Skaudžiausia ir apmaudžiausia, kad šiems skirtumams didinti buvo pasinaudota struktūrinių fondų parama, kurių paskirtis kaip tik yra mažinti socialinę atskirtį tarp visuomenės grupių.
Išsilavinimas nėra privilegija, tai – piliečių teisė
Kaip žinoma, Lietuva savo kasmetiniame biudžete švietimui numato tikrai nemenką pyrago gabalą. Ir tai – normalu ir tikslinga, nes švietimas yra vienas tų kertinių akmenų, ant kurių laikosi visas tautos ir valstybės pamatas.
Švietimas, o jei plačiau imsime – bendrasis, profesinis ir aukštojo mokslo ugdymas yra toji sistema, per kurią mes galime, o tiksliau, turime, privalome suformuoti augančią asmenybę – pilietį.
Ir kaip diplomuota pedagogė čia pastebėsiu, kad svarbus yra visas šis procesas: nuo mažųjų galimybės lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, darželius, vėliau – arti namų esančios bendrojo ugdymo įstaigos, kvalifikuotas ir prieinamas papildomas švietimas, t. y. įvairūs būreliai, meno, muzikos, sporto mokyklos.
Mokymosi programos turi ne lygiuotis į nevienareikšmio vertinimo gyvenimo įgūdžių pamokas, o suteikti jaunam žmogui bazines žinias pagrindinių dėstomųjų dalykų – tiek humanitarinių, tiek technikos, tiek ir meno.
Kita vertus, ypatingų gabumų turintiems moksleiviams privalo būti finansiškai prieinamas tokio lygio mokslas, koks atitinka jų gabumus – negali būti taip, kad klasėje augantis būsimas mokslininkas nėra pastebimas klasėje, niekas su juo nedirba papildomai, ir kad tokie užsiėmimai yra finansiškai neįkandami šio moksleivio tėvams. Šie dalykai yra labai svarbūs, ir mes negalime kalbėti apie švietimą, jei nekalbame ir apie šiuos klausimus.
Dar viena sritis – tai įtraukusis ugdymas, kai specialių poreikių turintiems moksleiviams sudaromos kuo lygiavertiškesnės sąlygos mokytis bendrojo ugdymo mokyklose.
Apibendrindama pasakysiu, kad išsilavinimas ir mokslo siekimas, kvalifikacijos tobulinimas ar profesinis persiorientavimas nėra ir negali būti suprantamas ir vertinamas kaip kažkokia valstybės daroma paslauga piliečiui.
Išsilavinimas nėra privilegija, tai – žmogaus teisė. Ir valstybės pareiga yra užtikrinti jam šią teisę tinkamai realizuoti. Tačiau kaip nutiko Lietuvoje?
„Tūkstantmečio mokyklos“ virsta turtingų atžalų mokymosi vieta
Lietuva skiria tikrai daug biudžeto lėšų tam, kad visuomenė būtų išsilavinusi. Klausimas yra tik tas, kaip tikslingai ir kur šios lėšos yra panaudojamos, ar visuomet jos taikliai pasiekia tą tikslą, kam tokios lėšos ir yra skiriamos.
Kaip pavyzdį noriu pasakyti šios Vyriausybės vieną iš švietimo sistemos reformos „arkliukų“, kurį valdantieji pateikinėjo kaip tobulą panacėją sutvarkyti švietimo sistemai. Tai Tūkstantmečio mokyklų programa.
Idėja lyg ir graži, ir teisinga – sukurti šiuolaikiškiausiomis priemonėmis aprūpintų ugdymo įstaigų bazę, kurioje išsilavinimo būtų galima siekti naudojantis modernia infrastruktūra, su naujausiomis technologinėmis priemonėmis ir kt.
Tačiau kas iš viso to gavosi? Ogi sukūrėme elitinių mokyklų tinklą, pasiekiamą tik išrinktiesiems moksleiviams, o dėl jų naikiname mažąsias mokyklas, uždarinėjame mažesnes gimnazijų klases. Taip spręsdami ugdymo klausimą, mes sukuriame socialinę atskirtį, kai ypač regionuose aukštos kokybės švietimas tampa neprieinamas. To neturėtų būti.
Leisiu sau pastebėti, kad minėtoms Tūkstantmečio mokykloms buvo panaudota ir Europos Sąjungos finansinė parama. Vien šios programos I etapo veikloms įgyvendinti skirta iki 210 mln. eurų iš Europos Komisijos Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšų.
Programa tapo finansiniu masalu savivaldybėms
Taigi, kaip matome, tam panaudojama Europos Sąjungos skiriama parama. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad turėjusi tapti pažangi ir į mokinį bei ugdymo kokybę išimtinai nukreipta paramos programa Lietuvoje tapo tam tikru masalu ir finansine pagunda savivaldybėms, kai pastarosios buvo verčiamos pertvarkyti savo ugdymo įstaigų tinklą, kad šis atitiktų keliamus Tūkstantmečio mokykloms reikalavimus.
Už tai žadamos didelės finansinės sumos paramai. Jau ne viena savivaldybė susigundė tokiomis piniginėmis paskatomis, uždarė mažąsias mokyklas kaimuose, mažino ir naikino gimnazijų klases.
Ar tikrai nuo to pagerėjo ugdymo kokybė? Ar vaikas, kuriam iki mokyklos reikia važiuoti 30 ir daugiau kilometrų, kuris praktiškai iš namų išvažiuoja pusę septintos ryto ir grįžta apie septynioliktą valandą – ar tikrai jis bus pajėgus dar ir kokybiškai atlikti namų darbus, galų gale, pailsėti, išsimiegoti?
Paradoksas, bet yra taip, kad tokią Europos Sąjungos paramą naudojame socialinės atskirties didinimui, tam tikra prasme visuomenės klasifikavimui į sėkmingus ir mažiau vertus sėkmės bendruomenės narius. Tai aš keliu klausimą, ar toks rezultatas atitinka Europos Sąjungos paramos keliamus tikslus?
Mano nuomone, tikrai ne. Negali Europos Sąjungos skiriama parama valstybėms narėms jų švietimo, mokslo ir ugdymo sistemų veiklai ir reformoms tapti veiksniu, kuris sukuria vis didėjančią skirtį tarp kaimo ir miesto mokyklų, tarp valstybinių ir privačių gimnazijų, tarp turtingesnių ir mažiau pasiturinčių.
Turime suprasti ir dar vieną dalyką – mažų mokyklų likvidavimas lemia tai, kad ta vieta taps nebepatraukli gyventi. Tokiose regionų vietovėse ne tik nenorės įsikurti jaunos šeimos, bet yra pavojus, kad ir gyvenantys ten žmonės išvyks gyventi į miestus. Taip mes sukuriame socialinę problemą, regionų atskirtį.
Nesinori tikėti, kad pasaulis per du tūkstančius su viršum metų taip ir nesukūrė efektyvios ir sąžiningos ugdymo sistemos, kuri leistų išugdyti visavertį, žingeidų, mokantį rasti reikiamą informaciją ir nebijantį priimti sprendimų žmogų, valstybės pilietį.
Lietuvos švietimo sistema pradėjo iš esmės griūti po to, kai kažkada įvedėme vadinamąjį mokinio krepšelį. Pats krepšelis įvestas 2001 m. pabaigoje. Tačiau pasirengimas tam vyko anksčiau. Dabar jis tapo klasės krepšeliu, bet esmė nesikeitė – vaikas, šiuo atveju, moksleivių klasė, yra prilyginti prekei.
Tiesą sakant, visai nesvarbu, kas tokie tuomet buvo valdžioje, kokios pavardės. Esmė, kad jie visi vykdė laukinio liberalizmo programą švietimo ir ugdymo procese. To pasekmė – didžiulė atskirtis, neparengta mokymo programoms techninė bazė, nėra vadovėlių, o pačių ugdymo programų turinys – kelia didžiulį susipriešinimą visuomenėje dėl savojo turinio.
Ar ne tuomet ir buvo palaidota švietimo proceso misija – ugdyti žingeidų, imlų, mąstantį ir kuriantį žmogų?
Bėdos prasideda nuo kadrų švietimo politikoje
Tai kurgi vis tik pagrindinė priežastis to chaoso Lietuvos švietime? Kad ir kaip tai nuskambėtų žiauriai – kadruose. Tą chaosą sukuria žmonės, kurie formuoja ir vykdo švietimo politiką. Visų pirma, Vyriausybė ir jos nariai, Seimo valdančiosios daugumos. Jeigu imtume Europos Sąjungos mastu – proliberalios politinės šeimos, dominuojančios Europos Parlamente ir Europos Komisijoje, tiesiogiai apibrėžiančioje paramos švietimo procesui gaires.
Todėl ypač dabar, kai vyksta nauji rinkimai į Europos Parlamento kadenciją, yra ypač svarbu išrinkti į Briuselį tuos mūsų šalies politikus, kurių partijų programose yra aiškiai apibrėžtos švietimo politikos gairės. Ir tos gairės turi būti paremtos tradiciniu mokymosi turiniu, vertybiniu turiniu.
Tokiu turiniu, kuris leistų kiekvienam šalies piliečiui siekti mokymosi visą gyvenimą, kuris sudarytų galimybes ne tik vidutinių gabumų, bet ir ypač gabiems vaikams, kuris specialiųjų ugdymo poreikių vaikams ir jų šeimoms užtikrintų orų būvį, prieinamą ir suprantamą išsilavinimą pagal jų fizines ir protines išgales, o taip pat užtikrinti, kad Europos Sąjungos skiriama parama Lietuvos švietimo sistemai ir jos reformoms nedidintų atskirties tarp atskirų visuomenės grupių.
***
Aušrinė Norkienė yra Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūnė.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.