Matant šiuos skaičius, kyla natūralus klausimas: kaip aprūpinsime kokybišku ir šalyje užaugintu maistu savo žmones, kai gyvulininkystės sektorius Lietuvoje merdi, nes tapo neperspektyvus, o dirbami ūkininkavimo plotai mažinami?
Gebėjimas šaliai savarankiškai apsirūpinti maistu yra toks pats svarbus Lietuvos nacionaliniam saugumui, kaip ir savo stiprios kariuomenės turėjimas. Negana to, vien maisto importavimas iš kitų šalių gali lemti tai, kad maisto produktai žmonėms brangs dar labiau, nes papildomai kainuos transportavimas, pakavimas ir kita!
Ūkininkai renkasi į protestą, be kita ko reikalaudami, kad Vyriausybė ir Žemės ūkio ministerija išspręstų daugiamečių pievų atstatymo problemą, uždraustų rusiškų grūdų tranzitą per Lietuvą, suvaldytų pieno krizę, mažintų akcizą naftos dujoms, kad pastarasis nebūtų didesnis nei kaimyninėse valstybėse, ir paliktų seną žymėto dyzelino naudojimo tvarką.
Palaikau protestuojančius šalies ūkininkus, nes jie kovoja už išlikimą ir galimybę ūkininkauti, aprūpinant kiekvieną iš mūsų šviežiais ir įperkamais maisto produktais.
Mažėja Lietuvoje užaugintos žemės ūkio produkcijos
Sakoma, kad pjausi tą, ką pasėsi, o ši plačiai paplitusi frazė galioja ne vien žemės ūkyje, tačiau ir bet kurioje kitoje verslo ar profesinėje srityje bei gyvenime. Kadangi šiandien šalies žemės ūkis gali pasėti mažiau, natūralu – užaugintas derlius yra skurdesnis ir gali būti ateityje dar brangesnis.
Ar galėsime įpirkti maistą, kuris brangs dar labiau, jei Lietuva importuos iš užsienio gerokai daugiau maisto, pati mažindama gamybos apimtis? Sakysite, kad blefuoju, nes šalies maisto pramonė ir ūkininkai gauna „solidžias“ europines išmokas, todėl ūkininkai kaip ir iki šiol bus sotūs gamindami pakankamai maisto produktų mūsų šalies gyventojams išmaitinti. Deja, skeptikus turiu nuliūdinti – Lietuvos biurokratai nesugebėjo tinkamai perkelti europinių teisės aktų į nacionalinę teisę, o dėl to smarkiai išaugo nedirbamų žemių plotai, kuriuose galėtų būti auginami javai, grūdai ir kitos kultūros, būtinos kasdienio maisto gamybai.
Įsivaizduokite, užuot auginę dar daugiau maisto, mes savo šalies laukus apleisime daugiametėmis pievomis, kurių plotas Lietuvoje ir taip sudaro daugiau nei 700 tūkst. ha. Dirvonuojantys tokie plotai neleis užauginti tokio maisto kiekio, kiek mums reikia, todėl jau visai netrukus būsime dar labiau priklausomi nuo maisto produktų importo ir didesnių kainų, kurias diktuos tarptautinė prekyba.
Net baisu pagalvoti, kaip išmaitintume savo piliečius tuomet, jei šaliai tektų kariauti ar susidurti su dar viena pasauline pandemija. Juk tuomet prekybos ir transporto grandinės suaižėtų, todėl maisto produktai nepasiektų mūsų laiku. Vienintelė išeitis, kuri leistų nepasmerkti savo tautiečių badui – gaminti maistą patiems. Bet ar bus kam gaminti šį maistą, kai nevykę valdžios sprendimai sparčiai griauna žemės ūkį? Ar bus įmanoma antrai gyvybei prikelti jau apleistus ūkius ir išnykusius sektorius, kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje nutiko su linais?
Nebūkime naivūs, kad didindami maisto produktų importą nesusidursime su brangstančiu maistu – tai įrodo energetikos pavyzdys. Lietuvai pradėjus importuoti net apie 70 proc. suvartojamos elektros energijos iš Švedijos, elektros kaina smarkiai išbrango. Mūsų nesugebėjimas pakankamai išvystyti atsinaujinančios energijos potencialo, kad galėtume patys savarankiškai pasigaminti bent dalį elektros energijos, kurią pagamindavo Ignalinos atominė elektrinė, skurdina gyventojus ir kaišioja pagalius verslui konkurenciniame kelyje.
Ar maistas ateityje taps prabangos preke?
Nors infliacija ir maisto kainos Lietuvoje stabilizavosi, maisto kainos vis dar išlieka pakankami aukštos, jei vertintume gaunamas pajamas. Remiantis Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, pernai metų lapkričio mėnesį maistas ir nealkoholiniai gėrimai kainavo brangiau nei užpernai. Pavyzdžiui, alyvuogių aliejus pernai, palyginti su 2022 metais, kainavo net 34,6 proc. brangiau, šokoladas ir desertai – 15,5 proc., kakava – 13,2 proc., arbata – 11,6 proc.
Gyventojams vis sudėtingiau tampa įpirkti net ir būtiniausią maistą. Pernai liepą „Eurostat“ nustatė, kad net 8,3 proc. Europos Sąjungos gyventojų sunkiai įperka visavertį maistą. Palyginti su ankstesniais metais, šis rodiklis paaugo. Lietuvoje su skurdo rizika susiduria net kas penktas šalies gyventojas, o kas devintas teigia, kad jis stokoja pinigų maistui įsigyti.
Lyg to būtų maža, tie, kurie stokoja pinigų maistui ir yra priversti kreiptis į labdaros organizacijas, seniai nebėra vien senjorai, neįgalieji ar žmonės iš kitų jautrių socialinių grupių. Šiandien besikreipiantys į paramos įstaigas dažnai yra dirbantys, tačiau auginantys vieni mažamečius vaikus ar negalintys ilgiau rasti darbo žmonės.
Tenka apgailestaujant pastebėti, kad skurstančiųjų gretos Lietuvoje gausėja, todėl dar labiau brangstant pragyvenimui ir maisto produktams, žmonėms vis sudėtingiau išgyventi. 2022 metais net 7,6 proc. dirbančiųjų, kurie buvo 18 metų ir vyresnio amžiaus, susidūrė su skurdu: skurstančių pensininkų turėjome 43,1 proc., palyginti su 38,8 proc. 2021 metais. Lyg to būtų maža, vis daugiau žmonių, kurie gyvena nepasiturinčiai, naudojasi parama maisto produktais. Jei pernai tokių žmonių šalyje fiksuota apie 183 tūkst., tai šiemet šis skaičius padidėjo ir siekė 205 tūkst. Bendrasis vidaus produktas (BVP) šalyje traukiasi ir šių metų antrąjį ketvirtį sudarė 6227 eurus. Žiūrint į tokius skaičius, ima baimė, kad, jei maisto produktai dar labiau pabrangtų, nes juos importuotume iš trečiųjų šalių, skurstančiųjų skaičius dar labiau šoktelėtų.
Užpernai sunkiai apsirūpinančių maistu žmonių ES padvigubėjo – nuo 135 mln. iki 276 mln. Daugiau nei pusė milijono žmonių gyvena bado sąlygomis ir šis skaičius yra daugiau nei 500 proc. didesnis, palyginti su 2016 metais. Maisto paklausa didėja, o pasiūla traukiasi gerokai sparčiau, todėl tikėtina, kad ateityje maistas dar labiau brangs ir gali tapti net prabangos preke, jei jo patys nepasigaminsime.
Vizija – maitintis ekologiškais ir sveikais maisto produktais
Šiandien dauguma iš mūsų sportuojame, domimės sveika gyvensena ir ilgaamžiškumu, todėl norime maitintis sveikais ir natūraliais maisto produktais. Gaila, tačiau įpirkti tokių ekologiškų maisto produktų tampa vis sudėtingiau. Apie tai liudija ir tokių produktų suvartojimo statistika, kuri per pastaruosius metus sumažėjo dėl smarkiai augusių visų maisto produktų kainų ir tuo pat metu žymiai kritusių supirkimo kainų.
Tam, kad dauguma iš mūsų vėl galėtų įpirkti sveiką maistą, vertėtų įvesti mokestines lengvatas ekologiškai užaugintam maistui. Ši mokestinė priemonė būtų naudinga ir ekologinės žemdirbystės sektoriui, ir jo tvariai plėtrai, nes paskatintų tokios produkcijos pirkimus.
Siekiant sukurti palankesnes sąlygas ekologinės žemdirbystės plėtrai šalyje, vertėtų pasiūlyti teikti ekologišką produkciją šalies mokykloms, darželiams ir gydymo įstaigoms. Jei su Švietimo, mokslo ir sporto bei Sveikatos apsaugos ministerijomis pavyktų suderinti ir reglamentuoti sveikatai palankaus maisto pristatymo grandinę šalies mokykloms ir darželiams, tai galėtų pagerinti ir vaikų sveikatą bei keisti jų mitybos įpročius. Remiantis „Eurostat“ duomenimis, antsvorio ES turi net 15 proc. berniukų ir 14,6 proc. mergaičių, o nutukę iš jų atitinkamai yra 6,4 proc. ir 5,3 proc. Negana to, ekologiškos produkcijos tiekimas švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigoms leistų realizuoti gerokai didesnius tokios produkcijos kiekius, todėl ir generuoti didesnį ūkininkų uždarbį bei užtikrinti, kad ūkininkai ne trauktųsi iš ekologinės gamybos sektoriaus, o noriai į jį ateitų.
Lietuva nuo seno yra stipri agrarinė valstybė, žemės ūkis – vienas seniausių verslų. Nesugriaukime šalies žemės ūkio sektoriaus, kuris solidžiomis įplaukomis papildo valstybės biudžetą, kuria darbo vietas regionuose ir aprūpina kiekvieną iš mūsų kokybiškais maisto produktais! Neleiskime biurokratams sužlugdyti žemės ūkio, nes tai mūsų šalies apsirūpinimo maistu garantas.