Kava čia, didmiesčiuose, kainuoja kiek ir Paryžiuje, hipsteriai barzdas puoselėja už tokią kainą, kad net nedrąsu sakyti, BVP auga greičiau nei Vakarų Europoje, nedarbas mažėja, vartojimas stiebiasi aukštyn.
Tačiau kreivas veidrodis tuo ir blogai, kad parodo ne realią visumą, o iškreiptą vaizdą. Deja, statistiniai duomenys liudija, kad atlyginimai Lietuvoje žemi, nedarbas mažėja dėl darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus nykimo, apie penktadalis gyventojų gyvena žemiau skurdo rizikos ribos, dalis žmonių naudojasi lauko tualetais, neturi dušo ar vonios. Tokių žmonių vaikai dažnai ne tik kad yra nematę jūros – jie vargiai randa ramų kampą paruošti pamokas, jei dar turi motyvacijos jas ruošti.
Kaip gyvena ši šalis, geriausiai matyti atsivertus „Sodros“ puslapį, kur pateikiama apdraustų gyventojų pajamų analizė: minimalią algą ir mažiau gauna beveik 212 tūkst. gyventojų, dar 489 tūkst. apdraustųjų pajamos siekia nuo 381 iki 800 eurų.
Ekonomistas Romas Lazutka teigia, kad per dešimt metų 5 proc. turtingiausių šalies gyventojų vidutinis pajamų prieaugis siekė 20 proc., o 10 proc. skurdžiausiai besiverčiančių žmonių – vos 1 proc. Vadinasi, turtingieji turtėja, o skurdžiai – skursta.
Akivaizdu, kad tokiai šaliai iki Ronaldo Ingleharto aprašytų postmaterialistinių vertybių – savirealizacijos, atvirumo naujoms idėjoms, paramos marginalizuotoms grupėms – dar labai toli.
Didžiąją dalį šios visuomenės narių kamuoja kiti rūpesčiai: kaip sutaupyti pinigų vaiko ekskursijai, kaip sumokėti sąskaitas už šildymą ir kitus komunalinius patarnavimus, kur rasti nemokamos pagalbos, jei artimasis patiria depresiją, iš kur semtis džiaugsmo ir orumo gaunant 400 ar 500 eurų už kvalifikuotą darbą, kaip užtaikyti per akciją nupirkti šeimai kompiuterį ar prabangos preke tapusią knygą, kaip kuo rečiau lankytis pas odontologą, nes šis paprašys apvalios sumos.
Tokie rūpesčiai kamuoja tvarkingus, mokslus pabaigusius, dažnai vaikų turinčius žmones. Taip pat ir tuos, kurie galbūt stokoja išsilavinimo, įgūdžių ar paprasto draugiško patarimo, kaip rikiuoti savo gyvenimą.
Būtent į šiuos gyventojus paprastai būna nutaikytos rinkimų kampanijos, pabrėžiančios kairesnę politiką, jautrumą, socialinį teisingumą. Taip elgėsi ir Seimo rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Ramūnas Karbauskis ir Saulius Skvernelis kreipėsi būtent į tuos žmones, kuriems skauda, kurie laukė žadėtosios darnos ar kairiosios politikos.
Tačiau tenka pripažinti, kad premjeras S. Skvernelis ir kolegos valstiečiai žalieji pasinaudojo visomis galimybėmis imtis kuo mažiau svarbių sprendimų arba svarbius sprendimus sutrivialino iki smulkmenų.
Naujas Darbo kodeksas: kairiojo posūkio net nebuvo
Seimo rinkimus Valstiečių ir žaliųjų sąjunga laimėjo, o socialdemokratai pralaimėjo iš dalies dėl to, kad šis teisės aktas neatitiko visuomenės lūkesčių ir Lietuvos ekonomikos realijų. Šalyje, kurioje net „blizgančių“ įmonių vadovai retai paiso teisės, aktų norėdami atsikratyti darbuotojo, apie mokėjimą už viršvalandžius subtiliai nutylima, o darbo ginčai vyksta dėl priklausančio darbo užmokesčio nesumokėjimo, retą nudžiugins Darbo kodeksas, kuris žada lengvesnį darbuotojų atleidimą.
R. Karbauskis pareiškė, kad anuometiniai valdantieji spjovė į žmones, ir jis net parašė laišką prezidentei Daliai Grybauskaitei, prašydamas vetuoti Darbo kodeksą. Laiške jis pabrėžė supaprastintą atleidimą iš darbo, terminuotas sutartis nuolatiniam darbui ir daug kitų dalykų.
Koks rezultatas? Darbo kodeksas, kaip ir žadėta, atidėtas pusei metų. Per tą laiką priimta keletas prezidentės pasiūlytų pataisų.
Pati Valstiečių ir žaliųjų sąjunga nesugebėjo parengti jokių papildomų pasiūlymų, atsakomybė už teisės akto pataisas numesta Trišalei tarybai. Socialinės apsaugos ir darbo ministras, be užuojautos skurstantiems dirbantiesiems, neišvystė jokios padoresnės minties. O R. Karbauskio laiške minimos terminuotos sutartys nuolatiniam darbui bei lengvesnis darbuotojų atleidimas taip ir liko.
Išvada? Teisėkūros funkcijas šiame procese vaidino ir kairiąją politiką vykdė tik Prezidentūra.
PVM lengvatos šilumai panaikinimas – dvigubas smūgis žmonėms
Nepaisant jautrios retorikos prieš rinkimus, naujoji vyriausybė ėmėsi drastiškai kovoti prieš daugiabučiuose gyvenančius žmones, panaikindama pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą šilumai ir vandens pašildymui. Taip ji sudarė sąlygas kreiptis pašalpų į savivaldybes, jei išlaidos šiam tikslui viršija 10 proc. skirtumo tarp šeimos gaunamų pajamų ir valstybės remiamų pajamų dydžio, kuris yra 102 eurai.
Reikia pasakyti, kad savivaldybės šiam tikslui negavo nė cento papildomai, todėl kompensacijos už šilumą iš esmės turėjo pasiglemžti tas lėšas, kurios jau skiriamos kompensacijoms ir socialinei paramai.
Šis žingsnis yra kairiosios politikos priešprieša, nes jo tikslas – padėti tik tiems, kurie yra prie visiško kracho ribos, ir, gink Dieve, neprisidėti prie šiek tiek didesnes nei minimalias pajamas gaunančių žmonių gyvenimo kokybės.
Be to, kai apsunkinama prieiga prie lengvatos ar paramos, valstybė daugiau sutaupo, nes ne visi gyventojai turi kantrybės ir geba pateikti visus reikiamus dokumentus. Paprastai kompensacijos ir socialinės pašalpos skiriamos 3 mėnesiams, taigi, gyventojams gali grėsti dažnas lankymasis savivaldybėse.
Šiuo metu siūlymus grąžinti PVM lengvatą šilumai yra įregistravę socialdemokratai ir konservatoriai, todėl Vyriausybė prie šio klausimo grįš, nors vis tiek siūlo 15 proc., taigi blogesnę, lengvatą. Tačiau kai kairiosios politikos imasi opozicijoje dirbantys konservatoriai, net Andrius Kubilius atrodo ima atrodyti jautresnis už S. Skvernelį.
Keletas eurų dabar mainais į mažesnę pensiją ateityje
Vyriausybė neseniai pristatė nedrąsias mokesčių reformos iniciatyvas iš kurių bent keletas sulaukė didelės kritikos. Pirma jų, kurios net spėta atsisakyti: 100 eurų neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) „Sodros“ įmokoms mažai uždirbantiems.
Kadangi ši lengvata būtų labiau padėjusi darbdaviui nei darbuotojui, dabar siūloma nustatyti neapmokestinamąjį dydį darbuotojo 3 proc. pensijų socialinio draudimo įmokoms tiems, kurie uždirba minimalų atlyginimą.
Tačiau blogybė yra ta, kad šios dienos kelių eurų padidėjimas reiškia ateities senatvės pensijos sumažėjimą.
Asmeniui, kuris šiandien uždirba 380 eurų, šiuo metu taikomas 310 eurų neapmokestinamasis pajamų dydis, nuo 70 eurų jis sumoka 15 proc. gyventojų pajamų mokestį, o nuo 380 eurų moka 6 proc. sveikatos draudimą ir 3 proc. pensijų ir socialinį draudimą. Likusią dalį nuo darbuotojo darbo užmokesčio moka darbdavys.
Pagal naujausią Vyriausybės siūlymą neapmokestinamasis pajamų dydis būtų padidinamas iki 380 eurų ir tai sveikintinas sprendimas. Tai reiškia, kad uždirbantis 380 eurų gyventojų pajamų mokesčio nemokės. Vyriausybė siūlo, kad 380 eurų uždirbantis žmogus nemokėtų ir 3 proc. socialinio draudimo įmokų, jam būtų paliktas tik 6 proc. sveikatos draudimas. Likusią dalį ir toliau mokėtų darbdavys.
Šis siūlymas dėl 3 proc. įmokos atsisakymo mažai uždirbantiems sudarys 11 eurų pliusą per mėnesį darbuotojui, bet ateityje ir taip maža pensija bus dar mažesnė.
Bet, žinoma, tuo metu bus kita Vyriausybė ir būsimieji pensininkai galės pykti ant jos.
Dar keistesnis Vyriausybės siūlymas sugrįžti prie pernai metų pabaigoje atsisakytų „Sodros“ įmokų lubų ir nustatyti jas ties 120-ies vidutinių mėnesio darbo užmokesčių lygiu per metus. Tai reiškia, kad mažiau įmokų tektų mokėti tiems, kurie per mėnesį gauna apie 8200 eurų bruto atlyginimo ir daugiau. Tokių žmonių nėra daug, bet tai naudinga tik labai daug uždirbantiems asmenims.
Naujų darbo vietų regione – nematyti
Žodžiais „regionai“ ir „darna“ prieš rinkimus buvo tarp dažniausių, kuriuos kartojo kolegos valstiečiai žalieji. Premjeras S. Skvernelis, prisistatydamas Seimui, irgi gana aiškiai įvardijo savo tikslus: „Regioninės politikos srityje keliame tris pagrindinius tikslus: sukurti efektyvią regioninės politikos sistemą, užtikrinti, Lietuvos regionų konkurencingumą, investicijų pritraukimą, užtikrinti aukštą gyvenimo kokybę regionuose“.
Tačiau iki šiol Vyriausybė pasiekė keletą dalykų: sujungė urėdijas į vieną vienetą ir tikisi atleisti apie 400 urėdijų darbuotojų, užsimojo naikinti Lietuvos pašto skyrius, tik tam pasipriešino valstiečiai žalieji Seime.
Nuolat kalbama apie viešojo sektoriaus įstaigų „optimizavimą“, kas paprastai reiškia darbuotojų atleidimą. Tai tikrai nebūtų visuotinė klaida, jei tuo pat metu būtų pritraukiami investuotojai, kuriantys darbo vietas regionuose.
Ką nors atleidus ir nesukūrus naujų darbo vietų, išlaidos paprastai tik didėja: tiems patiems žmonėms, tikėtina, reikės mokėti nedarbo socialinio draudimo išmokas, galbūt skirti socialinę paramą. Kraštutiniu atveju toks asmuo rinksis emigraciją.
Pabaigai
Egzistuoja toks neoficialus pajuokavimas, kad pastatas Gedimino pr. 11 mistiškai verčia politikus tranformuotis į A. Kubilių: priešintis visoms lengvatoms, viską optimizuoti ir efektyvinti, karpyti išlaidas.
Niekas nežino, kodėl tai vyksta. Skirtumas tik tas, kad A. Kubilius dirbo didžiulės ekonominės krizės metais, o pastaruoju metu kalba apie Harvardo universiteto profesoriaus, žymaus politologo Roberto D. Putnamo knygą „Our Kids: The American Dream in Crisis“, kurioje kalbama apie pajamų nelygybės pavojų demokratinei sistemai. Ši knyga, tikėtina, praverstų ir dabartiniam premjerui.