Velia į informacinius karus?
Darbą praradusi istorikė M. Jurkutė skundėsi cenzūra ir tuo, jog direktorius A. Jokubauskas pernelyg kišosi į jos darbą. Visgi, panagrinėjus pačių skundų autorių argumentus, tampa sunku suprasti, kur direktorius peržengė savo įgaliojimus.
Visų pirma, M. Jurkutė nusprendė, kad jų darbovietės problemos yra viešas visos Lietuvos reikalas, o universaliai taikomas reikalavimas už instituciją kalbėti vadovybei ar atstovui spaudai esąs cenzūra.
Dar keisčiau pasidaro, kuomet kritikuojama direktoriaus teisė formuoti įstaigos tyrimų gaires, stengiantis atkreipti dėmesį į tai, kad instituto misija yra ne tik įgyvendinti istorinius tyrimus, tačiau ir tų tyrimų pagalba apginti Lietuvą nuo viešai platinamo priešiškų valstybių šmeižto apie partizanus ar Birželio sukilėlius. Buvo skundžiamasi, kad esą vadovas tokiu būdu velia istorijos tyrėjus į politikavimą ir informacinius karus, tačiau šiai dienai reikėtų viso labo konstatuoti, kad tie karai, norime to ar ne, jau vyksta, mes juose dalyvaujame ir dar pralaimime.
Jokia kita įstaiga negu LGGRTC neturi tokių galimybių ir kompetencijos paneigti informacinių atakų platinamą dezinformaciją, todėl prof. A. Jokubausko sprendimas labiau akcentuoti kovą su priešišku Lietuvai istoriniu melu yra sveikintinas, o ne peiktinas veiksmas.
Paradoksalu, kad kuomet centro istorikai bando skųstis, kad yra politikuojama, TS-LKD atstovas Seime Emanuelis Zingeris politinių tikslų centro veikloje net neslepia teigdamas: „Kai kurioms žinomoms, matomai neskaitlingoms, bet abejotinos reputacijos asmenybėms neturėjo būti teikiami apdovanojimai, statusai, jų atminimas neturėjo būti įamžintas paminklais. Joms suteikti kariniai laipsniai turėtų būti panaikinti, taip pat turėtų būti persvarstyta jų memorializacija“.
Šis pasakymas aiškiai signalizuoja, kad dabartinis vadovas, pasiryžęs ginti nuo informacinių atakų Lietuvos laisvės kovų istoriją yra nepatogus asmuo istorijai perrašyti ir paminklams griauti. Dar daugiau, tokių siekių akivaizdoje tampa aišku, kad kaltas yra net ne A. Jakubauskas, tačiau visas centro darbas dar iki jo paskyrimo.
Tikėtina, jog visa iki šiol parašyta Lietuvos istorija daliai ideologiškai angažuotų asmenų atrodo pernelyg „fašistinė“, o tą, anot jų, būtina pakeisti, norint įsiteikti didžiosioms galioms.
Siekia privatizuoti centro resursus?
Stebint kovas Genocido centre, tampa vis labiau įtartina, ar šis politinis spaudimas nėra susijęs ir su noru pasipelnyti, siekiant įsisavinti centro disponuojamas lėšas. Nenuostabu, jog į visą aistrų kurstymą LGGRTC itin aktyviai viešojoje erdvėje įsitraukė ir, tikėtina, centro vadovo posto siekiantis Vilniaus Universiteto dėstytojas Nerijus Šepetys. Šis laisvės kovotojų juodinimu pagarsėjęs Lietuvos istorikas neslepia palankumo „žydšaudžių industrijos“ stovyklai, bendradarbiaujančiai su žydų fondais, karštligiškai ieškančiais nacių visame pasaulyje ir turinčiais interesų Lietuvoje.
Po Antrojo pasaulinio karo daugybė nacių, vykdžiusių Holokaustą, mirė, buvo sumedžioti Izraelio žvalgybų arba buvo nuteisti, kitaip tariant, jų neliko. Tačiau įvairios atminties grupės, kurioms buvo aktualu tęsti kovą su denacifikacija, sustoti neketino, tad teko ieškoti naujų puolimo objektų. Tam ypač pasitarnavo iš sovietinės uždangos ištrūkusios valstybės, tokios kaip Lietuva, kurios istorijos cechai buvo suformuoti anti-fašistinės, komunistinės kovos dvasioje, o neturtingos šalies inteligentai siekė prasigyventi. Esant tokiai padėčiai, priešų „už sidabrinius“ netruko būti surasta.
Net ir menkiausią sąsają su Antrojo pasaulinio karo įvykiais turėję asmenys, nors žydų nežudė, pradėjo būti statomi į vieną gretą su „žydšaudžiais“. Tokio likimo susilaukė ir pirmasis savanoris K. Škirpa, ir, paradoksaliai, Jonas Noreika-Generolas Vėtra, kuris, kaip vėliau tyrimas išaiškino, žydus gelbėjo. Verta prisiminti ir bandymus „žydšaudžiu“ apšaukti partizanų vadą A. Ramanauską- Vanagą. LGGRTC šiuo atveju yra dar minėtų fondų veiklai ir jiems atstovaujantiems istorikams kol kas neprieinami Lietuvos valstybės resursai, kuriais būtų mielai pasinaudota.
Lietuvai neišvengiamai dalyvaujant informaciniuose karuose, tenka klausti ar Genocido centre išties puolami istorikai, ar visa nepriklausomos šalies istoriją ir jos prestižas. Šioje situacijoje apginti A. Jakubauską ir jo teisę po teisėto paskyrimo vadovauti Genocido tyrimų centrui tampa kiekvieno sąžiningo piliečio ir ypač Seimo nario pareiga.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.