2023-iaisiais Dubliną nusiaubus prieš migrantus nukreiptoms riaušėms ir prieš migrantus nukreiptai partijai laimėjus rinkimus Nyderlanduose, nuo Šiaurės iki Pietų – nuo Švedijos iki Ispanijos, įskaitant hibridines atakas pabėgėliais prie rytinės Europos Sąjungos (ES) sienos – būtent migracija įrėmina Europą. ES tvarumas, plėtra ir išlikimas staiga priklauso ne tik nuo laisvo žmonių, prekių, kapitalo judėjimo, ne tik nuo teisės viršenybės ir žmogaus teisių, bet ir nuo vis didėjančių įtampų, kuriuos sukelia Kiti.
Dar kartą pasikartokime, kokias pasekmes migracijos politika lėmė Airijoje. Lapkričio pabaigoje vienas vyriškis nuskriaudė vaikus. Pasklidus gandui, kad tai padarė atvykėlis, pikti žmonės suplūdo į gatves niokoti visko aplinkui. Užteko žiežirbos, kad sprogtų ultradešiniųjų neapykanta. Politikai išlieka korektiški, tačiau daliai visuomenės atrodo, kad reikia griežtesnės migrantų kontrolės. Tokie sprogimai neįvyksta lygioje vietoje. Daugybė žmonių netgi Dubline, kaip ir kitose Europos sostinėse, jaučia nepriteklių, prieinamo būsto stoką, todėl natūraliai konkuruoja su atvykusiais migrantais ir jaučiasi pavargę.
Dar labiau Europą sukrėtė Nyderlandai, kuriuose, ištisus dešimtmečius valdžius liberalams, atėjo nauji lyderiai. Rinkimus laimėjęs nuožmus nacionalistas Geertas Wildersas savo šanso laukė bemaž 20 metų. Ir štai lapkričio pabaigoje vieną atviriausių tautų ir liberaliausių demokratijų nokautavo vietinė ksenofobiška partija su šūkiu: daugiau jokių imigrantų! Dauguma olandų taikiai sugyvena su naujakuriais musulmonais ir kitais kitatikiais, kinais ir afrikiečiais, kol vieną rinkimų dieną didelė dalis tautos savo balsavimu pasisakė: užtenka. Todėl praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo rinkimų olandai iki šiol neturi savo naujos valdžios. Migracijos pleištas lemia visą valstybę.
Šiedu pastarųjų mėnesių atvejai ryškus, tik toli gražu ne vieninteliai: 2023-iaisiais kraštutiniai dešinieji sėkmingai pasirodė Švedijoje, todėl be jų nepavyko suformuoti naujos vyriausybės. Suomijoje susiklostė panašus scenarijus – kraštutiniai dešinieji nuo šiol irgi valdo valstybę kaip koalicijos partneriai. Kiekviena tokia rinkimų baigtis didesne ar mažesne ultranacionalistų pergale sukelia baimę ir nuostabą visai Europai. Nesistebėkime, kai antiimgracinės politikos banga perlies nacionalinius, o gal ir europinius, rinkimus ir 2024-aisiais.
Padėties rimtumą ir politiškos bejėgiškumą grėsmingai iliustruoja aktualijos Prancūzijoje. Ten prieš pat šventes kilo naujas įtampos židinys – vėl dėl migracijos. Kai Nacionalinė Asamblėja net nesvarsčiusi atmetė migracijos reformos projektą, prancūzai rado kompromisą: įstatymų paketą parėmė Marine Le Pen partijos atstovai, užtat maždaug penktadalis Emmanuelio Macrono koalicijos narių susilaikė arba balsavo prieš. Protestuodamas prieš griežtas nuostatas imigrantų atžvilgiu atsistatydino vos penkis mėnesius dirbęs sveikatos ministras, tai padaryti grasino ir kiti. Kilo nekalėdinė politinė krizė ir valdančiųjų koalicija pakibo ant plauko – ir dėl ko? Dėl migracijos politikos.
Prancūzų migracijos reforma siunčia signalą visai Europai, kad reikia stabdyti arklius: ieškoti būdų, kaip suderinti atvykėlių integraciją ir vietinių gyventojų nepasitenkinimą. Prancūzijoje krizę iššaukusi reforma numato migracijos kvotas ir apkarpyti socialines išmokas – į pašalpas galės pretenduoti tik tie, kurie bus teisėtai Prancūzijoje gyvenę 5 metus ar dirbę 30 mėnesių. Griežtės pilietybės suteikimo tvarka: vietoj tiesioginės teisės į pilietybę gimus imigrantų vaikai patys turės prašyti pilietybės, sulaukę 16–18 metų. Nusikaltimą padarę atvykėliai nebegalės tapti Prancūzijos piliečiais.
Reformai įsiūbavus koaliciją, E. Macronas neskubėjo pasirašyti įstatymo ir pirma kreipėsi į Konstitucinę tarybą (tenykštį Konstitucinio Teismo analogą) išaiškinimo. Pats prezidentas televizijos laidoje prieš šventes kartojo, kad Prancūzija priėmė ir priims atvykėlius, vis dėlto neteisėti migrantai bus išsiunčiami greičiau.
Lyg neužtektų migracijos ardomos nacionalinių valstybių vidaus politikos, migracija jau ardo politinius santykius globaliu matmeniu. Ukrainos galimybės laimėti karą, paaiškėjo, taip pat priklauso nuo pabėgėlių – tik ne čia, ne Rytų Europoje, o toli už Atlanto. Baigiantis metams JAV respublikonai užkirto demokratų pagalbos Ukrainai paketą būtent dėl migracijos iš Meksikos. Abiejų partijų kaktomuša dėl migracijos politikos lemia žuvusių ukrainiečių skaičių kare ir netgi ateinančių dešimtmečių galios pusiausvyrą tarp pasaulio demokratijų ir tironijų. Žaidimo moneta tarp respublikonų ir demokratų paverstas 61 mlrd. JAV dolerių paramos paketas Ukrainai virto lošimo žetonu prie pokerio stalo, kur paskutinė lemiama korta yra ta pati – migracija.
Migracijos politika lyg drugelio efektas pavojingai veikia ne tik atskiras šalis ir žemynus – ji veikia visą pasaulį. Kai Amerikos pietinio pasienio problema virto Europos rytinio fronto problema, vadinasi, Migracijos politika tiesiogiai veikia ir Lietuvos nacionalinį saugumą.
Tiesa, kiek nacionalinis saugumas priklauso nuo mūsų pačių, tiek daugmaž susitvarkėme. Lietuvos imigrantų valdymo politikos išorinė forma tarsi panaši, tačiau turinys kitas. Lietuvą bandantys pasiekti migrantai yra instrumentai tironų rankose. Rusija su Europa per pasienio valstybes kaip Lietuva kol kas kariauja ne raketomis, o migrantais. Vien 2021 m. per Baltarusiją į Lietuvą atvyko daugiau nei 4,3 tūkst. nelegalių migrantų iš 46 skirtingų šalių.
Šiuo metu situacija pasienyje su Baltarusija visiškai kitokia, nei buvo 2021 m. – mes sustabdėme tyčia sukurtą piktavališką migracijos srautą. Sutelkę specialistus, įrengę fizinį barjerą, pasienį apstatę kameromis ir dėję pastangas grąžinti migrantus atgal, krizę išsprendėme. Nors migracijos spaudimas išlieka, mes esame pasiruošę. Nors mūsų sienos ilgis trumpesnis negu JAV su Meksika, užtat migracijos politikos griežtumas ganėtinai atgrasantis.
Visam Vakarų pasauliui – nuo Amsterdamo iki Vašingtono – būtina išmokti Lietuvos, Lenkijos, Latvijos išgyventą hibridinio antpuolio pamoką. Šita patirtis privalo atsispindėti ir naujajame ES prieglobsčio ir migracijos valdymo reglamente. Dedame pastangas, kad jis įsigaliotų dar iki birželį ateinančių rinkimų į Europos Parlamentą.
Nors mes Lietuvoje iš esmės susitvarkėme, migrantų instrumentalizavimas toliau vyksta prie ES rytinių sienų, dabar jau peršokdamas į Estiją, Suomiją, žodžiu – jau per visą pasienį su agresoriumi. Pamatę, kas darosi, suomiai staigiai uždarė visus sienos perėjimo punktus su Rusija.
Todėl nedelsdami privalome keisti požiūrį į ES migracijos valdymą – nuo reagavimo į krizes post factum pereiti prie ryžtingos nelegalios migracijos prevencijos. Briuselio žargonu tariant, pabėgėlių instrumentalizavimo reglamentas, dabar sujungtas su krizių reglamentu, yra pagrindinės viso ES prieglobsčio ir migracijos valdymo paketo dalys.
Lietuva, kuri yra migrantų tranzitinė valstybė narė, susidurianti su migracijos panaudojimu hibridinių antpuolių tikslais, kaip jokia kita valstybė supranta, kad mes nebegalime įsileisti į savo teritoriją asmenų, kuriems nereikia politinės apsaugos, kurie vien ieško geresnių ekonominių sąlygų. Nusibrėžti aiškias ribas iki ateinančių Europos Parlamento rinkimų privalome patys, dabartiniai Europos liberalai ir demokratai, kol neapykantos formomis „užtenka“ nepasakė kiti – ultradešinieji. Jie tūno savo šanso. Jei tik stebėsime, kaip kyla neapykantos pavidalai, jie savo šanso ir sulauks.
ES turėtų aiškiai pasakyti sau ir pasauliui, kad piktnaudžiavimo mūsų atvirumu ir tarptautine teise toleruosime, o nelegali migracija nepriimtina.
Šalia karo Europą prislėgę migracijos iššūkiai: nuo įtampų prie ES rytinių sienų iki tarsi tolimos padėties JAV–Meksikos pasienyje, taip pat kylanti nauja migracijos banga įsiliepsnojus konfliktui Artimuosiuose Rytuose reikalauja ryžtingo ES atsako. Jeigu to nepadarysime 2024-aisiais, olandiška šoko terapija plis kitų valstybių parlamentų rinkimuose ir susitvarkyti savo kieme bus kuo toliau, tuo tik sunkiau, o vykdyti liberalią politiką nacionaliniuose parlamentuose paprasčiausiai... gali nebelikti su kuo.