Patriotizmą – motyvą kovai – kare keičia kova už šalia esantį draugą, grandį, būrį, kuopą. Idėjinis karys? Tai ilgas visuomenės ugdymo procesas, kurio galutinė išdava – jokio komunistinio/nacionalistinio patoso. Yra tik žinojimas, kad už savo gyvenimo būdą mirti savo noru verta. Ar D. Trumpas mirtų už savo gyvenimo būdą? Ar kas nors mirtų už jo gyvenimo būdą? Ne.
Ir šioje vietoje V. Laučiaus bandymas suteikti JAV prezidentui D. Trumpui trūkstamas jam taurias arba toliaregio politiko savybes kelia šypseną. Tiesiai šviesiai: amerikiečiai mirtų ne už patologišką melagį, narcizą D. Trumpą ir jo gyvenimo būdą, bet už JAV esmines laisves ir pareigas, įrašytas JAV Konstitucijoje. Todėl gatvės banditai putinai nesvarbu, kurioje diktatūroje, niekada neturės šansų prieš JAV ir apskritai Vakarų civilizaciją.
Žinoma, jeigu leftizmas – prievarta per politkorektiškumą įgyvendinamos utopinės gerumo visiems idėjos – nepakiš Vakarų civilizacijai kojos. Bet ar tik leftizmas? Visiška analogija yra religinis pseudo mokslas, mokslo kaip žmonijos intelektualinio avangardo reliatyvizavimas pritaikant jį religinėms dogmoms. JAV apstu tokių idėjų ir ideologų, milijonais platinančių idiotiškiausias sąmokslo teorijas. Neokonizmas, orbanzimas, putinizmas, „Demokratija be liberalizmo“, „valdoma demokratija“ ne ką geresni už leftizmą. Tai ši dalis JAV gyventojų, išugdytų televizinių reality show, trumpistinio glamūro ir narcisistinio egocentrizmo, pavydo kardašiniams papams ir užpakaliams, ta dalis išsirinko a pussy graber D. Trumpą prezidentu. Šių metų pradžioje 170 JAV istorikų paskelbė, kad D. Trumpas patenka į blogiausių JAV prezidentų sąrašą. Jis užima paskutinę vietą. („Time“, vasaris, 2018). Negi visi tie istorikai leftistai?
Tai kas gi apsaugo JAV nuo trumpizmo? Atsakymas – JAV demokratinės institucijos, partinė sistema, neleidžianti politikui, šiuo atveju prezidentui, išeiti iš proto. Jeigu JAV prezidentas pakartotų buką Širvintų merės Ž. Pinskuvienės pareiškimą „Esu merė, todėl darau ką noriu!“, toks prezidentas tuojau pat būtų uždarytas į psichiatrinę. Tos demokratinės institucijos ir gelbėja JAV nuo susinaikinimo. Lietuvoje tuo tarpu niekam nė motais nei tragikomiški Ž. Pinskuvienės pareiškimai, nei premjero S. Skvernelio bolševikiškai- mentiškai įžūli anti-konstitucinė parama galimai korumpuotam ministrui B. Markauskui. Tam pačiam, kuriam nuosavybės teisė neegzistuoja.
Taip, V. Laučiaus kritika B. Obamos adresu visiškai pagrįsta. Bet ar tai reiškia, kad, pavyzdžiui, Hilary Clinton, demokratė, elgtųsi taip pat? Jos politinė pozicija Rusijos atžvilgiu patvirtina, kad taip atsitikę nebūtų. Tai dar viena priežastis, dėl kurios V. Putino režimas dėjo visas nelegalias pastangas, kad sutrukdytų jai laimėti prezidento rinkimus. Rusijos valdantieji ne veltui pasirinko D. Trumpą, ką ir rodo faktai, kurių taip bijo D. Trumpas. Jis turi persiversti per patį save, idant įrodytų, kad jis nėra priklausomas nuo V. Putino.
Niekaip nesutiksiu su V. Laučiaus kuriamu mitu, kad D. Trumpas tik apsimetinėjo dėl draugystės su Rusija bet kokia kaina, dėl jo pradinio neigiamo požiūrio į NATO, dėl kišimosi į Sirijos pilietinį karą, dėl Ukrainos apginklavimo. Tik prieš kelias savaites D. Trumpas pareiškė išeinąs iš Sirijos. Rezultato ilgai laukti nereikėjo – Sirijos prezidentas B. al Assadas panaudojo cheminį ginklą prieš civilius gyventojus. O reakcija po šūkių tema „Laikykite mano rankas, nes nežinau, ką jam padarysiu!“ ir marškinių plėšymas tebuvo uodo įgėlimas drambliui simboliniais sumetimais. Rimtai ir tik tiek? Tai į tą įgėlimą diktatorių aljansui visiškai nusispjauti. D. Trumpas, pranešęs viešai, ką ruošiasi daryti ir kada, leido sirams, iraniečiams ir rusams paslėpti viską, ką nori. Kitaip tariant ir tiesiai šviesiai: JAV padovanojo Siriją Iranui ir Rusijai, gal ir Turkijai, taip paliekant Irano grėsmę Izraeliui dovanų. Tai koks čia idėjinis skirtumas tarp D. Trumpo ir B. Obamos?
Abu niekur nenorėjo ir nenori kištis, išskyrus vieną bet: JAV politinė sistema, šiuo atveju respublikonų partijos vaidmenyje, istoriškai ir tradiciškai nebijanti naudotis JAV galios svertais, tais svertais ir pasinaudojo. Logiška ir nuosekli politika. Tuo pat JAV demokratų partijos istorija nestokojo karo veiksmų ir sovietų imperijos atgrasymo politikos. Geriausiai mums, Lietuvoje, žinomi: Cubos krizė (J. F. Kennedy, 1962), Vietnamo karas (Lyndon Johnson, 1965–1968). Somalija, Ruwanda, Jugoslavija, Irakas. (Bill Clinton: 1993,1994,1996, 1998,1999). Todėl nurašyti JAV demokratų partijos gebėjimą naudotis JAV karine galia iškeliant respublikonus ir apdovanojant D. Trumpą, kurio patys respublikonai Vašingtone pakęsti negali, nėra teisinga. Tai eilinį kartą patvirtina įtakingų respublikonų perspėjimas D. Trumpui nešalinti iš pareigų D. Trumpo sąsajų su Rusija bylos tyrėjų Roberto Muellerio ir generalinio prokuroro pavaduotojo Rodo Rosensteino. Toks nesiskaitymas su faktais yra rimta politologinė klaida.
Tad, kad būtų aiškiau: JAV respublikonų ir demokratų partijos, kaip stiprios demokratinės institucijos, dėkui Dievui, varžo D. Trumpą ir kontroliuoja visą JAV teisinę sistemą. Abi partijos neleidžia D. Trumpui įvykdyti Lenkijos ir Vengrijos visiško valdžios, teisinių ir žiniasklaidos institucijų užvaldymo varianto. Taip, prezidentas B. Obama savo neapdairia (o gal sąmoninga?) pacifistine politika padarė meškos paslaugą Vidurio Rytų politiniams procesams, palikdamas galios vakuumą diktatoriams. (Bet pagaliau respublikonai vėl brėžia naują Vidurio Rytų politiką teisinga linkme.) Visgi B. Obama priėmė sprendimą dislokuoti JAV ir NATO karines pajėgas Baltijos valstybėse.
Šiandien JAV nesikišimo į Sirijos karą politika nepakito. V. Putino, B. Assado ir Irano ajatolų režimai tai puikiai žino. Kortos išdalintos, žaidėjų savybės, tikros ar menamos galios visiems žinomos ir aiškios, dėl žaidimo rezultatų sutarta. Tik Rusijos ir kitiems režimams JAV respublikonai valdžioje pakartojo dėl visa ko žinią, kad JAV, kai jai naudinga, panaudos savo karinę galią, ir nesvarbu, kas yra priešininkas. Prancūzija ir Jungtinė Karalystė deklaravo tą pačią poziciją. Ji paprasta: Obamos laikai baigėsi, grįžtame prie senos Rusijos ir kitų diktatūrų karinės atgrasymo politikos. Tai, be jokios abejonės, svarbu statant diktatorius į vietą. Tik nereikia slėpti tikrų tikslų, apsimetinėti turint niekada neturėtų savybių arba tas nesančias savybes kurti. Mažiausiai, ko žmonių saugumui reikia, tai virtualios tikrovės kūrimo.