Pastarųjų trejų su puse metų užsienio politikos ašimi tapo vis naujų konfliktų kūrimas. To rezultatas – Lietuva tapo mažiau saugi ir nukentėjo finansiškai. Dar daugiau, eksperimentams užsienio politikoje pateisinti sukurtas net ir skambus pavadinimas – „vertybinė“ užsienio politika.
Užsienio politika nuo vidaus politikos skiriasi tuo, kad vidaus sprendimų klaidos ir nesėkmės gali būti ištaisomos greitai. Tuo tarpu užsienio politikoje sukelti konfliktai ar pasėtas nepasitikėjimas gali vyrauti dešimtmečius.
Būtent tuo – naujų konfliktų formavimu – ir pasižymėjo dabartinės užsienio politikos vykdytojai. „Vertybėmis“ nusprendėme prispausti Kiniją, į Rusijos glėbį įstūmėm Baltarusiją. Įtemptos geopolitinės padėties metu konfliktų skaičių valdantieji ne sumažino, bet dar labiau padidino.
Kas gi ta „vertybinė“ užsienio politika, dėl kurios reikėjo nutraukti santykius su Pekinu, atsisakyti šimtų milijonų eurų į mūsų biudžetą ar rizikuoti kaimynines šalis paversti mūsų priešų sąjungininkais?
Anot konservatorių ir liberalų, tai – globali kova už žmogaus teises ir liberaliąją demokratiją. Pasmerkiant visus ne demokratinius režimus ir nutraukiant su jais bet kokius santykius. Tokie siekiai išdėstyti jų strateginiuose dokumentuose.
Nors tokie tikslai gali skambėti gražiai, jie yra akivaizdžiai utopiški, jei ne beprotiški. Pasaulyje yra maždaug 52 diktatūros, tačiau demokratinės teisės ir laisvės reikšmingai varžomos ir daugybėje formaliai demokratinių šalių. Kovoti už teises ir laisves galima iki nukritimo. Tačiau visos demokratinės šalys su diktatoriais visame pasaulyje – tolimais ir kaimynystėje – palaiko diplomatinius ir ekonominius santykius, prekiauja ir, prireikus, bendradarbiauja, jeigu minėtos šalys nekelia tiesioginės grėsmės jų saugumui ar nacionaliniams interesams.
Kuo Kinija yra mažiau demokratinė už Bisau Gvinėją ar Vietnamą, su kuriuo Lietuva sėkmingai mezga naujus diplomatinius santykius? Kuo mūsų NATO partnerėje Turkijoje kalintys politiniai kaliniai prastesni už tuos, kurie sėdi Minsko rūsiuose? Klausimus „vertybinei“ politikai galima tęsti.
Nepaisant to, kaip mums atrodo Kinijos vidaus politikos sprendimai savo piliečių atžvilgiu, karo kirvio iškasimas Pekinui buvo klaida. Įtemptos geopolitinės padėties su Rusija metu imtis kurti dar papildomus konfliktus yra kvailystė, naikinanti ekonomiką ir statanti mus į dar nesaugesnę būklę.
Lietuva ne kartą kritikavo Kinijos politiką Tibete ar kitais žmonių teisių klausimais. Tai niekaip iš esmės nepakeitė Pekino požiūrio iki tol, kol kirtome liniją, apie kurią iš anksto žinojome – atidarėme Taivano atstovybę, iš principo nevadinadami jos Taipėjaus atstovybe.
Galiausiai parama Taivanui nedavė Lietuvai jokios apčiuopiamos ekonominės naudos, nepadidino mūsų saugumo jausmo. Nutraukdama dešimtmečius kurtus verslo santykius su Pekinu, Lietuva nepasirašė jokių taip plačiai aptarinėtų investicijų su Taivanu. Negana to, dabar paaiškėjo, kad Taivanas savo technologijomis remia Rusijos karo pramonę.
„Vertybinės“ užsienio politikos rezultatas 2021 m. buvo ir Baltarusijos įstūmimas į Rusijos glėbį, pritaikant beprecedentes sankcijas Aliaksandro Lukašenkos režimui, nukertant bet kokį bendradarbiavimą. Ir paliekant Minskui tik vieną alternatyvą – Maskvą. Ne kas kitas, o mūsų valdantieji tokiais sprendimais pildo slapčiausias Kremliaus svajones. Politiniai sprendimai – lyg pagal Vladimiro Putino diktuojamą scenarijų.
Dėl „vertybinės“ užsienio politikos valdantieji aukos bet ką. Tik koks to rezultatas? Kažkada santykinai neutralia valstybe ir buferiu nuo Rusijos vadinta šalis dabar praktiškai atsidūrusi ant karo slenksčio su Lietuva. Jeigu po prasidėjusių konfliktų Ukrainoje kalbėjome apie Rusijos grėsmę iš Kaliningrado, šiandien nieko jau nestebina scenarijus su Rusijos puolimu per Baltarusijos teritoriją ir dar Baltarusijai padedant.
Rusijos siena šalia Lietuvos dar labiau išaugo. Mes turėjome tiktai Kaliningrado sritį, dabar mes turime visiškai šalia Lietuvos einančią realią Rusijos sieną. Jei mes turėjome tam buferį – Baltarusiją, tai dabar jo nelikę – tapome pafrontės valstybe. Tokie eksperimentai užsienio politikoje yra ne kas kita, o žaidimas su mūsų likimu.
Teigti, kad dabartiniai konfliktai su Baltarusija ar Kinija vyksta be mūsų valdančiųjų provokacijų ir yra inicijuoti tik iš jų pusės – reiškia meluoti. Lietuvos valdžia sąmoningai pasirinko tokias kovas. Klausimas tik, kaip daug sumokėsime už tokios neišmintingos politikos pasekmes?
Be viso to galime prisiminti ne tik neišmintingus, bet ir nuslėptus, atvirai karo veiksmus mūsų šalyje provokavusius valdančiųjų žingsnius.
2022 m. Karaliaučiaus dalinė blokada, tiksliau – sutartyse įtvirtinto tranzito per Lietuvą, iš Rusijos į Kaliningradą, draudimas buvo atvira karo provokacija, prisidengiant tariamu Europos Sąjungos draudimu. Pastarasis veiksmas Rusijos karo Ukrainoje fone buvo toks prieštaringas, kad galėjo turėti lemtingų pasekmių ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai, o gal ir pasauliui. Kremlius nedvejodamas pagrasino kariniu atsaku, prisidirbęs užsienio reikalų ministras išėjo atostogų, premjerė pasislėpė nuo žurnalistų. Vienašališkų Lietuvos veiksmų šokiruoti užsienio partneriai, įskaitant JAV sekretorių Anthony’į Blinkeną, neatsakinėjo į panikuojančių Lietuvos konservatorių telefono skambučius.
Tokių veiksmų galimas pasekmes sunku lyginti su diletantiškais Taivano ar avantiūristiniais Baltarusijos užsienio politikos sprendimais. Lietuvos valdantieji ne tik provokavo ginklų atsukimą į Lietuvą, bet ir rizikavo Trečiuoju pasauliniu karu. Todėl dabartinio konservatorių krašto apsaugos ministro Lauryno Kasčiūno siekiai – išsiųsti Lietuvos karius kovoti į Ukrainą – stebinti nebeturėtų. Dėl „vertybinės“ užsienio politikos šie politikai gali paaukoti bet ką – jei reikės, ir mus pačius bei visą valstybę.
Tiesa, už kai kuriuos dalykus valdantiesiems reikėtų padėkoti. Užsienio politikos klausimais Lietuvoje šiandien susidomėta taip, kaip niekada anksčiau. Dabar, kuomet dėl užsienio reikalų ministro veiksmų tenka ploninti piniginę ar net kažkas neteko darbo, tapo aišku, kad ne tik vidaus, bet ir užsienio politika visada turės aiškų rezultatą ir kasdieniame gyvenime.
Dabartinių valdančiųjų likimas toliau savo postuose, jų galimybė toliau formuoti užsienio politiką gali turėti Lietuvai labai liūdnų, jeigu ne tragiškų pasekmių. Europos Parlamento rinkimai – tai galimybė žengti pirmąjį žingsnį, kad tarptautinės politikos arenoje turėtume sveiko proto atstovus, kurie kovotų už Lietuvos, o ne kažkieno kito interesus.
Jei norime saugios Lietuvos, užsienio politikos procesus turime patikėti tiems, kas sugebės išlaikyti ramybę, stabilumą ir užtikrintumą net ir didžiausios geopolitinės audros metu. Mažiausia, ko šiandien reikia mūsų valstybei, tai dar vieno konflikto.
***
Dovilas Petkus yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas Europos Parlamento rinkimuose.