Tas trumpas stabtelėjimas mažai ką keičia, nes kainos mūsų šalyje stabtelėjo aukštumose. O pastaraisiais metais jos šovė aukščiausiai Europoje.
Padidėjo žmonių pajamos? Taip, per trejus pastaruosius metus vidutinis darbo užmokestis išaugo 30,8 proc. Tačiau net toks pajamų augimas nepaveja maisto brangimo tempo: maisto produktai per trejus metus pabrango 48,8 proc.
Siekdama suvaldyti kainų šuolį, Europos Sąjunga 2022 metais leido taikyti lengvatinį pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifą maistui ir paslaugoms. Valstybėms narėms suteikta teisė pačioms spręsti, kokioms prekių grupėms taikyti lengvatinį apmokestinimą.
Europos šalys pasinaudojo šia teise. Maisto kainos jose ėmė kristi. Tačiau Lietuva atkakliai liko įsikandusi „laikino“ 21 proc. PVM tarifo, įvesto 2009 metais. Vyriausybės teigimu, sumažinus mokestį valstybės biudžetas prarastų kelis šimtus milijonų eurų. Kiek padidėjusi paklausa padidintų pajamas, šitai neskaičiuojama.
Taip Lietuva ir liko viena iš kelių Europos Sąjungos valstybių, kuriose maisto produktams tebetaikomas standartinis pridėtinės vertės mokestis. Kur jokių išimčių, jokių lengvatų nenustatyta net pagrindinėms maisto prekėms.
Dauguma šalių šiandien taiko gerokai mažesnį PVM tarifą maisto produktams. Austrija, kur standartinis PVM tarifas yra 20 proc., maisto produktams taiko 10 proc. tarifą. Belgijoje PVM tarifas maisto produktams siekia 6 proc., Nyderlanduose – 9 proc., Čekijoje – 15 proc., Prancūzijoje – 10 proc., Liuksemburge – 3 proc., Maltoje ir Jungtinėje Karalystėje – 0 proc., Lenkijoje – 5 proc., o 2022–2023 metais buvo nulinis.
Į skaičiukus lentelėse (kiek praras biudžetas?) įlindę valdžios buhalteriai neišskaičiuos, kiek „sveria“ socialinis teisingumas? Didelė gyventojų dalis Lietuvoje maistui išleidžia daugiau nei 30 proc. savo visų pajamų, pensinininkai dar daugiau, o europietis maistui skiria tik 15,9 proc. savo mėnesio išlaidų. Vadinasi, jam lieka daugiau ir pramogoms, ir kelionėms, ir pomėgiams, ir sveikatai.
Dabartiniai valdantieji, tik ruošdamiesi ateiti į valdžią, labai rūpinosi, kad maistui būtų taikomas mažesnis pridėtinės vertės mokestis.
Štai 2018 metais konservatoriai Laurynas Kasčiūnas ir Žygimantas Pavilionis Seime netgi surengė viešą diskusiją ir įregistravo įstatymo projektą, siūlantį iki 9 proc. mažinti PVM maisto produktams.
Tada jie neabejojo, kad kainos kristų 10 proc. Tada jie suprato, kad kylančias maisto produktų kainas Lietuvos gyventojai (o tuomet jos kilo ne dešimtimis, o vos keliais procentais) įvardija kaip aktualiausią problemą, kad aukštos maisto produktų kainos neigiamai veikia mažiausias pajamas gaunančių šalies gyventojų perkamąją galią, skatina dar didesnę socialinę nelygybę ir atskirtį.
2020 m. eidamas į Seimo rinkimus Liberalų sąjūdis savo rinkimų programoje buvo įrašęs punktą „PVM būtiniausiems maisto produktams mažinti iki 5 proc.“ Tada irgi nieko blogo tame neįžvelgė.
Tačiau kai verkiant reikėjo ir galėjo tai padaryti, pamiršo ir pažadus, ir argumentus.
Užuot pripažinę, kad PVM lengvatinis tarifas būtiniausiems maisto produktams atpigintų maistą žmonėms, leistų mūsų ūkininkams laimėti konkurencinę kovą su kitose šalyse gaminama produkcija, sumažintų šešėlinę prekybą turguose, valdantieji metė dar vieną kozirį: kainos nesumažėtų, nes skirtumą į savo kišenes susižertų prekybininkai. Esą taip nutiko sumažinus pridėtinės vertės mokestį viešbučiams ir restoranams. O su prekybininkais apskritai kas nors šiuo klausimu kalbėjosi?
Kitose šalyse šis procesas yra sukontroliuojamas. Jei ne gera valia, gal tam pagaliau reiktų įveiklinti Konkurencijos tarybą? Neproporcingas, sąnaudomis nepagrįstas ir gobšus kainų kėlimas svetur jau pradedamas laikyti rinkos sąlygų pažeidimu.