R. Šimašius 2015 m. rinkimuose naudojo melą ir šmeižė Vilniaus miestą dėl tariamo bankroto, nors, kaip buvusiam Teisingumo ministrui ir Seimo nariui, kuris ne kartą balsavo už valstybės ir kartu Vilniaus biudžetą, turėjo būti žinoma, kad Lietuvoje nei teoriškai, nei praktiškai atskiro miesto bankrotas nėra įmanomas. Savivaldybių skolos yra sudėtinė (konsoliduota) valstybės skolos dalis, todėl miestas gali bankrutuoti tik vieninteliu atveju – kai bankrutuoja pati Lietuvos valstybė.
Lietuvos įstatymai ir Finansų ministerijos nustatytos tvarkos numato skolinimosi limitus ir paskolų panaudojimo tvarką. Nė vienas komercinis bankas neskolins jokiai savivaldybei lėšų, jei skolos limitai būtų pažeisti. O Vilniaus miesto savivaldybė niekada neviršijo skolinimosi limitų. Tik Lietuvos Vyriausybė krizės laikotarpiu nuo 2010 m. ženkliai sumažino sostinės biudžetą ir taip didino sostinės biudžeto deficitą, kurį Vilnius buvo verčiamas dengti skolinantis.
Todėl R. Šimašiaus 2015 m. teiginiai apie sostinės bankrotą nuo pat pradžių buvo melagingi ir skirti tik rinkimams – sukurti tariamą problemą, kurią ,,esą“ jis išspręs. Kaip paaiškėjo, pats jis niekada net į Finansų ministeriją nuėjęs nebuvo, pastangas dėjo tik buvusi administracijos direktorė Alma Vaitkunskienė, kurią jis atleido.
Priminsiu, 2015 m. Vilniaus biudžetas buvo beveik 370 mln. eurų, o štai 2019 metais patvirtinome 642 m. eurų rekordinį biudžetą. Per šiuos 4-ius metus Vilniaus biudžetas padidėjo 272 mln. Eurų – beveik dvigubai, lyginant su mano kadencijos laikotarpiu.
Kodėl taip nutiko ir koks čia R. Šimašiaus nuopelnas? Palyginkime savivaldybės pastarųjų 4-ių metų pajamas: 2015 m. (meras buvo Artūras Zuokas) 2016 m. ir 2017 m. jau meru būnant R. Šimašiui. Vilniaus miesto pajamas biurokratai linkę vadinti ,,biudžetu“, didžiąją dalį nulemia ne pati savivaldybė ar merai, o Finansų ministerijos paruoštas ir Seimo patvirtintas įstatymas, parengtas pagal Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymą. Ši dalis labai svarbi, nes Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas po 2015 m. birželio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimo, buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.
Priežastys, kodėl iš tikrųjų miesto finansinė situacija gerėjo:
Antra. 2016 m rugsėjo 7 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir Vyriausybės taikos sutartį. Vyriausybė įsipareigojo atlyginti Vilniaus miesto savivaldybės tarybai 2010–2013 m. padarytą žalą, t. y. pervesti 56 mln. Tai didžiausia istorijoje kompensuota Vyriausybės žala ir pirma tokia savivaldos pergalė prieš Vyriausybę. Šie pinigai buvo skirti įsiskolinimas dengti, taip pat ir Vilniaus viešajam transportui. Taip atsirado finansinės galimybės atnaujinti viešąjį transportą ir įsigyti naujus autobusus.
Trečia. Bendras globalus ir šalies ekonomikos augimas. Augančios mokestinės pajamos pildo ir Vilniaus miesto biudžetą. Po Konstitucinio teismo sprendimo Finansų ministerija turi taikyti objektyvius biudžeto formavimo kriterijus, kurie nepriklauso nuo politikų malonės. Vyriausybė priversta ekonomikos augimo rezultatais dalintis su savivaldybėmis.
Tai kokie čia mero R. Šimašiaus nuopelnai? Gal tik toks, kad tapo meru geru laiku.
Tačiau yra sritis, kur meras R. Šimašius būtų galėjęs tikrai pasigirti: tai miesto išlaidų mažinimas, nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių surinkimas bei efektyvus ES paramos panaudojimas. Būtent čia yra galimybė pasireikšti. Deja, skaičiai rodo ką kita. Vilniaus miesto išlaidos per 4 metus padidėjo 274 mln. eurų, nuo 433 mln. iki beveik 680 mln. eurų. Iš 300 mln. eurų Vilniui skirtos Europos Sąjungos paramos Vilnius iki 2018 m. gruodžio 31d. panaudojo tik 18 mln.
Tai reiškia, kad iki metų galo Vilnius nepanaudos apie 150 mln. eurų ir pinigai grįš į Briuselį. NT mokestis, nežiūrint augančių statybų pastaraisiais metais, nuosekliai mažėjo.
Tai jau prarastos Vilniaus galimybės.