Šiuo blefu siekiama nuraminti tuos žmones, kuriems kelia nerimą augantis spaudimas remti seksualinę revoliuciją palaikančias iniciatyvas bei deformuoti šeimos instituciją. Jau pats spaudimas liudija, kad mūsų socialinė santvarka keičiama ne diskusijos ir argumentų, o politinių raumenų ir jėgos kalba. Ta pačia, kuriai turėtų nuoširdžiai priešintis išties laisvas žmogus. Juolab toks, kurio laisvė neatsiejama nuo suvokimo, kad marksizmas ir sovietinė okupacija yra didžiausios pastarojo šimtmečio Lietuvos problemos. Juk seksualinė revoliucija ne kas kita, kaip dar viena marksizmo išraiškų.
Radikalusis LGBT judėjimo sparnas
Diskutuojant apie partnerystes, pirmiausia reiktų atskirti radikalųjį LGBT judėjimo sparną ir nuosaikius LGBT narius. Pirmųjų poziciją kritikuodamas, antrųjų mintims reiškiu pagarbą ir solidarumą. Pirmiausia todėl, kad per radikalųjį LGBT sparną dažniausiai nukenčia nuosaikūs bendruomenės nariai. Taip yra, nes pirmoji grupė geriau girdima ir dažniausiai, nejausdama atsakomybės už savo žodžius, yra pasirengusi su žemėmis trypti kitaminčius.
Tarp taikinių kartais pasitaiko ir nuosaikių pažiūrų homoseksualai, pavyzdžiui, internete plinta vaizdo įrašas, kuriame ne tik tyčiojamasi iš Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio, bet ir iš homoseksualaus kataliko Eimanto Gudo. Iš esmės todėl, kad net ir būdamas homoseksualus, jis nebijo viešai remti prigimtinę šeimą ir pasisakyti už bendro gyvenimo institutą.
Radikalusis LGBT sparnas visuomenę telkiančios bendro gyvenimo instituto idėjos bijo labiau nei velnias kryžiaus. Bendro gyvenimo institutas užkerta kelią politinės galios priemonėmis ištrinti ribą tarp šeimos, kuri kyla iš vyro ir moters santuokos, bei kartu gyvenančių homoseksualų.
Ilgalaikėje perspektyvoje siekiama sulyginti partnerystę ir santuoką tiek, kad skirtumas tarp jų nebūtų didesnis nei tarp žodžių vaikščioti ir eiti. Deja, tvirtindami, jog dviejų vyrų gyvenimas kartu prilygsta heteroseksualiems santykiams, kurie dažniausiai veda į naują gyvybę, mes neišvengiamai turime tvirtinti ir tai, jog nei motinystė, nei gyvybės pradėjimas savaime nėra vertybė.
Savaime suprantama, apie tai kalbėti nenorima, bet būtent šią nuostatą iš esmės stumia radikaliojo LGBT sparno nariai. O nuosaikusis LGBT sparnas remia bendro gyvenimo institutą ir norėtų, jog įtampos visuomenėje dingtų. Jie suvokia, kad menkindami didžiąją dalį tautos gyventojų, LGBT meilės nepelnys. Deja, dėl didžiulio radikaliojo LGBT sparno spaudimo tiek nuosaikiems homoseksualams, tiek ir plačiajai visuomenei, įtampa greitai nepasišalins.
Radikaliojo LGBT judėjimo spaudimas dažnai peržengia žmogaus teisių bei Konstitucijos ribas. Pavyzdžiui, aš pats už katalikišką nuostatą, jog homoseksualus elgesys yra yda, buvau renkamas didžiausiu šalies homofobu. Faktai, kad geriausias mano draugas Eimantas Gudas yra homoseksualus katalikas, kad kiekvieno kataliko pareiga sekti Katekizmu, radikaliajam LGBT sparnui nerūpėjo. Nebuvo įdomu ir tai, kad prisipažinau pats esąs ydingas nusidėjėlis.
Problemų LGBT radikaliajam sparnui nekėlė ir tai, kad Lietuvos Konstitucijos 26-as straipsnis gina religijos laisvę, o jų veiksmais skatinama ne tik JAV viešojo intelektualo George Weigel iškelta kristofobijos problema, bet ir neapykanta nuosaikiems homoseksualams. Nei žmogaus teisės, nei nuosaikūs LGBT nariai radikaliajam sparnui nerūpėjo, nes šiandien ši grupė yra galios pozicijose.
Žinoma, ji tą neigia prisidengdama kiekybe ir tvirtinimu, kad yra mažuma, tačiau Prancūzijos karalius Liudvikas XIV absoliutizmo laikais irgi nebuvo dauguma. Ir tai nė kiek nemažino jo galios. Turima politinė galia, o ne skaičius, liudija, kas išties yra galios pozicijose, o kas nėra. O ir pati galia, kaip taikliai pastebėjo lordas Actonas, korumpuoja, dar daugiau, absoliuti galia korumpuoja absoliučiai.
Lietuvos žmogaus teisių centro sąžiningumo krizė
Dar iki pasirodant partnerystės įstatymo projektui buvo dedamos didelės pastangos, kad mes gyventume iškreiptų veidrodžių karalystėje. Nemažą vaidmenį čia suvaidino ir Lietuvos žmogaus teisių centras. Ši institucija iš esmės ėmėsi veikti kaip lobistinė grupė, kuriai, nepaisant skambaus pavadinimo, atrodo dora iškraipyti faktus ar visuomenei pateikti nepilną informaciją.
Pateiksiu pavyzdį iš balandžio 27 d. ateitininkų suorganizuotų debatų Tarp pasirinkimų: partnerystė ar bendras gyvenimas? Siekiant objektyvumo, debatų moderavimui buvo pakviestas patyręs žurnalistas Aurimas Perednis, pasisakyti už bendro gyvenimo institutą dr. Laurynas Kasčiūnas ir Ateitininkų federacijos pirmininkas, teisininkas Vytis Turonis, o už partnerystę Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos atstovė Jūratė Juškaitė ir dr. Liutauras Gudžinskas.
Deja, užuot išplatinę objektyvų pranešimą, Lietuvos žmogaus teisių centro darbuotojai dėl prastesnio savo atstovų pasirodymo (priežastį galima numanyti) pasirinko dalintis tekstu, kuriame neminimi nei debatų organizatoriai, nei diskusiją organizavusios nevyriausybinės organizacijos vadovas Vytis Turonis.
Be to, iš dr. Lauryno Kasčiūno pasisakymo iškerpama tik paranki frazė ir, žinoma, nuorodai į vaizdo įrašą, kuris leistų kiekvienam susidaryti asmeninę nuomonę, vietos nėra. Žodžiu medžiaga komunikuojama taip, kad kuo daugiau aspektų, įskaitant ir renginio organizatorius, liktų užribyje.
Dar būtų galima bandyti ignoruoti tokius Lietuvos žmogaus teisių centro veiksmus, jeigu ne viena smulki, bet svarbi detalė. Tos pačios balandžio 27 d. ryte centro Facebook puslapyje buvo išreikšta kritika buvusiam ministrui ir dabartiniam Seimo nariui Aurelijui Verygai, esą šis nutyli tam tikrus su šeima susijusius Konstitucinio Teismo sprendimus.
„Tad kyla klausimas, kaip interpretuoti tokius kaip p. Verygos ir kitų politikų pasisakymus viešojoje erdvėje: kaip nepagarbą Konstitucijai? Kaip sąmoningą visuomenės klaidinimą, siekiant mobilizuoti rinkėjus teisės viršenybės ir stabilumo sąskaita? Kaip išprusimo stoką?“, – buvo rašoma Lietuvos žmogaus teisių centro Facebook paskyroje.
Taip pat nebuvo patingėta portalui DELFI išreikšti kritiką ir raginimus užtikrinti pateikiamos informacijos tikslumą, vengti tendencingos informacijos: „Publikuojant tokius tekstus ir nekeliant kritinių klausimų atsakomybė dėl pateiktos informacijos tikslumo tenka ir informaciją publikavusiam portalui, šiuo konkrečiu atveju DELFI.lt.<...> Raginame žiniasklaidos priemones užtikrinti skleidžiamos informacijos kokybę, tikslumą ir, suteikiant eterį bei galimybę pasisakyti, užtikrinti, kad netiksli ir tendencinga informacija sulauks kritinių, faktais grįstų klausimų.“
Taigi, laikydamasis balandžio 27 d. pateiktų Lietuvos žmogaus teisių centro rekomendacijų siekti, kad pateikiama informacija būtų tiksli, keliu kritinius klausimus: kodėl balandžio 27 d. Lietuvos žmogaus teisių centras dalinosi netikslia ir tendencinga informacija? Kodėl skirtingoms žiniasklaidos priemonėms keliami skirtingi reikalavimai? Kodėl cituojant politiko nuomonę reikia žinoti visus Konstitucinio Teismo sprendimus, o aprašant vykusį renginį galima ignoruoti tiek jo organizatorius, tiek ir dalyvius?
23 eurų problema?
Nors slėpti renginio organizatorius, jo dalyvius ir net moderatorių nėra padoru, tačiau gerokai įžūlesnis yra bandymas žaisti tuo faktu, kad Lietuvoje 2020 metais Lietuvoje gyveno daugiau nei 0,5 mln. 20-49 metų amžiaus vyrų ir moterų, kurie niekuomet per gyvenimą nesudarė santuokos.
Ramiu veidu tikinama, kad šių žmonių problemas išspręs partnerystės institutas. Tarytum būtų galima ką nors priversti būti šeima. Šiandien civilinė santuoka Kauno rotušėje nekainuoja nė 23 eurų. Įtikinėti, kad gausybė porų nesituokia, nes laukia partnerystės instituto ir galimai negali susimokėti 23 eurų, yra absurdiška.
Bėda ta, kad dalis vyrų paprasčiausiai vengia prisiimti atsakomybę ir pasipiršti moterims, su kuriomis gyvena. Kiti nori gražių vestuvių ir joms ruošiasi finansiškai. Treti bijo, kad viena svarbiausių gyvenimo akimirkų gali būti apkartinta Covid-19 viruso. Dar kiti, matydami drastiškai augančias nekilnojamojo turto kainas, pirmiau siekia įsigyti namą ar butą, o tik po to susituokti. Bet tokių porų, kurios iš esmės lauktų partnerystės arba nėra, arba jų absoliuti mažuma. Faktiškai partnerystės laukimas būtų prasmingas tik privilegijavus santuoką prieš partnerystę, bet toks požiūris į santuokos instituciją būtų vertas itin griežtos kritikos.
Nuosaikus radikalizmas
Partnerystės įstatymo projekto pristatymas virsta oksimoronu. Radikalus šeimos institucijos deformavimas apklijuojamas tariamo nuosaikumo etiketėmis. Pavyzdžiui, aktyviai tvirtinama, kad santuoka „paliekama“ heteroseksualioms poroms.
Santuoka tarp vyro ir moters įtvirtinta Konstitucijos 38 straipsnyje ir jokios dabartinių Seimo narių malonės tame nėra. Tokioms reformoms paprasčiausiai pritrūktų balsų. Taigi parlamentarai giriasi tuo, kad nebando įgyvendinti iniciatyvų, kurių jie iš esmės šiandien ir negalėtų įgyvendinti. Taip pat sėkmingai galėčiau pasigirti, kad nepadarau 1000 prisitraukimų.
Kitas tariamo nuosaikumo pavyzdys yra teiginys, kad partnerystę priimantys asmenys negalės įsivaikinti vaikų. Šis pažadas jau savaime yra ne kas kita, kaip melas, nes būdų jį sulaužyti daugiau nei pakankamai.
Pirma, Seimas jau nusprendė, kad Vytautas Mizaras taps Konstitucinio Teismo teisėju, todėl nebus sunku pateikti Konstituciniam Teismui klausimą, ar tai, kad šeimos, kurios sukuriamos partnerystės keliu, negali įsivaikinti vaikų neprieštarauja Konstitucijai? Žinoma, kad Konstitucinis Teismas pasakys, jog prieštarauja.
Antra, galima tiesiog stebėti, kaip vystosi EŽTT sprendimai ir išlaukti, kol jis griežtai pasakys, jog įsivaikinimo teisė turi būti sudaryta visoms šeimos, nepriklausomai nuo to, kaip jos sukurtos. EŽTT neverčia visų valstybių įsivesti partnerystes ar tos pačios lyties asmenų santuokas, tačiau jas įvedus, teisės vienareikšmiškai bus sulygintos.
Beje, kalbu ne tik apie įsivaikinimą, bet ir apie pagalbinį apvaisinimą. Tie, kurie tikisi, kad įvedus partnerystę visi vaikai turės namus, turėtų savęs paklausti, ar tikrai homoseksuali moteris, turėdama teisę į pagalbinį apvaisinimą, rinksis ne apvaisinimą, o įsivaikinimą. Tiek Konstitucinio Teismo, tiek ir EŽTT strategija leis politikams senu geru Poncijaus Piloto stiliumi nusiplauti rankas.
Tokia apgaulė neabejotinai paskatintų nepasitikėjimą Lietuvos valstybe, todėl būtų itin naudinga nuosekliai prieš Lietuvą informacinius karus kovojančiai Rusijai. Todėl sąžiningiau būtų, jeigu Seimas ateityje rinktųsi trečiąjį kelią ir paprasčiausiai padarytų įstatymo pataisą. Lietuvoje jos daromos nuolat, tad manyti, kad nebus galima pakeisti šios įstatymo eilutės, būtų naivu.
Vietoje išvadų
Kiekvienas turime asmeniškai apsispręsti, ar skatinsime savo valstybėje šeimos institucijos deformavimą, ar visgi rinksimės apsaugoti homoseksualų teises išsaugodami esamą šeimos sampratą ir nekurdami antrarūšių šeimų.
Pasaulyje nėra prievolės laikyti homoseksualius žmones šeima, bet tai nereiškia, kad neturime apginti jų interesų. Bendro gyvenimo institutas leidžia spręsti iš esmės visas su kasdieniu gyvenimu susijusias homoseksualių asmenų problemas, nekuria antrarūšių šeimų ir nemanipuliuoja tariamu nuosaikumu. Galiausiai, jis neskaldo tautos ir todėl yra itin geras sprendimas informacinio karo fone. To pakanka, kad atvirai reikščiau paramą šiai iniciatyvai.