Anksčiau šią temą prisimindavome vasarą. Tuomet būdavo diskutuojama apie konkursinio balo sandarą ir minimalius reikalavimus stojantiesiems bei į studijų programas stojančių studentų skaičiui. Akivaizdu, kad profesorius šias priemones laiko ydingomis ir teigia, kad šiuos barjerus reikėtų naikinti. Būtent šis diskursas ir reikalauja įdėmesnio žvilgsnio.
Skirtingos aukštojo mokslo prieinamumo sampratos
Tekste profesorius remiasi įvairių šalių ir tarptautinių tyrimų fragmentais, todėl į tarptautinę erdvę pažvelgti leisiu ir sau. Tik ne į tam tikros valstybės politiką ir veiksmus, bet į 48 valstybes vienijančios Europos aukštojo mokslo erdvės (toliau – EHEA), prie kurios Lietuva prisijungė 1999 m. (!), nuostatas.
Reiktų pastebėti ir tai, kad ankščiau tą patį diskursą kaip ir profesorius plėtoję autoriai remdavosi neteisinga šių nuostatų interpretacija. Taigi, palyginkime tai, kaip mes Lietuvoje dažnai suprantame teisingą aukštojo mokslo prieinamumą (profesoriaus tekstas šias nuostatas gerai iliustruoja) ir kaip jis yra suprantamas 48 valstybių platformoje.
Aukštojo mokslo prieinamumas turi būti socialiai teisingas
Viena pagrindinių EHEA tezių yra tokia: „Aukštųjų mokyklų bendruomenių sudėtis turi atspindėti visuomenės sudėtį“. Tai reiškia, kad aukštasis mokslas turi būti prieinamas visiems nepriklausomai nuo socialinės padėties, tautybės, taip pat specialiųjų poreikių turintiems žmonėms ir t. t. Paprasčiau pasakius – prieinamumas turi būti plečiamas, kad aukštąjį išsilavinimą galėtų įgyti visi visuomenės nariai.
Čia dažnai ištinka lietuviška klaida – žodis „visi“ interpretuojamas kaip palaikantis idėją, jog jokių barjerų ir reikalavimų stojantiesiems negali būti, nes tik tada sistema iš tiesų bus socialiai teisinga. Tačiau iš tiesų ši tezė kalba apie pagalbą ir dėmesį nepakankamai reprezentuojamoms grupėms pasiekiant ir perlipant aukštojo mokslo kartelę, įgyjant išsilavinimą. Paprastai tariant – prieinamumas reiškia ne kartelės nuleidimą, o papildomas priemones tam, kad per mažai reprezentuojamos grupės nustatytą kartelę pasiektų. Minėtą klaidingą interpretaciją lengviausia paaiškinti nagrinėjant antrą, kur kas reikšmingesnę klaidą, kurią dažnai tenka pastebėti lietuviškuose tekstuose apie prieinamumą.
Prieinamumas – ne tik apie priėmimą
Dažniausiai „barjerų naikintojai“, kritikuodami kitus dėl trumparegiškumo, patys toliau priėmimo momento nežvelgia. Mąstoma paprastai: jeigu stojant į aukštąsias mokyklas valdžia kelia kokius nors reikalavimus – valdžia bloga ir stojimo sistema yra ydinga. Jeigu jokių reikalavimų nėra – sistema puiki ir socialiai teisinga. Būtent toks siauras požiūris į aukštojo mokslo socialinę dimensiją, sutapatinant ją su priėmimo į aukštąsias mokyklas momentu, ir yra didžiausias nesusipratimas šioje temoje.
EHEA teisingas prieinamumas yra suprantamas gerokai plačiau ir apima tris elementus: 1. Teisinga priėmimo sistema. 2. Galimybė visiškai įsitraukti į studijų procesą ir pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis. 3. Aukštojoje mokykloje įgytos patirties panaudojimas gyvenime.
Akivaizdu, kad siaura prieinamumo interpretacija yra ydinga dėl to, kad apima tik pirmąjį iš šių punktų. Toks supratimas tinkamo pasiruošimo aukštajam mokslui problemą tik pagilina ir ją perkelia į tolimesnį studijų etapą. Modeliuojant profesoriaus siūlomą modelį (priėmimas be jokių barjerų) mes asmenį į aukštąją mokyklą priimsime, tačiau jam negarantuosime nei tikro aukštojo išsilavinimo, nei to, kad jis atsiėmęs diplomą galės drąsiai žengti į pasaulį turėdamas aiškias kompetencijas ir karjeros galimybes.
Kam rūpi studentas?
Priimti studentą į aukštąją mokyklą daugelyje vakarietiškų valstybių reiškia pripažinti, kad studentas yra pasiruošęs aukštojo mokslo iššūkiams ir turi realias galimybes įgyti išsilavinimą. Studijų proceso metu studentui keliami dideli reikalavimai, jis mokosi iš savo klaidų ir didžiulių pastangų dėka įgyja labai tvirtus studijuojamos srities pagrindus. Kartais nutinka, kad studentas susiduria su sunkumais, ir čia į pagalbą jam ateina akademinės paramos sistemos priemonės. Turėdamas tokius pagrindus ir įgijęs plačią erudiciją jis žengia į pasaulį ir jame jaučiasi užtikrintas, žino, ką geba ir gali tai įvardinti.
Priimdami studentą, kuris neturi aukštajam mokslui reikalingų pagrindų, patenkame į vieną iš šių scenarijų: 1. Studentas iškrenta iš studijų proceso, nes nesusidoroja su jam keliamais iššūkiais. 2. Studentas lengvai baigia savo studijų programą ir susivokia, kad ką tik keturis savo gyvenimo metus investavo į kažką, ko aukštuoju mokslu vadinti nederėtų. 3. Studentas studijų metu sulaukia tiek paramos, kad sugeba įveikti sunkumus ir įgyja kokybišką aukštąjį išsilavinimą.
Trečiasis scenarijus yra siekiamybė. Tačiau taip organizuojamu studijų procesu ir tobula akademinės paramos sistema pasigirti gali tik nedaugelis geriausių pasaulio universitetų. Lietuvos aukštajam mokslui čia dar yra kur pasitempti (nors tikrai galime pastebėti ir puikių naujovių šioje srityje). Netaikydami jokių barjerų iš esmės nukreipsime studentą pirmojo ar dažniau pasitaikančio – antrojo scenarijaus keliu. Meluosime sau, kad čia tikrai aukštasis mokslas, meluosime visuomenei, kad rengiame puikius absolventus ir svarbiausia – meluosime studentui, kad tai, ką jis patyrė, yra puikiausia jo norų realizacija.
Kiti motyvai barjerų išlaikymui
Netaikydami visiškai jokių apribojimų priimant į aukštąsias mokyklas, eitumėme ir aukštojo mokslo devalvavimo keliu. Aukštosios mokyklos, priimančios daug studijoms nepasirengusių asmenų, privalo prisitaikyti prie šios aplinkybės ir nukreipti vis daugiau išteklių, kad tokiems studentams suteiktų bazinių žinių, kurias jie turėjo įgyti dar mokyklos suole. Taip ne tik gaištamas brangus laikas, bet ir kenkiama geriau pasirengusiems studentams: jie yra mokomi to, ką jau moka; tai nuvilia ir demotyvuoja, kartais skatina mesti pradėtas studijas ir ieškoti aukštesnę kokybę užtikrinančių aukštųjų mokyklų.
Tai ne tik nukreipia brangų studijų laiką į turinį, kuris nėra aukštojo mokslo lygmens, bet ir atima galimybes išmokti daugiau iš aukštajam mokslui pasirengusių bendramokslių. Čia turiu omenyje ne tai, kad pasirengusiems studentams tenka kartoti jau mokykloje išmoktus dalykus. Kur kas didesnę neigiamą įtaką studijų kokybei padaro tai, kad dėstytojams dirbant su nepasirengusiais studentais labai ribotai galima pasitelkti mokymo ir mokymosi inovacijas. Tad galima pamiršti apie „konstruktyvios nesėkmės“ priemonių ar kitų į studentą orientuotų metodų, kuriančių didesnę pridėtinę vertę studentui, naudojimą studijų procese. Kadangi šios prieigos prie mokymosi proceso reikalauja joms pasirengusio, savarankiško ir kritiško besimokančiojo.
Čia atsiranda ir sąsaja su labai populiariu savigynos naratyvu „visi emigruos“, kurį savo straipsnyje išsakė ir profesorius. Vis dėlto tiek lietuvius likti Lietuvos aukštosiose mokyklose, tiek užsieniečius rinktis studijas Lietuvoje pirmiausia turi skatinti tarptautinėje erdvėje konkurencinga studijų kokybė. Būtent šį kokybės siekį dabartinė aukštojo mokslo prieinamumo politika ir įtvirtina.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.