Audronius Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas. Konstitucinis Teismas prieš šeimą

Metų pradžioje Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (KT) pateikė išaiškinimą iš esmės paprastoje byloje dėl to, ar užsienyje sudaryta vienalytė sąjunga gali būti pagrindu suteikti leidimą gyventi Lietuvoje. KT bylos ėmėsi ir eilinį kartą išaiškinant iš pažiūros paprastą klausimą, kurį kaip pripažįsta pats KT pirmininkas, galėjo išaiškinti ir žemesnės grandies teismai, buvo nueita žymiai toliau „į mišką“.

Skaitant KT išaiškinimą sužinome, kad šeima yra neutrali lyties atžvilgiu ir būtent šis aspektas sukėlė daugiau naujų klausimų nei pateikė atsakymų. Pasaulyje siekis pakeisti šeimos sampratą dažnai painiojamas su pažanga, dėl kurios aukojami arba, kitaip tariant, paneigiami net sveiko proto principai. Net didžiausi tokios „pažangos“ entuziastai negali pasakyti, link kokio tikslo ji galiausiai veda, tačiau šio proceso kelyje būna pasiruošę pakeisti viską, kad tik būtų žengtas dar vienas žingsnis į asmens laisvę be ribų ir atsakomybės. Taip suvokiama pažanga tampa ne diskusijų objektu, o tikėjimu ar net ideologija.

Šis tikėjimas nuolatine pažanga pastaruosius keliasdešimt metų atsispindi ypač kai yra sprendžiami tokie reikalai, kaip šeimos samprata, gyvybės apsauga ar imigracija. Panašu, kad noras „būti pažangiems“ bei pakeisti ir praplėsti šeimos sampratą pakeičiant jos sąvokos turinį neaplenkė ir Lietuvos.

Skaitant išaiškinimą ir klausant KT pirmininko viešų pasisakymų tampa aišku, kad siekiama atitrūkti nuo šeimos prigimtinio ir civilizacinio dėmens ir išaiškinti jos sąvoką taip, kaip tai neva diktuoja „laikmečio dvasia“. Dažniausiai, deja, siekiama netgi pralenkti tą „laikmečio dvasią“, kaip kad Lietuvoje, kur didžioji dauguma gyventojų turi aiškų ir nedviprasmišką supratimą apie tai, kas yra šeima.

Šio proceso „iš viršaus“ pakeisti šeimos sampratą pradžią žymi ne eilė Seimo atmestų teisės vienalytėms poroms sudaryti civilinę partnerystę suteikimo projektų, o dar 2011 metais pateiktas to paties KT išaiškinimas. Siekdamas išplėsti šeimos sampratą, KT jau tada nustatė minimalų kriterijų – emocinius ar panašius ryšius – reikalingą, kad kas nors būtų laikoma šeima. Anot teisininko dr. Vyganto Malinausko, pagal tokį išaiškinimą šeima gali būti laikoma ir bendrabučio kambaryje gyvenanti studentų grupė: „Po Konstitucinio Teismo nutarimo klausimas, kas yra šeima, tapo nebe asmenų laisvo apsisprendimo, bet faktinių aplinkybių klausimu.“

Antras žingsnis, kaip ir minėjome, buvo žengtas šių metų pradžioje, kuomet KT buvo pasakyta, kad sudarant šeimą lytis nėra svarbi. Vadovaujantis tokia „tai nėra svarbu“ (atmetimo) logika, kyla klausimas, ar šeima yra neutrali, pavyzdžiui – sutuoktinių skaičiaus ar rūšies atžvilgiu? Tie patys „pažangos vėjai“ lėmė, kad kai kur pasaulyje buvo teigiamai atsakyta ir į abu šiuos klausimus.

Teismų sprendimai yra priimami Lietuvos Respublikos vardu, o teisminė valdžia yra viena iš valdžios šakų, todėl šis KT išaiškinimas itin svarbus ir diskutuotinas ne tik filosofiniu, ideologiniu, tikėjimo laisvės ar teisinu požiūriu. Be daugybės kritikos sulaukusio šeimos apibrėžimo, šis išaiškinimas parodė ir naujai formuojamą valstybės santykį su savo piliečiais. Aiškindamas, kas yra šeima KT visų pirma pamiršo ir tam tikrą iš Konstitucijos ir pačios teisės istorijos kylančią tiesą, kad šeima yra visuomenės pagrindas ir visuomenė, įskaitant valstybę ir teisę kyla iš šeimos.

Istoriškai pati teisė atsirado tik tada, kai atsirado ir pradėjo plėstis šeimos. Kitaip tariant, net ir šiais laikais, šeimos kuria valstybę ir ją valdo, bet ne atvirkščiai. Pasakymas, kad šeimos kuria valstybę reiškia ir tai, kad jos apibrėžia tos valstybės pavidalą ir todėl valstybės institucijos negali apibrėžti, kas yra šeima. Juo labiau, valstybė negali to daryti vedina interesų grupių spaudimo, ideologinių sumetimų ar dar ko nors. Bandymai brautis į šeimų gyvenimą bei keisti jį „iš viršaus“ labiau primena kai kurių Europos ir Azijos valstybių XX a. pirmoje pusėje vykdytą socialinę inžineriją, nei laisvos ir klestinčios valstybės kūrimą.

Sunku neatliepti ir kito KT pirmininko viešai išsakyto teiginio, kad Europos Sąjungos teisė nurodo valstybėms narėms platesnį šeimos apibrėžimą ir dėl to tiems, kurie tokiam praplėstam apibrėžimui nepritaria, metas pradėti galvoti apie išstojimą iš ES. Tai netiesa. Visų pirma, ES palieka laisvę valstybėms narėms spręsti dėl to, kas yra šeima. Antra, faktas, kad kai kuriose ES valstybėse sudarytos galimybės vienalytėms poroms sudaryti „santuoką“, nereiškia, kad tai turi įtaką visai Bendrijos teisei, kuria valstybės narės privalo vadovautis. Trečia, toks kalbėjimas yra itin neatsakingas, nes paprasčiausiai atkartoja Kremliaus transliuojamas žinutes apie neva ES primetamas gėjų „santuokas“, moralinę degradaciją ir pan. Būtent toks kalbėjimas stumia dalį Europos visuomenės į Kremliaus informacinius spąstus, kur Vladimiras Putinas tampa didžiausiu šeimos vertybių gynėju.

Europietiškumas ir demokratiškumas turi būti matuojamas ne seksualinių mažumų „teisių“ masteliais, o Lietuvos ir Rusijos spaudos, politinės ir pilietinės laisvės indeksais. Ir šie rodikliai abiejose valstybėse skiriasi iš esmės. Anot „Freedom House“, Lietuvoje žiniasklaida yra laisva, o Rusijoje nelaisva (39-a – Lietuvos vieta ir 176-a – Rusijos vieta pasaulyje), pagal politinės ir pilietinės laisvės kriterijus, Lietuva vertinama kaip laisva šalis, o Rusija kaip nelaisva, ir joje padėtis blogėja.

Tačiau minėti KT pirmininko teiginiai įtvirtina visuomenėje nuostatą, jog visi, kas stoja ginti pamatinių principų, teisės į gyvybę, prigimtinę šeimos sampratą ir žmogaus orumą bei prieštarauja „seksualinės revoliucijos“ principams, yra Rusijos interesų Lietuvoje ir Europoje atstovai. Bandoma įteigti, jog XXI amžiuje tokios nuostatos kaip gyvybės apsauga ar iš prigimties kylanti šeimos samprata ne tik neatitinka laiko dvasios, bet tėra „rusiškosios“ civilizacijos atributai. Taip daroma didžiulė klaida. Ir pirmiausia – geopolitinė, nes V. Putino manipuliacijoms yra paliekama krikščioniškoji tradicija, kuri yra vienas iš pagrindinių europinės civilizacijos ramsčių.

Šiandiena plačiai aptariami klausimai dėl vienalyčių santuokų ir jų įsivaikinimo įteisinimo dažniausia pristatomi kaip žmogaus teisė rinktis. Teigiama, jog kova dėl vienalyčių santuokų įteisinimo atliepia XX a. pradžioje vykusią sufražisčių kovą už moterų balsavimo teises ar afroamerikiečių pastangas panaikinti segregacinius įstatymus. Tačiau net pats Europos žmogaus teisių teismas 2012 m. išaiškino, kad homoseksualių asmenų noras gauti santuokos statusą nėra žmogaus teisė, o Europos žmogaus teisių konvencija nereikalauja, kad ES valstybės narės įteisintų vienalytes santuokas. Tai valstybių narių suverenaus apsisprendimo reikalas.

Jeigu tai nėra žmogaus teisė, tai kas gi tai? Esame įsitikinę, kad tai tiesiog vienos organizuotos spaudimo grupės išreikštas ir ginamas interesas. Be abejo, kiekviena grupė turi teisę reikšti savo interesus ir juos ginti, bet lygiai taip pat ir mes turime tokią pat teisę jiems prieštarauti. Tokia demokratijos esmė.

Galiausiai, šis KT išaiškinimas sukūrė ir praktinių šeimos politikos problemų. Pagal KT logiką, minėti bendrabučio studentai nuo šiol gali bandyti pretenduoti ne tik į stipendiją, bet ir socialinę paramą šeimai – nes nei ryšys, nei lytis neturi skirtumo. Neabejotina, kad daugiau tokio šeimos sąvokos „išplovimo“ pasekmių dar pamatysime netolimoje ateityje. Panašu, kad „pažangos ideologijos“ vėjai neaplenkė ir mūsų KT Teisėjų, todėl Seimui atėjo metas grįžti prie Konstitucinio šeimos apibrėžimo ir aiškiai pasakyti, kas yra kas.