Pažangiose ES šalyse šeimos gydytojas išsprendžia iki 80 proc. paciento sveikatos problemų, gi Lietuvoje turime atvirkštinį rodiklį – tik apie 20 proc., tad eilės prie gydytojų-specialistų durų didžia dalimi sąlygotos mūsų nepakankamai geru Bendrosios praktikos gydytojų paruošimu.
Gydytojų-specialistų trūkumą didžia dalimi lemia ir tai, kad, neatsižvelgiant į besikeičiančius atskirų specialybių medikų poreikius, Lietuvoje jau daugiau nei 10 metų nėra peržiūrimos rezidentūrų kvotos. Tolygiai mažėjant chirurgų, anesteziologų poreikiui, jų rezidentūrų vietų skaičius nekinta.
Mūsų šalyje itin trūksta tokių specialistų kaip onkologai, chemoterapeutai, neurologai, kardiologai, tačiau šių specialybių specialistų rezidentūrų kvotos yra tos pačios ir itin mažos (2-3), o rezidentūra tęsiasi po keletą metų ir ilgiau. To rezultatas yra, kad medikai stoja į specialybes, į kurias lengviau pakliūti, tačiau baigus podiplomines studijas, darbo susirasti mūsų šalyje itin sunku. Belieka alternatyva – emigracija ir darbas Vakarų Europos šalių gydymo įstaigose. Turėtume pripažinti, jog netobula rezidentūrų kvotų sistema sąlygoja mūsų anesteziologų, chirurgų, radiologų emigraciją.
Kitas, ne mažiau svarbus aspektas, verčiantis mūsų gydytojus krautis lagaminus į svečią šalį – maži atlyginimai, dėl kurių tūlas 30-metis gydytojas, ką tik baigęs rezidentūrą, yra priverstas dirbti per 2-3 darbovietes, norėdamas išgyventi, išlaikyti šeimą.
Turbūt nėra didesnio pažeminimo žmogui, 10-15 metų krimtusiam medicinos mokslus, turinčiam aukštąjį universitetinį išsilavinimą, kai, nuėjus į banką, norint gauti paskolą būstui, jam atsisakoma ją suteikti dėl per mažo uždarbio. „Esate nepatikimas klientas“, - rėžia it peiliu į paširdžius banko vadybininkas. O tokių atvejų, mūsų valstybės ir visos medicinos sistemos gėdai, yra begalė. Apmaudu, tačiau gydytojas jaučiasi pažemintas ir nereikalingas gimtojoje šalyje.
Dar vienas dalykas, skatinantis medikų emigraciją – negatyvus visuomenės ir žiniasklaidos požiūris į juos. Nesakau, kad gydytojai neklysta, būna ir abejingumo paciento atžvilgiu, padaroma klaidų. Tačiau šalies žiniasklaidos požiūris, TV laidų anonsai, klijuojamos „kyšininkų“, „žudikų baltais chalatais“ ir panašios etiketės paskatina nelengvam apsisprendimui daugelį medikų.
Panašu, jog žiniasklaida, vaikydamasi reitingų ir sensacijų, kartais stiprokai perlenkia lazdą. Ir tai skaudu tiems kvalifikuotiems, savo darbui ir ligoniams atsidavusiems medikams. Jų tarpe populiarus anekdotas, kad „kitose šalyse ligoniai miršta nuo ligų, o pas mus tik dėl medikų kaltės“ atspindi žiniasklaidos ir nemažos dalies visuomenės negatyvų požiūrį.
Ir pabaigai – šviežias pavyzdys iš vienos valstybinės gydymo įstaigos skyriaus, kai pagal LR Darbo kodekso 129 str. „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės“, buvo atleisti 3 darbingo amžiaus ir daugiau nei 10 metų nepertraukiamo darbo stažą turintys gydytojai (amžius nuo 38 iki 53m.).
Atleisti, galimai pažeidžiant LR DK 135 str. 1d. nuostatas, kuriose kalbama apie pirmumą likti darbe, lyginant su mažesnį stažą turinčiais ir pensijinio amžiaus darbuotojais. Vertinant „darbo efektyvumą“, su vertinimo kriterijais iš anksto nesupažindinus ir neinformavus darbuotojų. Juolab, efektyvus darbas vertintas ne pagal sanuotų pacientų skaičių, o tiesiog pagal jų apsilankymus pas atskirus medikus.
Kyla klausimas: ar efektyviau dirba gydytojas, išgydantis ligonį per 1-2 vizitus pas jį, ar per 10? Deja, buvo pasirinktas kiekybės, o ne kokybės pranašumas.
Šie pavyzdžiai ir situacija sveikatos apsaugos sistemoje parodo, jog ji pati serga. Ar turėsime po 2016 m. Seimo rinkimų politikus valdžioje, kurie plauks pasroviui? O gal metas pasitikėti profesionalais, turinčiais receptą pasiligojusiai sistemai gydyti?
Mano giliu įsitikinimu, tik patirtį turintys sveikatos apsaugos srities vadybininkai gali pristabdyti nūdienos masinę gydytojų emigraciją, spręsti įsisenėjusias eilių pas medikus problemas. Linkiu sėkmingo pasirinkimo spalio 9 dieną. Jūsų apgalvotas ir teisingas žingsnis prisidės prie pozityvių permainų tiek medikų, tiek ligonių atžvilgiu.