Dovilas Petkus. Gabrieliaus Landsbergio išdavystė, arba kodėl metas Lietuvai ginti Orbaną

Gabrielius Landsbergis su Tėvynės sajungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija pasiekė savo: Vengrijos dešiniųjų partijos „Fidesz“ veikla bus sustabdyta Europos liaudies partijoje, šioje frakcijoje Europos parlamente jiems nebeliks vietos.

Konservatorių lyderio kreipimasis šalinti „Fidesz“ buvo grindžiamas tuo, jog šios partijos lyderis Viktoras Orbanas esąs nepakankamai demokratiškas, negina tikrųjų krikščioniškų vertybių yra populistas ar net pataikauja Vladimirui Putinui. Bet ar tokie teiginiai išties turi pagrindo?

Kas iš tiesų Europoje myli Putiną?

Dėl kaltinimų palankumu Putinui lieka tik gūžčioti pečiais. Nepaisant to, jog Vengrija planuoja po 2022 m. diversifikuoti dujų srautus ir mažinti nuo sovietmečio egzistuojančią visišką priklausomybę nuo Rusijos dujų, pasitelkdama tiek dujų terminalą Lenkijoje tiek ir Rumunijos dujų išteklius, Orbanas jį kritikuojančių Lietuvos konservatorių įvardijamas kaip Putino rėmėjas.

Tuo tarpu G. Landsbergio remiama Angela Merkel tampa didžiausia Rusijos karo rėmėja Ukrainoje. Nutiesus jau antrąjį dujotiekį „Nord Stream 2“ Vokietija tampa didžiausiu Kremliaus režimo finansiniu donoru, leidžiančiu Rusijai ir toliau remti separatistus Donbaso regione.

Negana to, Vokietijai pačiai sulaužius tiek dujų diversifikacijos, tiek trečiojo ES energetinio paketo nutarimus, jokių sankcijų prieš ją imtasi nebuvo. Tokia iki absurdiškumo akis badanti dviveidystė tikriesiems Putino rėmėjams slepiantis už tariamų „Putino nacionalistų“ nugaros tampa sunkiai išlaikanti bet kokią politinę logiką. Dar daugiau klausimų, kodėl Rusijos klausimą keliantys konservatoriai šiandien bičiuliaujasi su tikraisiais Kremliaus rėmėjais Europoje?

Galų gale dėl kaltinimų antidemokratiškumu, keistai atrodo ir eilę metų Europos Komisijai nekliuvusi Vengrijos socialistų kontrolė nacionalinėje Vengrijos televizijoje arba teismų sistemoje. Nors dabartiniai Vengrijos lyderio siekiai įsitvirtinti visuose valstybinių institucijų sluoksniuose sukėlė nemažai įtarimų, ankstesnės socialistų vyriausybės politika, skiriant valdantiesiems lojalų nacionalinės televizijos vadovą arba siekiant, jog teismuose įsitvirtintų partijos-laimėtojos asmenys, Europos Komisijai nekėlė nei menkiausio susirūpinimo. Vieni lygesni už kitus.

Nors negalime pasakyti, jog V. Orbanas siekė pakeisti iki 2010 m. egzistavusią ydingų bruožų turinčia šalies politinę sistemą, kaltinti, jog Vengrijoje atliekami precedento neturintys varžymai – melas.

Stebėdami spaudimą V. Orbanui, turime užduoti kitą klausimą. Kodėl Europos Komisija yra linkusi pateisinti šalių narių sistemines bėdas tuomet, kai joms vadovauja federaciniam projektui palankūs ir krikščioniškų vertybių politikoje ne(be)ginančios socialistų, liberalų ar centro dešinės partijos?

Akivaizdu yra viena – V. Orbanas savo nacionalinius interesus ginančia retorika tapo „nepatogiu“ politiku, su kuriuo didžiosios ES jėgos dorojasi pasitelkdamos net mūsų politines partijas.

Orbanas – ne krikščioniškas?

TS-LKD pirmininkas kritikuoja V. Orbaną, jog šis neklauso Romos popiežiaus bei esą platina kitokias krikščionybės idėjas. Sunku suprasti, kodėl Orbanas kaltinamas tokiais dalykais, kai „Fidesz“ lyderis, nors ir yra tikintis krikščionis, nėra katalikas, o priklauso „protestantų“ bažnyčiai ir popiežius jam yra vienas iš pasaulio lyderių, kurį jis gerbia, bet tikrai ne pagrindinis dvasinis vadovas.

Tokios TS-LKD pirmininko informacijos spragos ar sąmoningi painiojimai gali privesti prie didžiulių nesusipratimų, tad apie religinius šalių lyderių įsitikinimus prieš juos komentuojant, būtina rimčiau pasidomėti.

Negana to, tokia G. Landsbergio taktika šauktis Šv. Tėvo yra kaip niekada šokiruojanti ir hipokritiška, kai dar pernai žiniasklaidai jis apie savo santykį su Dievu ir krikščionybe komentavo, jog Dievą laiko mitine būtybe ir „atskiria mitologiją nuo vertybių“.

V. Orbanas išties pasisakė, prieš masinės migracijos ribojimą ir nesutiko dalintis migrantais, kuriuos pasikvietė pati Vokietija, tačiau būtina pabrėžti, jog tiek Vengrijos premjeras, tiek jų užsienio reikalų ministras Peteris Szijarto nuolat pabrėždavo, jog jie palaiko selektyvią, legalią ir kontroliuojamą migracijos formą, bet ne sienų atidarymą, kuomet į šalį įsileidžiami šimtai tūkstančių visiškai nepatikrintų prašalaičių.

Natūralu, jog „Fidesz“ Europos mastu kėlė klausimus apie naujų sienų statybą ir prieštaravo A. Merkel reikalavimams, nes kokią šalies ekonominę, socialinę ar saugumo politiką galėtų vykdyti šalis, visiškai netekusi savo sienų kontrolės? Klausimas – politinis neraštingumas ar išorės jėgos priverčia mūsų lyderius atkartoti tokius lozungus apie politiką, kuris yra vienas iš nedaugelio, nuolat pabrėžiantis Vengrijos ir Europos krikščioniškas ištakas.

Sisteminė opozicija?

Visgi pati liūdniausia šios istorijos dalis yra ne liberalių pažiūrų G. Landsbergio pozicija ir spaudimas vengrų lyderiui, bet tai, kaip sureagavo jo partijos kolegos.

Nuolatos savo pasisakymuose konservatyvias Vidurio Europos jėgas remdavę TS-LKD partijos politikai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas pasipriešinti tokiai savo pirmininko pozicijai taip ir neišdrįso. Negana to, po paskutinių balsavimų vaiko teisių apsaugos srityje, šie politikai neįsiklausė net į Lietuvos bažnyčios raginimą balsuoti už pataisas, apribojančias iki šiol galiojusį vaiko paėmimą iš šeimos.

Komunistinių nusikaltimų įvertinimo įstatymo projektai taip pat sudužo tą pačią akimirką, kuomet tai nepatiko naujajam partijos vedliui. Visa eilė tokių savo politinės linijos išsižadėjimų diktuoja, jog tai nebegali būti tik sutapimai. Tokia proginė krikščionybė, antikomunizmas ir tylėjimas dorojant tuos, kuriuos tu dar vakar įvardinai pavyzdžiu, yra ne kas kitas, tačiau meistriškai TS-LKD pirmininko sustyguoti „sisteminės opozicijos“ partijoje požymiai.

Šiandien galime minėtų Seimo narių klausti tiesiai: ar jie išties yra pasirengę ginti tas idėjas, kurias kartas nuo karto deklaruoja, nepriklausomai nuo to, ką galvoja jų pirmininkas, akivaizdžiai turintis kitokią vertybinę hierarchiją, ar mes visgi stebime gudriausią krikščioniško ir patriotinio elektorato apgavystės schemą, kurioje sutartinai dalyvauja buvęs užsienio reikalų ministras A. Ažubalis ir tautiškumą tariamai puoselėjantis Seimo narys L. Kasčiūnas.

Reikia pažymėti, kad eilę metų trunkantis tokio pobūdžio dešiniųjų pažiūrų rinkėjo apgaudinėjimas privalo turėti savo pabaigą.

Tas finalas galėtų būti artėjantys Europos Parlamento rinkimai, kuriuose iškils naujos, tautiškumą ir krikščionybę išties ginančios jėgos, kaip Vilniaus universiteto (VU) prof. Vytauto Radžvilo vedamas rinkimų komitetas „Susigrąžinkime Valstybę!“. Sėkmingas pasirodymas rinkimuose galėtų būti pirmas signalas apie dešiniojo rinkėjo išdavystės Lietuvoje pabaigą, realią balsavimo alternatyvą krikščioniškajam ir patriotiškam elektoratui bei žinutė Europai: krikščionybę ir tautų Europą ginantys lyderiai susilauks ne priekaišto, o pagalbos.