Pabrėžiu, kalbama ne apie objektyvią analizę, kuri prasideda nuo savo paties mąstymo ribų apibrėžties, kurios pagrindu vėliau formuojama svarstymo logika bei argumentai, taip tikintis minimizuoti prieštaras, o joms vis dėlto pasirodžius, išryškinti neapibrėžtumo šaltinį.
Suvaidintas objektyvizmas, priešingai objektyviai analizei, nesivargina argumentuoti, tezes į pastraipas jungia pagal skambesį, ir jo visiškai nejaudina vidinė teksto logika. Toks klausimų svarstymo kelias bent jau konkrečiu atveju kuria rimto ir plataus mąstymo iliuziją, o kalbantįjį savotiškai moraliai pakylėja į galutinio sprendžiančiojo poziciją. Vengdama būti apkaltinta ta liga, kurią įžvelgiu prof. T. Janeliūno samprotavimuose, pereinu prie argumentų.
Statiško pasaulio iliuzija
Pirmiausia, ir tai išties stulbina, užsienio politiką politologas narsto kaip žaidimą, kuris vyksta ant statiškos nekintančios pasaulio lentos, kur realius judesius pajėgi daryti vienintelė Lietuva, kuri formuodama savo užsienio politiką stebukliniu būdu apdovanota galimybe išvengti geopolitinių pokyčių. Visos kitos figūros regimos kaip statiškos, o jei ir kinta, tai tik todėl, kad jas taip ar kitaip veikia Lietuvos politikų sprendimai.
Tokią išvadą leidžia daryti tai, kad T. Janeliūno sąmonės ir vertinimų niekaip neveikia globalūs tektoniniai geopolitikos poslinkiai. Jo svarstymus aplenkia technologinės revoliucijos ir jų poveikis tarptautiniams politiniams santykiams. Jo įžvalgose Lietuvos užsienio politika regima, kaip nesusijusi su politiniais pokyčiais kitose valstybėse. Neatsitikinai anapus atsakymų lieka ir tikrai rimtas klausimas, ar įmanomas vienodas Lietuvos santykis su Trumpo Amerika ir Bideno Amerika, jau nekalbant apie tai, ar ir kaip galėtų keistis Lietuvos užsienio politika, jeigu rinkimus Prancūzijoje laimėtų kraštutinės dešinės politikė.
Mažų mažiausia abejotina ir politologo tezė, kad „Iki karo Ukarinoje Vakarų nekentė Putinas ir jo aplinka, o po karo Vakarų gali pradėti nekęsti visa Rusijos visuomenė“. Gal nustebinsiu profesorių, bet net aštuntame dešimtmetyje žmonės iš Baltijos valstybių atvirai buvo vadinami fašistais, ir tai lėmė menkai pridengtas pavydas tiems, kurie esą gyvena „kaip Vakaruose“. Per pastaruosius tris dešimtmečius Rusija tikrai netapo nei turtinga, nei demokratine, ir tai akivaizdu kiekvienam rimtesniam stebėtojui. Pasimetusi ir prošvaisčių nematanti Rusijos gyventojų dauguma jau seniai gyvena vedina mistinės neapykantos „turtingiems“ Vakarams ir naivaus tikėjimo, kad neturtas rodo išskirtinį dvasingumą, kuriuo privalu dalintis su pasauliu.
Kai T. Janeliūnas dėsto, jog pastaruoju metu jį „labiausiai gąsdina tai, kad dabar vystantis karas Ukrainoje virs karu prieš Vakarus (...) visos Rusijos akimis“, tai jis prisipažįsta tiesiog rimčiau nesidomintis Rusijos politika. Tai, ko bijo politologas, yra jau senokai įvykęs faktas, kuris nuo apytikriai pernai metų lapkričio akivaizdus absoliučiai daugumai rimtesnių apžvalgininkų ir politikų.
Mažų mažiausiai stebina ir tai, kad politologijos profesorius it veidaknygės komentatorius vertindamas neatsižvelgia į realius tų ar kitų užsienio politikos subjektų mandatus. Tarkime, Vakarams (tekste tai panašėja į Europos Sąjungos sinonimą) priskiria funkcijas, kurios gerokai peržengia sutarčių rėmus, o po to kaltina Sąjungą, kad toji esą nesiima veiksmų, kurių ji ir neturi teisės imtis.
Galia nėra matuojama ginklais
Europa labiau egzistuoja kaip geografinė, nei politinė sąvoka, todėl bandymai apibendrinti europiečių politiką apskritai klaidingi. Vokietijos ir Prancūzijos užsienio politika reikšmingai skiriasi. Vokietija iki pat karo Ukrainoje pradžios nuosekliai vadovavosi XX a. viduryje susiformavusia nuostata, kad tarpusavio prekyba panaikina karo galimybę. Tuo tarpu Prancūzijos užsienio politikos doktrina paremta radikalia nacionalinės autonominės idėja. Kitaip tariant, Prancūzijai priklausymas aljansui — ir nesvarbu, ar tai Europos Sąjunga, ar NATO — nėra toks reikšmingas, kaip jos galios įtvirtinimas šalies kariniais pajėgumais.
Neteisinga manyti, kad Europos Sąjungos valstybės atsakomybę „kovoti už demokratiją ginklais“ perleidžia. Tiesa ta, kad bendrai Europoje, o vis labiau net ir toje pačioje JAV – į bet kokią karinę intervenciją yra žiūrima neigiamai. Ypatingai po patirties Irake ir Afganistane, kai labai brangi karinė intervencija baigėsi tik dar didesniu nestabilumu regione, kitokiomis grėsmėmis valstybių nacionaliniam saugumui ir papildomomis problemomis socialinei rūpybai per imigrantų srautus.
Nors kritika Europai, kuri, kai kurių akademikų žodžiais, pradėjo gyventi savo susikurtoje „post-modernybėje“, pagrįsta, nes pasaulis jokia forma netapo taikus, tačiau tai, kad Europa ir konkrečiau Europos Sąjunga yra linkusi taikyti tik „minkštus“ spaudimo įrankius, nėra tapatu „menkai galiai“. Juoba tai atspindi ir naują realybę pasaulyje, kai būtent ekonomika ir investicijomis, o ne kariuomenėmis, kariauja ir didžiausias Vakarų priešas — Kinija.
Ukrainos karo kontekste labai trumparegiška daryti išvadas ir apie Europos pozicijas bendrai pasaulyje. Didele dalimi todėl, kad Rusija visada buvo Rytų Europos taikinyje, tuo tarpu Pietų valstybėms ar tai pačiai Prancūzijai jos interesų laukas labiau buvo Sahelio šalyse ir Šiaurinėje Afrikoje.
Naudodami „kovą už demokratiją“ kaip lakmuso popierėlį apskritai rizikuojame nusikalbėti jau vien dėl to, kad niekas neturi recepto, kaip tai daryti, ir ta kova, deja, visada irgi yra selektyvi ta prasme, kad valstybių pasirinkimai, kaip ir kur kovoti, neegzistuoja anapus jų interesų pasirinkimo.
Tiesa ta, kad neegzistuoja jokie Vakarai, kurie visur pasaulyje nuosekliai palaikytų demokratiją ir vertybes. Šitą klausimą atvirai kėlęs yra ir Henris Kisindžeris, kuris visiems kovotojams už vertybes priminė, kad kova už demokratiją kalaviju neveda į daugiau demokratijos po tos kovos, tačiau visada veda į daugiau nestabilumo.
Visos valstybės elgiasi pragmatiškai. Ne tik Europa. Europos problema ne ta, kad ji kardu nelinkusi diegti demokratijos. Jos problema ta, kad ji paliko JAV ginti jos pačios saugumą (su atskiromis išimtimis, tokiomis kaip Prancūzija), kas jokia forma nėra tapatu.
Ir šiandien, ne tik Rusijos, bet ir Kinijos kontekste, niekas nekalba apie Vakarus, kurie per intervencijas gintų pačias demokratijas. Kalbama tik apie poreikį demokratijoms stiprinti savo krašto apsaugą dėl grėsmių joms pačioms. Ir vėl — ypatingai akcentuojant Kiniją.
Vakarai „amoralūs“, nes nežvangina ginklais?
Tekste atvirai tyčiojamasi iš Vakarų aiškinant, kad jie „bando pateikti save kaip labai moralią, vertybiškai toli pažengusią visuomenę“, bet „savo moralinių įsitikinimų (...) niekada nebuvo linkę paremti ginklais“.
Bendrai imant, nevertybinės politikos tiesiog nėra. Bet kokia politika visada yra vertybinė, kaip ir bet koks tos politikos vertinimas irgi yra vertybinis. Panašu, kad T. Janeliūnui vertybė yra sutarčių nesilaikymas ir demokratijos plėtra durklų pagalba. Kiek demokratijos yra demokratijoje, kuri atnešama prievarta, politologas nepaaiškina, vis dėlto jo sarkazmu persmelkti svarstymai apie tai, kad vakariečių įsivaizdavimas, jog „kištis į kitų valstybių reikalus karinėmis priemonės — amoralu“, leidžia manyti, kad jam tai būtų priimtina. Kiek tokia pasaulio, kur lemia norai bei kaprizai, o ne tarptautinės sutartys, samprata skiriasi nuo rašizmo, palieku vertinti skaitytojui. Man asmeniškai skamba labai panašiai.
Suprimityvinus užsienio politiką, kai net nebandoma analizuoti kitų politinio laiko žaidėjų intencijos, tikslai ir galimi politinio veikimo pokyčiai, Lietuvos užsienio politika nuskurdinama iki klausimo, ar tinkamai elgiasi (pabrėžiu — elgiasi) tie, kurie tą politiką Lietuvoje formuoja. Vis dėlto gerokai įdomesni ir nepalyginamai svarbesni klausimai dėl šalies užsienio politikos formuotojų prognostinių gebėjimų, jų pasirinktų strategijų veiksmingumo, lieka anapus rimtesnio svarstymo.
Tad neatsitiktinai visas interviu tekstas kupinas akivaizdžių prieštaravimų. Kartkartėmis net atrodo, jog žurnalistas kalbina du vienas su kitu polemizuojančius pašnekovus su ta pačia pavarde.
Klasikinis tokio neišrišto vidinio dialogo pavyzdys yra politologo priekaištai dėl Lietuvos užsienio politikos redukavimo į vieną Rusijos grėsmės klausimą.
Neįgali skandalistė?
Pasak T. Janeliūno, Lietuva dar 2008, 2009 metais „susikūrė savo kaip skandalistės įvaizdį“, buvo vadinama vieno klausimo valstybe, dėl Rusijos grėsmės nuolat šoko į akis Vakarų sąjungininkams. Prelegento nuomone, „tikrai yra pagrindo klausti, ar toks veikimas – efektyvus“ ir konstatuojama, kad „[k]artais jis gali padaryti daugiau žalos nei duoti naudos“. Apie kokią konkrečiai žalą kalbama neaišku, bet kaip galima suprasti iš konteksto žala ta, kad atrodome nestabilūs ir negebame išlaikyti balanso, nors strategiškai esame teisūs.
Pradėsiu nuo to, kad nelabai aišku, kodėl atskaitos tašku imami 2008–ieji, jeigu Rusijos klausimą Lietuva laiko pagrindiniu savo užsienio politikos klausimu nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo ir net dar anksčiau, nuo pirmų Sąjūdžio diskusijų apie Lietuvos vietą pasaulyje. Gruzijos karas ar Krymo aneksija tik patvirtino, kad amžiaus pradžioje nesėkmingai bandžiusi prisišlieti prie NATO Rusija radikalizavosi, tad, akivaizdu, aktualizavosi ir Rusijos grėsmės akcentavimas. Kad ir kaip žiūrėtum, visa Lietuvos istorija aiškiai rodo, kad Rusijos grėsmės klausimas yra valstybės išlikimo klausimas.
Rusijos agresija Ukrainoje T. Janeliūnui išmuša kortas iš rankų ir jis sutinka, kad „[m]es buvome teisūs, o vakariečiai tik dabar suprato, ką norėjome pasakyti“. Karas Ukrainoje, lyg ir sutinka T. Janeliūnas, leidžia manyti, kad Lietuvos veikimo būdas ir koncentravimasis į Rusijos grėsmę PAGALIAU pasirodė buvęs pagrįstas. Norisi paklausti, jeigu vakariečiai tai PAGALIAU suprato, tai kame tada iš viso problema?
O problema, svarsto profesorius, ta, kad garsiau ir aiškiau kalbėdami galime netekti mistinių Vakarų (kas konkrečiai turima galvoje, neaišku) globos. T. Janeliūno žodžiais kalbant, „turėtume išlaikyti balansą“, kad „Vakarų kantrybė ir nuolatinis globos rodymas mums iš tikro būtų naudingas“. Plėtodamas globos naratyvą, politologas pabrėžia, kad globos neišsireikalausi tylėdamas, bet kalbėdamas gali erzinti.
T. Janeliūno samprotavimai, kad tuo pat metu esame teisūs ir „turime išlaikyti balansą, neperžengdami ribos“ irgi mažų mažiausia dviprasmiški.
Kokios yra tos ribos, jei esame teisūs? Ir kas yra tas balansas? Ar tos ribos yra, pasak T. Janeliūno, bailūs Vakarai, įsispraudę save į kampą ir nelinkę kovoti dėl savo vertybių? O tas balansas gal kartais „yra viena didžiųjų europiečių tragedijų“, balansas tarp „gerovės ir kainos“, kurią gali tekti mokėti kovojant dėl vertybių?
Beje, o ar Lietuva irgi turi bandyti „pateikti save kaip labai moralią, vertybiškai toli pažengusią visuomenę, bet, kai ant svarstyklių padedama gerovė ir kaina, kurią gali tekti mokėti kovojant dėl skelbiamų vertybių, paaiškėja, kad ta moralinė (...) galia – labai menka“?
Prieštaros nesenka. Viena vertus aiškinama, kad „ideologiniu ir informaciniu atžvilgiu Lietuva parodo, kad viena pirmųjų žengia radikalesnius žingsnius ir ragina neatsilikti einančius iš paskos“, o „kaip mažai valstybei tai – racionalus veiksmas“, mat „gali būti racionalu pritraukti dėmesį per savotišką provokaciją“. Kita vertus iš karto po to jau aiškinama, kad „tai gali erzinti, ir tada toks dėmesio pritraukimas jau nebus efektyvus“. Kodėl tai turėtų „erzinti“ būtent dabar, Rusijai užpuolus Ukrainą, nutylima.
Kur gimė neįgalios Lietuvos įvaizdis?
Prisipažįstu, nesu didelė TSPMI tyrimų gerbėja ir žinovė. Mečiau juos skaityti jau senokai, įvertinus tai, kokios lėkštos, o kartais net stulbinančiai neprofesionalios buvo dauguma šio instituto tyrėjų ekonominių įžvalgų. Būtent todėl negaliu pasakyti, kiek originali ir kokiu laipsniu paplitusi T. Janeliūno neįgalios Lietuvos koncepcija. Vis dėlto drįstu teigti, kad Lietuva, jau per trisdešimt metų daugiau mažiau sėkmingai veikianti pasaulio politikos lauke, o pastaruosius pusantrų metų įtakingų profesionalių politikos leidinių (ne TSPMI profesorių, pabrėžiu, o „The Economist“, „FT“ ar „Politico“) neretai pristatoma kaip užsienio politikos žvaigždė ir pirmeivė, tik labai iškreiptoje sąmonėje gali būti redukuota į globos reikalaujančią vargšelę.
Panaši neįgalios Lietuvos koncepcija labai paplitusi Putino propagandistų kalbose. Kodėl tai kartoja TSPMI profesorius, nežinau. Diskutuoti su tokiu naratyvu sudėtinga ir todėl, kad tiek T. Janeliūnas, tiek Rusijos propagandistai diagnozę išrašo be jokių argumentų, faktų ar įrodymų.
Neįgalumo koncepciją, tikėtina, galima paremti teze, kad be NATO karių vieni patys Lietuvos išsaugoti nesugebėtume. Vis dėlto panaši koncepcija ydinga iš esmės.
Lietuva, kuri nuosekliai vykdo savo įsipareigojimus sąjungininkams, pastaruoju metu ieško ir randa draugų kitose demokratinėse valstybėse, sulaukia pagarbos ir pritarimo daugelyje įtakingų Vakarų demokratijų. Pabrėžiu, Lietuva sąžiningai vykdo savo įsipareigojimus partneriams, jos vertinimai, ypatingai pastaraisiais metais girdimi ir į juos atsižvelgiama.
Nepastebėti tokių akivaizdžių dalykų gali tik profesorius, kuris arba nelabai skaito Vakarų spaudą arba dėl nežinia kokių priežasčių renkasi abstrakčios kritikos ir tuščio, argumentais nepagrįsto kritikavimo dėl paties kritikavimo kelią.
T. Janeliūnui, kritikuojančiam Lietuvą kaip vieno klausimo valstybę, nepatinka ir tai, kad atsiranda kitų, išoriškai tiesiogiai su Rusijos grėsme nesusijusių temų. Kai Lietuva PAGALIAU pradėjo veikti ir kitose srityse, akcentuodama Taivano, Kinijos problematiką, tai politologas tą veikimą nurašė tam tikriems „išsišokimams“, nors iš tarptautinės, ir ypač iš JAV, reakcijos atstovybės klausimo išsišokimu pavadinti nelabai ir išeina.
Būtent labai atsainus Kinijos (ir Taivano) klausimo vertinimas aiškiai demonstruoja, kokios striukos T. Janeliūno geopolitinės įžvalgos. Nereikia būti profesoriumi, užtenka bent prabėgomis domėtis kintančia pasaulio geopolitine tvarka, kad Taivano klausimas labai greit ir aiškiai iškiltų kaip ypatingai svarbus Lietuvai būtent jos saugumo kontekste.
JAV nedviprasmiškai remia Taivano karinį suverenitetą todėl, kad Taivano aneksijos atveju JAV prarastų savo įtaką Ramiojo vandenyno akvatorijoje. Ir būtent JAV nedviprasmiškai pageidauja didesnės paramos Taivanui, Lietuvos atveju mainais garantuodama solidesnę politinę ir karinę paramą.
Šizofreniškų minčių analizę galima tęsti ir tęsti. T. Janeliūno polemika su savimi pačiu raudona gija žengia per visą interviu. Tik sužinai, kad Vakarai yra neryžtingi, įsibaiminę ir tokiu būdu suteikiantys pasitikėjimo Rusijos politikams, ir jau staiga girdi, kad Lietuva, pasisakanti ir veikianti prieš tokį neryžtingumą, išsišokėlė. Tai ambasadoriaus išsiuntimas iš Lietuvos „iš esmės nieko nekeičia“, tai netikėtai jau aiškinama, kad šis gestas, kad ir „simbolinis“, bet visgi „parodantis, kad mes drįstame imtis veiksmų, kurių nedrįsta imtis kitos Vakarų šalys“.
Menkai susijusių tezių mišrainę vainikuoja ganėtinai isteriškas gąsdinimas apie tai, kad didysis Vakarų ir Rusijos „susidūrimas greičiausiai vyktų mūsų teritorijoje“ ir pasekmės būtų skaudžios. O tų skaudžių pasekmių, T. Janeliūno galva, išvengtume, jeigu neerzintume Rusijos. Panašiai mąstant, matyt, ir Ukraina erzino Rusiją, tad dabar kenčią, bet būtų tylėjusi ir karo nebūtų.
T. Janeliūnas kaltina Lietuvos politikus, kurie esą „ skuba kurti papildomas grėsmes šaliai, nebūdami joms pasiruošę ir net neapgalvoję tolesnių priešininko veiksmų.“ Galiu nuraminti profesorių, kad daugelio Lietuvos politikų samprotavimo plotis ir gylys nepalyginamai solidesnis, nei jo minčių kratinys, jie mato grėsmes ir TODĖL nuolat kelia Rusijos, o pastaruoju metu ir Kinijos klausimą.
Liūdna, kai politika ir jos formavimas tempte temiami prie banalių bandymų įvykius ar tendencijas komentuoti, pasitelkiant standartine jau tapusią konstrukciją, jog „iš vienos pusės yra taip.... o bet tačiau, pažvelgus iš kitos pusės, gali būti ir anaip... nors, kita vertus, įvertinus visus „už“ ir „prieš“, tai gali būti bet kaip“.