7:30 | Iš pradžių visiška tyla. Po kelių minučių portaluose pasirodo trumpas pranešimas, kad iš Kaliningrado į Lietuvą paleisti keli šimtai raketų. Vilnius iš Baltarusijos pusės atakuojamas iranietiškais shahedais.
8:00 | Sėdite rūsyje, stengiatės nuraminti artimuosius, skambinate draugams ir giminėms, bandote suprasti situacijos rimtumą. Tėvai iš Kybartų. Ragelio nekelia. Skambinate jų kaimynams. Tyla.
8:30 | Po kurio laiko socialiniuose tinkluose pasipila vaizdai, kaip į šalį iš Kaliningrado plūsta kalašnikovais ir granatsvaidžiais ginkluoti juodbruvi vyriškiai. Ant jų mašinų ir juodų vėliavų nupieštos didžiulės Z raidės. Kai kurie ant galvų užsirišę akivaizdžiai arabiškas skaras, kai kur matosi ir arabiški užrašai. Vaizdo įrašuose matote, kaip jie šaudo į atsitiktines mašinas, šaukia Allahu Akbar ir šlovina draugą Putiną.
9:00 | Apie 9 valandą pasirodo žinia, kad Kybartai visiškai užimti, įsiveržėliai eina nuo durų prie durų ir šaudo visus pasitaikiusius. Senus, jaunus, moteris, vyrus, vaikus, šunis, kates. Visus. Sušaudę padega namus, sprogdina. Kai ką ima įkaitais ir veža Kaliningrado kryptimi.
9:30 | Naujienų portalai rašo, kad Kybartų pasienio punktas susprogdintas, pasieniečiai išžudyti. Įnirtingas mūšis vyksta Vilkaviškyje. Socialiniuose tinkluose plinta vaizdo įrašai, kaip teroristai užima Vilkaviškio policijos nuovadą.
10:00 | Toliau bandote susisiekti su tėvais Kybartuose. Telefonai išjungti. Jau kelias valandas vis skambinate sesei į Kauną. Jos telefonas nuolatos užimtas. Pagaliau atsiliepia. Verkdama pasako, kad negali susisiekti su dukra, kuri kaip tik šiuo metu turi būti Vištytyje, techno muzikos festivalyje. Neatsiliepia nei ji, nei jos draugės, su kuriomis kartu išvykusi.
10:30 | Raketų sprogimai aprimsta, tačiau sirenos toliau kaukia ir gyventojai raginami likti namuose. Negalite atitraukti akių nuo telefono, kur pamatote naujų vaizdų iš techno muzikos festivalio Vištytyje. Matote, kaip per laukus bėga šimtai jaunų vyrų ir moterų, juos apsupę iš automobilių šaudo teroristai. Nieko negalite padaryti. Tik stebėti, kas vyksta, ir melstis.
11:00 | Įsiveržėlių automobilius gyventojai fiksuoja jau ir Marijampolės priemiesčiuose, Šakiuose, Kalvarijoje. 40–50 kilometrų nuo sienos su Kaliningradu.
11:30 | Pasirodo ir gerų žinių. Socialiniuose tinkluose žmonės dalijasi vaizdo įrašu, kuriame matoma, kaip jauna drąsi policijos patrulė Vilkaviškyje nušauna tris ginkluotus teroristus ir išgelbėja mažą mergaitę. Deja, jos tėvai nebegyvi. Kitame vaizdo įraše matote, kaip keli drąsūs pasieniečiai sugeba eliminuoti dešimtis besiveržiačių teroristų ties Kudirkos Naumiesčiu.
<…>
Lietuvos ir NATO pajėgos reaguoja greitai, atremia raketų ir shahedų atakas. Iš Ruklos link Kaliningrado pajuda vokiečių brigada. Pabradėje leidžiasi amerikiečių desantininkai ir technika bei iškart pajuda Baltarusijos pasienio link. Specialiųjų pajėgų kariai pradeda vaduoti pasienyje užimtus miestelius. Sulaukiame lenkų specialiųjų pajėgų paramos. Jie daužo teroristus ties Kalvarija.
Ataką pavyksta atremti per pirmąsias 12 valandų, tačiau iki galo išvalyti visą invaziją patyrusią teritoriją nuo teroristų prireikia dviejų savaičių. Toliau laukia ilgas karas dviejuose frontuose.
Per invaziją žūsta 1200 civilių. Daugelis ne tik nužudyti, bet jų kūnai išniekinti, sumaitoti, namai sudeginti. Kybartuose visi namai sudeginti arba išplėšti, žūsta 20 proc. vietinių gyventojų. Techno muzikos festivalio Vištytyje aukų kūnams surasti prireikia savaitės, bet aišku, kad žuvo šimtai niekuo dėtų jaunų žmonių, daugiausia merginų.
250 civilių paimti įkaitais. Daugelis jų moterys, vaikai, kūdikiai, seneliai. Nemaža dalis sužeisti. Visuomenėje kyla tik vienas klausimas – kaip tai galėjo nutikti. Juk svarstėme tiek daug karo scenarijų. Juk karui ruošėmės. Deja, ne tokiam.
***
Visa tai, ką išdėsčiau, nėra tiesa. Į Lietuvą niekas neįsiveržė ir duok, Dieve, niekados neįsiverš. Tačiau tai, ką surašiau, visiškai atitinka scenarijų, kurį patyrė Izraelio žmonės spalio 7 d. ryte. Kai perkeliame „Hamas“ teroristų invazijos iš Gazos į Izraelį vaizdą į Lietuvą, galime geriau suprasti, kokia žiauri tai buvo ataka ir ką jaučia žydų tauta šiandien.
Pastarosiomis dienomis lankydamasis Izraelyje buvau karinėse bazėse, mačiau ginklus, kuriais teroristai žudė moteris, vaikus ir senelius. Mačiau miestus ir kibucus (ūkininkų kaimelius), kuriuos „Hamas“ žudikai užėmė, sprogdino, degino. Mačiau automobilius iš reivo muzikos festivalio „Nova“, kuriame tūkstančiai jaunų žmonių pasisakė už taiką, vienybę ir meilę. Kalbėjau su nužudytų žmonių ir paimtų įkaitų šeimomis, mūšiuose sužeistais kariais.
Tik gyvai Izraelyje pamatyti vaizdai, užuosti kvapai, išgirstos išgyvenusiųjų istorijos leidžia suprasti priešo brutalumą, o kartu ir žydų tautos skausmą.
Beveik 200 įkaitų vis dar teroristų rankose. 250 tūkst. Izraelio piliečių iš pasienio ruožų (tiek ties Gaza, tiek ties Libanu) yra evakuoti ir glaudžiasi laikiname būste. Jie greičiausiai į savo namus nebegrįš.
Visuomenė, be abejo, užduoda klausimą: kodėl įvyko tai, kas įvyko? Nekas neabejoja, kad buvo padaryta žvalgybos klaidų, neįvertinta grėsmė, netinkamai reagavo sprendimų priėmėjai. Žvelgiant iš ilgos retrospektyvos buvo leista ir „Hamas“ užaugti iki tokio lygio, kad jie galėtų tokią ataką įvykdyti.
Tiesa bus išaiškinta po karo. Bus atliktas ne vienas tyrimas, karinė ir žvalgybos vadovybė neabejotinai pasitrauks iš pareigų. Politinis elitas bus nušluotas, jį pakeis nauji žmonės. „Hamas“ bus sunaikinta, kaip kažkada buvo sunaikinta PLO. Deja, kol „Hamas“ nebus eliminuota, o visi įkaitai paleisti, Gazoje neliks akmens ant akmens. Vietos gyventojams bus bandoma užtikrinti maksimalią humanitarinę pagalbą ir juos apsaugoti nuo karinių veiksmų, tačiau karas yra žiaurus reikalas ir aukų dar bus abiejose pusėse.
Izraelio visuomenė sutaria, kad Izraelis išties ruošėsi karui ir galimoms teroristų atakoms. Niekas dėl to neabejoja. Tačiau problema, kad scenarijai, kuriems buvo ruoštasi, buvo tiesiog ne tie, kuriuos priešas įgyvendino. Priešas irgi gudrus, jo žvalgyba nebloga, turėjo ir savo ilgai kurptus planus. Priešas žinojo silnąsias Izraelio vietas. Kai ką apskaičiavo net geriau nei pats Izraelis, pavyzdžiui, ataka buvo įvykdyta per svarbią religinę šventę, kai daug žmonių atostogauja, švenčia su šeimomis, meldžiasi. Priešas žinojo, kad paleidus daugybę raketų tiek gyventojai, tiek kariai eis slėptis į bunkerius, kaip buvo įpratę. Tai reiškia, kad kelias prasiveržti pro sieną bus laisvas. Žinojo netgi, kada policijos daliniai keičiasi budėjimams, nes tuo metu pareigūnai būna patys pažeidžiamiausi. Smogė būtent tada.
Izraelis ruošėsi raketų atakoms, buvo prie to pripratęs. Ruošėsi ir teroristų infiltracijai, bet manė, jog „Hamas“ pajėgus tą daryti tik mažomis 15–20 teroristų grupėmis. Tokias grupes gali lengvai neutralizuoti tiek mažiausi kariuomenės daliniai, tiek policijos pajėgos. Pirma teroristų banga buvo 900 gerai ginkluotų vyrų su nebloga mobilia technika. Visoje atakoje trimis bangomis dalyvavo 3000 teroristų. Tik tiek prireikė žiauriausiam žydų pogromui po Holokausto pabaigos surengti.
Šiandien Lietuva turi moralinę pareigą būti su Izraeliu ir suprasti jį. Buvome ir esame Šiaurės Jeruzalė, ne tik todėl, kad iki Holokausto su žydais gyvenome taikoje ir ramybėje, vienoje valstybėje. Esame Šiaurės Jeruzalė, nes mūsų priešas yra tas pats. Ta pati blogio ašis mus, kaip ir Izraelį, yra apsupusi iš dviejų pusių.
Suprasti Izraelio žmones galime lengviau bandydami save pastatyti į paprasto Izraelio gyventojo vietą. Ką jaustumėme jų vietoje, jei pas mus įvyktų tokia ataka? Koks pyktis virtų mumyse? Kokie sutrikę būtumėme? Deja, žinodamas mūsų nacionalinį charakterį, galiu garantuoti, kad įvykus kažkam panašaus būtume piktesni nei žydai šiandien. Reikalautume aukų ir keršto. O jei dar ir kokio nors tarptautinio priekaišto sulauktume… Iškart tie, kurie kažką ne mums palankaus pasakytų, būtų viešojoje erdvėje be skrupulų sumaišyti su žemėmis. Neabejotinai piktintumės politikų ir kariuomenės reakcijomis, nesvarbu, kokios greitos ir tikslios jos būtų. Užduotume ir daug klausimų, kodėl tie scenarijai, kuriuos taip uoliai svarstėme viešumoje, neišsipildė. Juk ruošėmės kitokiam karui.
Tai, ko reiktų mums laukti, gerai apibūdino vienas mums spaudos konferenciją organizavęs žydų žvalgybos pareigūnas. Jis pasakė, kad tokios atakos situacijoje 3–4 dienų operacinis chaosas yra neišvengiamas. Tiek laiko Izraeliui reikėjo, kad suvoktų situaciją, suskaičiuotų aukas, atgautų teritorijų kontrolę, surinktų karius, juos perkeltų į reikiamas lokacijas, o sprendimų priėmėjai susikalibruotų scenarijus, su kuriais bus dirbama užtikrinant atsaką. Chaosui turime ruoštis ir jo nebijoti.
Deja, šiandien Lietuvoje labai mėgstame naują virtualaus kariavimo žanrą – svarstyti visokius scenarijus. Iš kur ateis, kas ateis, kaip puls. Prisiklausome visokių gudrių pseudoekspertų, kurie žinias susirinko dar iš kitų ekspertų, ir kuriame savo ekspertinius scenarijus. Kaip puls, kaip ginsime Kauną, Kėdainius ar Balbieriškį. Tiesiog paskęstame viešuose scenarijų svarstymuose.
Gal ir nėra blogai, nes tai ugdo budrumą ir pasipriešinimo dvasią. Problema tik viena – nė vienas scenarijus nepasitvirtins. Juk priešas ne kvailas, skaito mūsų scenarijus, kuria savus.
Negalime pasikliauti popieriniais scenarijais, o turime ugdyti visapusį, visuotinį pasirengimą. Mums reikalinga militarizuota visuomenė, kuri turėtų bazinius kovos įgūdžius ir priešui atėjus sugebėtų kartu su karinėmis pajėgomis, kartu su NATO užkurti Rusijai tikrą pragaro katilą. Mums reikalinga visuomenė, kurios kiekvienas narys karo atveju sugebėtų išsitraukti ginklą ir eiti ginti savo bei kaimyno namų.
Sutinku, kad mūsų kariuomenė ir NATO yra svarbiausias gynybos ramstis. Visa tai, ką darome pirkdami ginkluotę, priimdami sąjungininkus, statydami jų bazes, kurdami savo diviziją – labai labai gerai. Problema tik ta, kad mes kiekvienas turime pasiruošti pirmosioms invazijos valandoms, turime gebėti ginti savo namus ir atremti priešą. Tai yra tas papildomas antstatas ant dabartinės gynybos sistemos, kurį jau šiandien turime sukurti.
Turime drąsiai eiti į patį svarbiausią gynybinį sprendimą šiandien – į visuotinį šaukimą tiek vyrams, tiek moterims, Izraelio pavyzdžiu. Visuotinis šaukimas yra svarbus, ne todėl, kad atėjus dienai X tūkstančius jaunų moterų ir vyrų pasiųstumėme į mūšio lauką, o todėl, kad kiekvienas perėjęs bazinį kario kursą žinotų, ką reikia daryti karo atveju. Kaip reaguoti, kur prisistatyti. Žinotų, kaip naudotis ginklu beigi daugelis tą ginklą turėtų.
Tai yra vienintelis tvarus ir masinis būdas pamažu sukurti karui atsparią visuomenę. Juk net ir įvedus visuotinį šaukimą reikės ne vienų metų rezultatui subrandinti. Visos kitos priemonės, net ir mano mylima Šaulių sąjunga, nėra pakankama, jeigu neturime pagrindų.
Izraelio visuotinio šaukimo sistema tą puikiai parodo bei atskleidžia, kokią naudą kariuomenė suteikia jauno žmogaus brandai, socialinių kontaktų užmezgimui ir patriotiškumui. Jeigu ne Izraelio visuomenės parengtumas, tie 3000 teroristų būtų išskerdę gal dešimtis tūkstančių. Bet štai, vieno žydo – moters, vaiko ir senelio – nužudymui statistiškai reikėjo bent dviejų teroristų. Kodėl? Nes visuomenė buvo pasirengusi, mokėjo gintis.
Turime priimti sprendimą dėl visuotinio šaukimo jau dabar, nes iškart jis prasidėti negalės. Tam reikės mažiausiai 4 metų. Negalime blaškytis ir paskęsti dar vienoje sudėtingoje šaukimo sistemos reformoje. Neturime tam laiko.
Girdžiu kariuomenės nenorą eiti visuotinio šaukimo keliu, nes tai yra papildomas darbas ir pinigai, skirtingos koncepcijos ir scenarijai. Tačiau atėjo laikas baigti diskusijas. Laikas priimti sprendimus. Tą daro Seimas ir Seimas turi įtvirtinti savo valią. Kariuomenė turi įgyvendinti.
Kviečiu drąsiai priimti sprendimus, nes kai priešas ateis į mūsų Šiaurės Jeruzalę – o jis ateis, – atsirinkti iš tų scenarijų, kuriuos taip uoliai aptarinėjame, laiko nebebus. Turėsime veikti ir tą daryti kiekvienas.