Ką daryti, kad Lietuvoje žmonės ne tik liktų, bet ir norėtų auginti vaikus, kad mūsų atžalos augtų sveikos ir laimingos, kad tėvystė netaptų kažkokia didelių aukų reikalaujančia privilegija?
Mūsų šalyje daug jaunų žmonių ilgam atidėlioja sprendimą susilaukti vaikų. Juos atgraso tiek nežinia dėl ateities, tiek ir socialinė – ekonominė bazė. Kur auginti vaikus, jei dar gyveni su tėvais, o įpirkti būstą – neįmanoma? Taip, gali imti paskolą komerciniame banke ar stogą virš galvos bandyti nuomotis nežmoniškom kainom. Tačiau ne visiems lemta, ne visų pajamos leidžia tokią galimybę, o ir ateities perspektyva neaiški.
Ir ką daryti baigus kolegiją ar universitetą, jei gerai apmokamo darbo be patirties negausi? Taip, gali pradėti nuo nekvalifikuoto darbo už minimumą, bet pabandyk su tokiu „minimumo portfeliu“ įtikinti komercinio banko klerką, kad paskolos reikia. Tie, kas bandė, pamatė banko duris ir klerko gūžtelėjimą pečiais – tavo problemos. Dar galima prašyti tėvų ar giminaičių pagalbos. Gerai jei jie gali padėti, o jei ir jie vos galą suduria su galu?
Gaila, kad Lietuvoje per visus tuos 26 –erius nepriklausomybės metus diegėme laisvosios rinkos arba neoliberalizmo ideologiją. Tai ja apsėdę mes skandavome, kad „kiekvienas už save“, „kad valstybė – našta“, kad „geriausias vaistas nuo visų ligų – laisvoji rinka“. Tik vėliau susivokėme, kad nepaisant augančios ekonomikos, pradėjome pirmauti savižudybių, psichologinių sutrikimų ar emigracijos mastų lentelėse.
Suvešėjusi nevaržoma rinka augino stambiųjų jos žaidėjų svorį priimant politinius sprendimus. Ne be politikų, įtikėjusių šia ideologija, socialiai atsakinga valstybė silpo, kol galų gale nusišalino, pamiršo savo pareigas visuomenei. O visuomenė, atrodo, nebetiki, kad gali būti kitaip. Ar gali žmonės pasitikėti valstybe, kai ji nyksta akyse.
Ideologijoje, kurią mums perša tie patys komercinių bankų ir verslo remiamų asociacijų ekspertai, kur kiekvienas už save ir kur tavo problema – nėra mano problema, kur nėra visuomenės, o yra tik atskiri individai ir rinka, kurios nematoma ranka glosto arba užtvoja nelaimėliams, žmones, kurie gyvena iš samdomo darbo, stipriai demotyvuoja.
Tokioje primityvioje stipriųjų doktrinoje ir naiviame tikėjime, kad viską sureguliuos rinka, ir slypi mūsų problemų ir įtampų šaknys. Tad taip ir rūpinomės tris dešimtmečius savimi, kol supratome išsivaikštą ir nykstą.
Laimei, ir mūsų šalyje stiprėja supratimas, kad neoliberalizmas buvo klaidinga ir net pavojinga doktrina. Pervertinęs „laisvosios rinkos“ dogmas prisipažino net Tarptautinis valiutos fondas.
Atėjo metas, kai tenka keisti požiūrį. Norint Lietuvoje matyti daugiau ir laimingų vaikų, visų pirma turime galvoti ir apie esamas, ir būsimas mamas bei tėčius, jų savijautą ir galimybes, o ne kiekvieno alinančią kovą už būvį.
Valstybė, t. y. – mes visi kartu – galime padaryti daugiau. Visų pirma, galime daug ko pasimokyti iš Šiaurės valstybių. Bet, norint sekti šių šalių pavyzdžiu, visų pirma turime stengtis sukurti stiprų visuomenės vidurinįjį sluoksnį, kuris taptų mūsų šalies visuomenės šerdimi. Tam reikės daug ir mūsų visų pastangų, drąsos, ryžto ir laiko. Todėl investicijos turi būti ne lozunginės ir ne tik į statybas ar asfaltą, o į šeimų gerovę (ne tik materialiąją). Saugūs tėvai ir laimingi vaikai – taip ar panašiai turėtų skambėti mūsų visų bendras tikslas.
Tad jei norime padėti šeimoms ir tikėtis daugiau ir laimingų Lietuvos vaikų, reikia ryžto ir drąsos patikėti, kad valstybė gali būti socialiai orientuota ir drąsi investuoti biudžeto lėšas į tėvystės įgūdžių ir sąlygų tam sudarymo priemones. Kartu siekime valstybės, kuri remtų nepakankamas pajamas gaunančias šeimas įsigyjančias pirmąjį būstą ar nuomojančias būstą rinkos sąlygomis.
Tos lėšos neturėtų maitinti privačių finansinių ir nekilnojamojo turto įstaigų bei tapti dar vienu jų pasipelnymo šaltiniu. Priešingai, valstybės ir viešasis sektorius turi didinti konkurencinį spaudimą oligopolizuotoms struktūroms, nuo kurių dabar priklauso būsto prieinamumas ir jo finansavimas.
Reikėtų siekti, kad tos savivaldybės, kurios turi daug nenaudojamo gyvenamojo būsto, galėtų jį pasiūlyti jaunoms šeimoms, kad ir iš kitų savivaldybių (gerų pavyzdžių jau yra).
Šiandienos situacija prašyte prašosi kažko panašaus į valstybinį lengvatinių paskolų fondą, kuris užtikrintų jauniems žmonėms palankiomis ir prieinamomis sąlygomis įsigyti pirmąjį būstą. Šalia būsto prieinamumo problemos reikėtų plėtoti ir kitas tėvystės iššūkius lengvinančias priemones: ne tik didinti motinystės/ tėvystės ar vaiko pinigų išmokas, bet ir plėsti vaikų darželių tinklą, jų pasiekiamumą, sudaryti lankstesnes darbo sąlygas tėvams siekiant derinti karjerą su tėvystės įsipareigojimais, taip pat žmonėms, auginantiems vaikus, sudaryti sąlygas gauti kokybišką socialinę, medicininę ar psichologinę pagalbą.
Ir pabaigai. Siekiant šeimų gerovės užtikrinimo Lietuvoje, gal nebeverta gėdytis ir pradėti diskusijas taip pat ir apie teisingesnę mokesčių sistemą.