Artūras Zuokas. Apie laimę, švietimą ir valdžios pasmerktus vienuoliktokus

Vis galvoju, kas negerai su mūsų valstybe, kad politikai, nuolat deklaruodami, kad vaikai ir jaunimas yra šalies prioritetas, daro viską, kad jų gyvenimas būtų kuo labiau komplikuotas, o nežinia dėl elementaraus dalyko – mokymosi programų – keltų nuolatinį nerimą dėl ateities? Ir kalbu ne tik apie ką tik nuvilnijusius skandalus su tarpiniais vienuoliktokų patikrinimais. Ar pastarąjį dešimtmetį galite prisiminti bent vienus metus, kad abitūros egzaminų nelydėtų nesusipratimai? Prisipažinsiu, aš ne. O kai dabartiniai vienuoliktokai, dvejus savo paauglystės metus praleidę bene griežčiausiame visoje Europoje karantine (su visomis iš to išplaukiančiomis psichologinėmis ir mokslo spragų pasekmėmis!), tampa dar ir tarpinių egzaminų bandomaisiais triušiais, kitaip to nei švietimo politikos formuotojų patyčiomis (hate culture) iš jaunų žmonių nepavadinsi.

Nekompetencija – baisiausias dalykas mūsų valstybės gyvenime. Todėl, matyt, nereikia stebėtis, kai pagrindinis egzaminų užduočių rengėjų tikslas – paversti egzaminą ne žinių patikrinimu, o „bado žaidynėmis“: tokiu painių sąlygų sprintu, kurio neperbėgęs tampi „lūzeriu“. Kaip kitaip nekompetentingas švietimo politikos „formuotojas“ įrodys savo pranašumą ir pateisins savo pozicijos svarbą visuomenėje? Taip sakant, cancelinam savo vaikus, kad greičiau pajustų „tikrą“ gyvenimo skonį – lyg tos cancel and hate culture jiems dar būtų maža socialinių tinklų erdvėje.

Bet nepaisant visų valdžios „pastangų“, Lietuvos jaunimas (iki 30-ies metų ir iki vienuoliktokų tarpinių egzaminų patikros!) buvo laimingiausias pasaulyje. Šiuo tyrimu, nors nevienareikšmiškai vertinamu dėl jo metodikų ir tikslumo, turėtume pasidžiaugti. Kodėl?

Visų pirma, todėl, kad iki laimės indekso skaičiavimo mūsų visuomenė nuėjo labai ilgą kelią ir dabar pasauliniame reitinge užima 19 vietą. O to kelio pradžia buvo Vilniaus miesto gyventojai, kurie 2013 m., „Eurostat“ duomenimis, buvo laimingiausi gyventojai Europoje. Tas pats rezultatas kartojosi ir vėliau. Net garbingą „Gusi Peace Prize“ apdovanojimą gavau Maniloje „Už laimingus miestiečius nelaimingoje šalyje“. Būtent taip kardinaliai vilniečių laimės suvokimas skyrėsi nuo likusios Lietuvos. Ar tą laimę lėmė tai, kad vilniečiai visada buvo finansiškai kiek stipresni nei kitų regionų gyventojai? Tikrai ne.

Tad jeigu politikai tiesiog vykdytų savo pareigas ir įsipareigojimus, piliečių laimės indeksas būtų kur kas aukštesnis, nei yra dabar. Ir tai atskleidžia ne kas kitas, o Suomija, kuri šiame laimės reitinge yra ilgametė lyderė. Pirmas dalykas, kuris suomių laimei daro didžiulę įtaka – gamtos artumas. Čia mes, lietuviai, tikrai negalime skųstis – gamta mums pasiekiama ne ką mažiau nei Suomijoje. Antras – pasitikėjimas valstybės institucijomis. Lietuvoje šiuo klausimu situacija yra prasta – Vyriausybe ir Seimu nepasitiki daugiau nei pusė gyventojų. Lietuvos piliečių pasitikėjimą pelno tik jėgos struktūros.

Trečiasis dalykas, kuris leidžia suomiams jaustis laimingiems – tai švietimo sistema. Tinkama valstybės švietimo sistema garantuoja ne tik jaunimo, bet ir visos visuomenės laimę.

Tad grįžtame prie to, nuo ko pradėjome – švietimo ir skandalingos vienuoliktokų patikros. Šis nevykęs eksperimentas tapo ir dar vienu „tarpiniu patikrinimu“ Ingridos Šimonytės vadovaujamai koalicinei Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Vyriausybei. Pačių valdančiųjų sugalvoto „tarpinio patikrinimo“ neišlaikė nei premjerė, nei jos ministrų kabinetas. Visuomenė gavo dar vieną progą įsitikinti visišku šios Vyriausybės negebėjimu pripažinti kaltę ir prisiimti atsakomybę – net po eksperimento su vaikais valdžios atstovai apsimeta, kad nieko čia neatsitiko. Kaip ciniškai kadaise pastebėjo I. Šimonytė: „nepatinka – išsirinksit kitus.“ Deja, vienuoliktokams šiuo I. Šimonytės patarimu pasinaudoti bus jau per vėlu.