Žinoma, liko organizacijų skeletai, kuriuos Iranas tikisi išlaikyti bent jau Libane ir vėl pakartoti tą patį teroro ciklą. Dabar geopolitinė padėtis kaip niekad sudėtinga – valstybinio terorizmo organizatoriai vienijasi ir Iranas bei Rusija viena kitą maitina ginkluote bei kitais resursais. Jų bendradarbiavimas yra kur kas glaudesnis nei bet kada anksčiau.
Iranas, stengdamasis išlaikyti savo teroristinį veidą hamasininkų, hezbolininkų ar husių akyse, jau antrą kartą atakuoja Izraelį balistinėmis raketomis. Dabar bent jau aišku, kodėl Rusijai nebuvo dar plačiau atverti ajatolų raketiniai arsenalai.
Niekam jau neliko iliuzijų, kad Irano ir Rusijos režimai ne tik remia minėtas organizacijas, bet per jas taip pat mėgina veikti Vakarų valstybes, jų ekonomiką, visuomenes. Ir tikrai ne tik palestiniečių vėliavų mojavimais. Tam vis ištraukiama iraniečių branduolinės programos korta, aktyvuojamos husių akcijos prieš krovininius laivus ar tiesiog ajatola įsako pykštelti balistinių raketų salvę, kai Izraelis išmuša degtukus iš teroristų rankų. Tik Iranas jaučiasi pakankamai jaukiai neturėdamas sienos su Izraeliu ir tikėdamasis atremti oro atakas.
Šitoje kompanijoje Rusija jaučiasi užtikrintai. Nes pati naudoja labai platų valstybinio terorizmo metodų arsenalą. Tik, skirtingai nei „Hezbollah“, turi visai kitas galimybes. Tam negaila nei gerovės fondų, nei valstybės biudžeto pinigų. Valstybinio terorizmo vykdytojams atseikėjama 40 proc. biudžeto pinigų, o raketos ir dronai žudo civilius ukrainiečius sulaukdami riboto atsako.
Kur veda valstybinio terorizmo ašies šalių bendradarbiavimas, mes matome, bet ar įmanoma bendra demokratinių valstybių pozicija remiant vienodai ir Ukrainą, ir Izraelį? Ko gero, dabartinėje situacijoje požiūrių skirtumai yra pernelyg gilūs, nors valstybinio terorizmo ašį ardytų Izraelio ir Ukrainos glaudus karinis bendradarbiavimas. Manyčiau, kad tai tik laiko klausimas, kol bus įvertintas šio bendradarbiavimo strateginis potencialas ardant valstybinio terorizmo ašį.