Aurelijus Veryga. Valdančiųjų lyderis prabilo Rusijos propagandistų žodžiais. Klaida ar sąmoningas veiksmas?

Paskutinę lapkričio savaitę valdančiųjų lyderis ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pakeitė retoriką. Anot jo, Lietuva greitai bus karo zona, o mus nebūtinai gins NATO.

Kaip reikėtų suprasti šį veiksmą? Pirmiausia, mane kaip savo šalies žmonėms tarnaujantį politiką glumina tai, kad Lietuvos valdančiųjų pirmininkas ir mūsų užsienio reikalų ministerijos vadovas Gabrielius Landsbergis staiga prabyla Rusijos propagandistų žodžiais. Tokia retorika turės rimtų pasekmių Lietuvai, todėl šalies Prezidento vietoje, šiandien nieko nelaukdamas pareikščiau nepasitikėjimą užsienio reikalų ministru ir pareikalaučiau palikti užimamas pareigas.

Pirmiausia, toks Gabrieliaus Landsbergio veiksmas diskredituoja Lietuvą ne tik NATO vadovų, bet ir visų NATO narių akyse, ypač mūsų artimiausių kaimynių, kurias jungia Baltijos jūra. NATO Viršūnių susitikimo Vilniuje metu priimti Lietuvai daugiau pasitikėjimo gynybos klausimais suteikiantys sprendimai, kad dar nespėjus įsijungti 5 straipsniui, NATO jau imasi veiksmų, arčiausiai esančios valstybės prireikus operatyviai skolina oro ir kitai gynybai reikalingus ginklus ir kitą įrangą, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dislokuojama NATO divizija, Lietuvoje įsikuria Vokietijos brigada ir t. t. Taip pat Švedijos priėmimas į Aljansą yra mums labai svarbi žinia, nes Baltijos jūra bus visiškai uždaryta į NATO valstybių glėbį. Švedija – labai išvystyta valstybė, turinti gerą gynybos pramonę bei didelį potencialą atkurti savo kariuomenę ir taip reikšmingai prisidėti prie bendro regiono saugumo. Taigi, Baltijos jūra tampa „NATO ežeru“, kas vėlgi garantuoja Lietuvai saugumą. Dėl to niekas iš valstybėje aukštas pareigas einančių asmenų neturėtų abejoti tuo, ką pasiekė ir užsitikrino Lietuva. Juo labiau neturėtų būti Rusijos propagandistams naudingais įrankiais, skleidžiant Lietuvoje įvairias spekuliacijas ir keliant visuomenėje paniką.

Antra, retorika, kad NATO nebūtinai mus gins ir kad priešas mus išžudys, ne tik kelia paniką, bet ir rimtų klausimų: kam tuomet Lietuva skiria daugiau kaip 2 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai ir kam vykdyti įsipareigojimus NATO? Aš tik noriu priminti, kad įsipareigojimus NATO principingai įvykdėme mes, Lietuvos valstiečiai ir žalieji, skirdami 2 proc. BVP valstybės biudžete. Prie konservatorių valdžios biudžetas gynybai arba mažėdavo, arba nejudėdavo iš vietos ir visad būdavo kiek įmanoma mažesnis, o jų paskirta krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė sunaikino šauktinių kariuomenę. Gabrieliaus Landsbergio pasisakymas gali būti suprastas, kad vykdydami įsipareigojimus NATO tuščiai švaistome valstybės biudžeto lėšas. Toks staiga pakitęs nacionalinio saugumo politikos rakursas kelia rimtų abejonių dėl valdančiųjų tikslų šalies saugumo klausimais, nes tokios abejonės gali reikšti tik vieną – Lietuvos valdžioje nėra politinės valios rūpintis nacionaliniu saugumu taip, kaip buvo visuotinai sutarta, vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę, ir buvo laikomasi iki šios valdžios atėjimo.

Kaip į G. Landsbergio žinutę turi reaguoti verslas? Visi Lietuvoje suvokia, kad pasaulis pasikeitęs, kad mūsų regione yra grėsmių, kurios nepakito nuo to laiko, kai į Ukrainą įsiveržė Rusijos kariuomenė. Tačiau G. Landsbergio retorika ir tonas investuotojams ir stambiajam kapitalui reiškia tik viena: kad jau laikas krautis lagaminus ir palikti Lietuvą be darbo vietų ir pinigų. Kaip tokiu atveju Lietuva surinks mokesčius, skiriamus ir gynybos kaštams padengti? Net neabejoju, jog užsienio investuotojai puikiai išgirdo G. Landsbergio žinutę ir jau svarsto galimybes iškraustyti savo verslą į kitą, saugesnę šalį. Ką tai reiškia mūsų ekonomikai, daug pasakoti nereikia. Tik faktas, kad užsienio reikalų ministras, užuot stiprinęs ekonomiką, ieškojęs investicijų užsienyje, renkasi tęsti pradėtą šalies ekonomikos griovimo darbą. Kam tai naudinga, galime tik spėlioti, bet neatmeskime, kad, jeigu užsienyje susvyravus stabilumui ima griūti kainos akcijų biržose, gal ir čia yra noras išlošti. Juk perfrazuojant valdančiuosius, Lietuvoje dar yra ką parduoti: Lietuvos geležinkeliai, Klaipėdos uostas, „Ignitis“ ir t. t., su kuo mes niekada nesutiksime.

Kaip į G.Landsbergio žinutę turi reaguoti mūsų pačių gyventojai? Ar jie turi nustoti planuoti savo ateitį, kurti šeimas, planuoti vaikus, kurti verslus ir t. t.?

Reaguodamas į valdančiųjų, kurie valdo šalį jau trejus metus, pasisakymus, užduodu klausimą: ką jie per šiuos trejus metus be kalbų apie grėsmes padarė, kad Lietuva ir mūsų piliečiai būtų saugesni? Bandę diskredituoti NATO susitikimą Vilniuje, kur priimti labai svarbūs sprendimai, kurie stiprina ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono, jungiamo Baltijos jūros, saugumą, dabar jie diskredituoja NATO dar kartą, sakydami, kad NATO mūsų galimai negins. Užsienio reikalų ministras staiga suabejojo NATO, pasakydamas, kad sprendimus priima politikai. Vadinasi, pasitvirtina tai, kad diplomatijos vadovas tuos trejus metus santykius ne statė, o griovė. Netiko niekas. Nei lenkai, nei vengrai. Net prancūzai. Vokiečiai irgi blogi, nes nesiruošė, o konservatoriai juos įspėjo apie grėsmes jau prieš daugelį metų.

Ką jie padarė, kad augtų mūsų ekonomika ir biudžete atsirastų daugiau pinigų ne tik žmonių poreikiams, kuriuos pagal Konstituciją privalo užtikrinti valstybė, bet ir gynybai? Ar, turėdami visus užsienio politikos instrumentus, valdantieji ir tas pats G. Landsbergis kažką padarė, kad būtų susitarta su kaimynais dėl bendro gynybos plano, kaip ir kas Lietuvai skolintų oro gynybai reikalingus ginklus ir pan.? Kaip jie didino piliečių atsparumą ir imunitetą, niekindami tradicinės šeimos vertybes, lietuvių kalbą, kalbėdami apie narkotikus ir siekius juos legalizuoti, skaldydami visuomenę, sustabdę investicijas į regionus, infrastruktūrą? Kas padaryta, kad kiekvienas pilietis, atėjus dienai X, žinotų kaip elgtis? Ar paruoštos ligoninės, ar veikia komendantūros savivaldybėse?

G. Landsbergis, pabaigdamas savo dramatišką pasisakymą, dar klausia: „Turime progą dabar pasvarstyti ir pasakyti, ar mes matome tas grėsmes, ar ne.“ Mano ir mano bendražygių atsakymas: laikas svarstymams jau praėjo, grėsmes seniai matome ir skirtingai nuo jūsų daug darome, kad Lietuva būtų saugi. Jeigu G. Landsbergio veiksmas yra tik jų rinkiminis triukas, tuomet konservatorių partija atrodo dar labiau apgailėtinai.