Skyriau du ankstyvus rytus, kad perskaityčiau visą programą pats ir susipažinčiau bent su dalimi rekomenduojamų šaltinių. Visoje programoje nėra esminių aiškiai suvokiamų sąvokų: moteris, vyras, mergaitė, o berniukas paminėtas vieną kartą. Nėra žodžių mama, tėtis, santuoka. Žodis šeima paminėtas tik 1–4 klasių dalyje, kur siūloma mokytis „analizuoti ir apmąstyti patirtis šeimoje“ bei „kuo gali padėti šeima“. Žodis meilė paminėtas tik du kartus ir tai programos dalyje iki penktos klasės.
Todėl norėčiau pasisakyti kaip tėvas, kaip mokesčių mokėtojas ir kaip politikas. Ir tai man garantuoja įstatymai, nes pagal LR įstatymus, pagrindiniai vaikų ugdytojai yra jų tėvai, o LR Konstitucija numato, kad tėvai turi teisę ugdyti vaikus pagal savo įsitikinimus ir parinkti jiems priimtiniausias ugdymo formas. Taigi, man ši ugdymo programa nepriimtina.
Žodynas paaiškina, ką reiškia žodis „įgūdis“ – tai kartojimu įgytas sugebėjimas atlikti kurį nors veiksmą automatiškai.
Ši programa yra panaši į Vakarų šalyse vertinamą švietimo programą „Life mastery“, kuriai sunku rasti lietuvišką vertimą, man labiausiai tiktų „gyvenimo įvaldymas“ ar „pasiruošimo gyvenimui programa“. Ir terminologija čia labai svarbi: viena yra išmokyti „įgūdžių“ automatiškai atlikti kažkokį veiksmą, pvz., kaip atskirti galimą priekabiavimą, bendraujant išvengti konfliktų, kaip naudotis gesintuvu, bėgti į slėptuvę karo atveju ir kitų svarbių įgūdžių, kurių šioje programoje tikrai yra daug, ir visai kas kita, su kuo kategoriškai nesutinku, kad užsidėti prezervatyvą ar praryti kontraceptikų tabletę yra taip pat „automatizuotas įgūdis“. Viena yra įgūdis, visiškai kas kita – paruošti vaiką „įvaldyti savarankišką gyvenimą“.
Gyvenimo įvaldymo, o ne įgūdžių programa prasideda nuo pagrindinių bendražmogiškų vertybių įvardijimo: šeima, meilė, laimė, pagarba savo šalies kultūrai ir tradicijoms, tėvynei, savo aplinkai ir gamtai. Ir tik tada einama prie kartojimu įgyjamų įgūdžių.
Šią jau privalomą programą galima vertinti, kaip valstybės norą padėti tėvams ar prisidėti auklėjant savo vaikus ir formuojant tam tikrus gyvenimo įgūdžius. Kas nusprendė, kad tokios privalomos pagalbos tėvams reikia ir už kurią tėvai kaip mokesčių mokėtojai turės apsimokėti? Seimo sprendimo nebuvo, Vyriausybės nutarimo taip pat, kažkas kažkaip nusprendė ministerijoje. Viešų diskusijų ir tėvų įtraukimo taip pat nebuvo. Tai norėtųsi sužinoti, kas nusprendė ir kodėl?
„Gyvenimo įgūdžių programoje“ yra daug teigiamų dalykų, tačiau metama kritika tikrai pagrįsta. Programa yra neutrali lyčiai ir šeimai, socialinio emocinio ugdymo kontekste nėra kalbama apie lyčių skirtingumą ir lyčių papildomumą bei su tuo susijusius aspektus, apie vyriškumą ir moteriškumą, tėvystę ir motinystę. Ir neabejoju, kad daugumai tėvų tai nepriimtina. Ir kalbant apie lytinį švietimą norėtųsi, kad to pradžia būtų pokalbiai apie svarbiausią jausmą – meilę. Meilė nėra kartojimu įgyjamas įgūdis, o kelias į lytinius santykius bei kontraceptikų naudojimą turėtų prasidėti tik nuo šio jausmo. Ir tai kiekvieno asmeninis patyrimo ir ieškojimo kelias. Sunku suprasti, kaip bus įmanoma dėstyti gana intymius dalykus perkrautoje 30-ties mokinių klasėje. Tokioms temoms reikia imtymumo, ir net paraudimas yra gražu.
Vertinant programos sudėtingumą, skirtingų žinių ir kompetencijų poreikį, pagaliau realios, o ne vadovėlinės gyvenimo patirties, sunkiai suvokiu, kur rasime tokį kiekį kvalifikuotų mokytojų pačiose mokyklose. Ir juos reikėjo paruošti, o ne Švietimo ministerijai numesti tokią svarbią temą ant esamų mokytojų galvų. Imkit ir dėstykite, o metodinės rekomendacijos, kai kurios tikrai keliančios abejonių, gali nuvesti labai klaidingu keliu. Karštos diskusijos socialiniuose tinkluose „dėl įgūdžio, kaip pasigaminti barjerinę oralinio sekso plėvelę“, yra to puikus pavyzdys. Pagaliau ir aš sužinojau, kas tai yra, tik nesu tikras, ar tai turėjo tapti mano „gyvenimo įgūdžiu“.
Kaip jau minėjau, programoje nėra apibrėžtos lytys, nors kalbama apie lyčių lygybę. Tai paaiškina, kodėl programoje nėra nieko apie šeimą kaip vertybę, nėra nieko apie meilę ir santuoką, motinystę ir tėvystę.
Ką mokytojas turi atsakyti į paprastą mokinio klausimą, tai kokios yra lytys? Ir tarp kokių lyčių reikia užtikrinti lygybę...
Ir pasirodo, į šį paprastą klausimą jau tampa sudėtinga atsakyti. Dar blogiau – bijoma. Bijoma aiškiai programoje atsakyti, kad lytys yra dvi – moteriška ir vyriška; tokia mūsų prigimtis ir tokia biologinė realybė. O visa kita tik ideologiniai bei pasaulėžiūrų ginčai, kuriuos nuo pirmos klasės perkelti į mokyklas tiesiog neatsakinga. Kai kalbame apie vaikų švietimą, ideologinius ir pasaulėžiūrų ginčus turime išspręsti. Pacituosiu Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorių Alvydą Jokūbaitį, kad „šį ginčą galima laimėti tik valios primetimu, o ne argumentais.“ Ir ta „valia“ liberalioje demokratijoje, kol dar galime ir nebijome šio termino vartoti, yra daugumos sprendimas, pirmiausia – vaikų tėvų.