkraunant dar didesnę naštą ant vis dar besiformuojančios Lietuvos vidurinės klasės pečių.

Naujai pateiktame nekilnojamojo turto mokesčio projekte siūloma leisti savivaldybėms pačioms apsispręsti, kokio dydžio mokestį 0,05–4 proc. intervale taikyti būstui. Tai reikštų, kad priklausomai nuo konkrečios savivaldybės, turto vertės ir nustatyto mokesčio intervalo mokestis gali sudaryti nuo 5 iki 8000 eurų per metus, o tam tikrai atvejais – ir daugiau. Taip pat tai reiškia, kad prabangaus būsto Nidoje savininkai tam tikrais atvejais nuo mokesčio būtų atleisti, o šalia esantys Šilutės gyventojai už žymiai pigesnį būstą jau turėtų mokėti mokesčius. Tad nekilnojamojo turto mokesčio socialinis nesąžiningumas ir neteisingumas yra akivaizdus.

Dar vienas nekilnojamojo turto mokesčio blogis yra tai, kad jis bus taikomas visiems, nepriklausomai nuo to, kiek nekilnojamojo turto turi žmogus – ar vieną būstą, ar penkis; neatsižvelgiant į tai, kaip turtas yra įgytas – ar paveldėtas, ar pirktas paėmus paskolą iš banko, ar iš savo lėšų. Ar jis naudojamas nuomai, ar nuolatiniam gyvenimui.

Nekilnojamojo turto mokestis yra nesąžiningas, nes siūlomas know how – medianų (vidutinės vertės konkrečioje savivaldybėje skaičiavimo mechanizmas) taikymo metodas sudaro sąlygas panašiai apmokestinti visiškai nelygiaverčius būstus Vilniuje ar Nidoje ir Kėdainiuose ar Biržuose (savivaldybėms nustačius tokius pačius mokesčio procentus).

Mediana būtų apskaičiuojama remiantis Registrų centro nustatytomis būsto vertėmis, kurios būtų perskaičiuojamos kas 5 metus (vėliau planuojama kas 3 metus). Paskutinį kartą būstų mokestinė vertė nustatyta 2021 m. ir galios iki 2026 m. Tad realybėje šio mokesčio tikslas yra ne prabangaus būsto apmokestinimas, o visuotinis turto apmokestinimas, sulyginant prabangius būstus sostinėje ar Nidoje su Pagėgiais arba Zarasais.

Dar daugiau – kintant tiek medianoms, tiek suteikus galimybę pačioms savivaldybėms peržiūrėti mokesčio dydį, gyventojai neišvengiamai susidurs su nežinomybe, koks mokestis bus ateityje ir kaip jiems reikės planuoti savo išlaidas. Jau dabar, pačių projekto iniciatorių teigimu, taikant 0,05 proc. tarifą iš nekilnojamojo turto mokesčio būtų surenkama apie 9,5 mln. eurų, o 1 proc. tarifą – 191 mln. eurų. Jei būtų taikomas maksimalus 4 proc. tarifas, iš jo būtų surenkama daugiau nei 700 mln. eurų per metus. Todėl ekonomistai ir ekspertai neabejoja, kad įvedus visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, pradžioje pritaikius mažiausią tarifą, vėliau jis būtų didinamas, nes būtų sukurta sistema, leidžianti manipuliuoti.

Akivaizdu, kad didžiausia šio mokesčio našta pirmiausia atsiguls ant vidutines pajamas gaunančių, sąžiningai dirbančių ir mokesčius mokančių, dažnai mažus vaikus turinčių žmonių pečių, kurie jau ir taip turi būsto kreditus bei moka gerokai pakilusias būsto palūkanas, kurios atskirais atvejais padidėjo kartais, o ne procentais. Taip pat ant visų vyresnio amžiaus žmonių, kurie, sąžiningai dirbdami visą gyvenimą, turi savo nekilnojamąjį turtą, tačiau jų pensijos yra tokios mažos, kad papildomos išlaidos jiems taptų nepakeliama našta.

Darbo santykiai Lietuvoje jau ir taip apmokestinti neprotingai daug (tai sako visos tarptautinės finansų institucijos). Įvestas naujas padidintas akcizas už kurą ir dabar norimas įvesti dar vienas – praktiškai visuotinis – mokestis tiems žmonėms, kurie jau ir taip mokesčių pavidalu moka labai daug, faktiškai taps dar vienu dirbančiųjų mokesčiu. Todėl labai keista, kodėl nekilnojamojo turto palaikytojų chore Seime labai garsiai ir aiškiai girdisi socialdemokratų partijos balsai, nors, jeigu jie laikytųsi tikrųjų, socialdemokratinių vertybių, tokiam mokesčiui niekada negalėtų pritarti.

Infliacija pernai mūsų šalyje buvo viena aukščiausių Europoje ir sudarė daugiau kaip 20 proc. Šiemet, nors jos tempai sulėtėjo, ji vis dar tebėra labai aukšta. Nepakankamas algų kėlimas negali kompensuoti didėjančių kainų, todėl žmonės priversti taupyti arba važiuoti apsipirkti į kaimynines šalis. Didėjančios būsto palūkanos tampa nepakeliama našta nekilnojamojo turto savininkams, paėmusiems paskolas iš bankų.

Ar tikrai mokesčių kėlimas, esant dabartinai situacijai, yra adekvati ir laiku siūloma priemonė? Ar tikrai atvedusi šalį į ekonominę stagnaciją dabartinė valdžia turi teisę kalbėti apie mokesčių kėlimą, nesiūlydama jokių kitų alternatyvų?

Akivaizdu, kad bejėgiški bandymai surasti papildomų finansavimo šaltinių liudija ne ką kitą, kaip valdžios bejėgiškumą, siekiant išjudinti šalies ekonomiką. Tad eiliniai pasiūlymai įvesti nekilnojamojo turto mokestį yra tiesiog dabartinės valdžios impotencijos požymis.