E. Tamašauskas. V. Galvono atvejis – kur yra pamuilės ir kas yra kūdikis?

Šurmulys, kilęs paviešinus paskolos sutarties tarp finansų viceministro Vytauto Galvono ir vieno verslininko kopiją, politikos dubenyje sukėlė daug putų.

Nepaisant kilusių įtarimų, šis pavyzdys dar kartą priminė, kad Lietuvos azartinių lošimų ir loterijų rinka yra susivijusi į probleminį kamuolį. Ir parodė, kad Seimas, nepriimdamas Azartinių lošimų įstatymo, toliau kasa duobę ne tik lošimų verslui, bet ir visai valstybei.

Nesu detektyvas ar advokatas, kuris galėtų įvardinti ir teisti ar ginti kaltuosius. Kita vertus, 2011-2012 m. buvau Seimo valdybos įkurtos darbo grupės, kūrusios naujos redakcijos Azartinių lošimų įstatymą, narys. Todėl galiu pateikti požiūrį žmogaus, asmeniškai analizavusio Lietuvos lošimų rinką bei įrankius, kuriuos valstybė naudoja šios rinkos reguliavimui.

Europos Sąjungos lošimų rinkos analizė liudija, kad Lietuvą galime priskirti toms valstybėms, kuriose legalių lošimo paslaugų vartojimas yra vienas iš mažiausių. Galima būtų džiaugtis, jei nežinotume, kad nelegalių lošimų pasiūlos mąstai auga kartais.

Štai Latvija, kuri ryžosi užkardyti kelią nelegaliems nuotoliniams lošimams nustatė, kad šalyje veikia apie 1400 tinklalapių, kuriuose be jokios priežiūros gali žaisti nepilnamečiai, socialiai pažeidžiami asmenis ir visi kiti, kurie tik turi priėjimą prie interneto. Manote, kad mažiau jų galima pasiekti iš Lietuvos? Manykite taip ir toliau.

Kaip spalvingai įvardino pats V. Galvonas, Lietuvoje „egzistuoja milijardinė rinka juodų pinigų“. Ir jeigu prie oficialių 2013 m. 1,74 mlrd. litų loterijų ir lošimų organizatorių įplaukų (Lošimų priežiūros tarnybos duomenys), rinkos paribiais ir šešėliais plaukioja panašaus dydžio sumos, sveiko proto vedina valstybė turėtų dėti maksimalias pastangas šią situaciją netik nuskaidrinti, bet ir užtikrinti šių piniginių srautų patekimą į biudžetą.

Deja, per eilę metų valstybės, Finansų ministerijos asmenyje kaip svarbiausios lošimų verslo reguliuotojos, pridaryta klaidų daugiau negu reikia. Skaičiuojama, kad dėl ydingo loterijų ir lošimų rinkos reguliavimo Lietuva per 10 metų gali būti praradusi daugiau kaip 200 mln. litų mokesčių, labdaros ir paramos. O Finansų ministerija, atsakinga už šio verslo politikos formavimą ir įgyvendinimą, kai kuriais atvejais netgi diskreditavo pati save.

Visų pirma, ką pastebime pastarųjų metų lošimų reguliavimo politikoje, yra keisti instituciniai viražai. Prieš keletą metų buvo sužlugdyta nepriklausoma lošimų priežiūros institucija – Valstybinė lošimų priežiūros komisija (VLPK). Beveik dešimtmetį kaupta patirtis (specialistai) netruko išsivaikščioti į privatų verslą. Naujai sukurta institucija, Lošimų priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos, virto Vyriausybės politinės valios įgyvendintoja, o ne rinkos priežiūros institucija.

Iš to seka eilė kitų problemų: tapusi panašia į pereinamą partinę kasą priežiūros tarnyba neturi galimybės formuoti vieningo valstybės požiūrio į lošimus kaip į ekonomikai naudą nešantį verslą (kuriantį darbo vietas ir inovacijas, mokantį mokesčius). Iš čia nėra poreikio gilintis į rinką ir segmentuoti lošimus pagal jų parametrus, įtaką priklausomybei, sveikatai, prieinamumą, taikyti diferencijuotą požiūrį.

Nereikia stebėtis, bet Lietuvoje ligi šiol nėra atliktas nepriklausomas ir reprezentatyvus lošimų ir loterijų paplitimo tyrimas, todėl nuo lošimų priklausomas gali būti lygiai taip pat lažybų punkte už Braziliją statantis futbolo aistruolis, lygiai taip pat nepilnametis ar močiutė, jam nupirkusi „Vikingų loto“ bilietą. Dėl šios priežasties vienintelis argumentas diskutuojant dėl lošimų lieka emocinis – patinka arba nepatinka, kas valstybei kenkia vien dėl to, kad yra neracionalu.

Kita vertus, politikams ir biurokratams tai naudinga, nes galima lošimų įstatymu mėtytis tarsi karšta bulve.

Antroji didelė valstybės klaidų grupė – stambiojo kapitalo protegavimas. Lyginamieji duomenys bado akis – Lietuvoje dominuoja labiausiai azartiškos lošimų rūšys: lošimo namai (kazino), loterijose susiformavusi monopolija, be to, per pastaruosius kelis metus, augant interneto industrijai, dvigubėjo ir lažybų verslo pajamos.

Lošimo namų (kazino) tankis Lietuvoje keturis kartus viršija Europos Sąjungos vidurkį, kai tuo tarpu pagal gaunamas pajamas mūsų lošimo namai bendroje rinkos pajamu struktūroje sudaro kone dvigubai didesne dali nei analogiškas ES valstybių rodiklis. Negi tai nekalba apie stambaus verslo pergalę?

Akivaizdžiu smulkesnio verslo gniuždymu galime laikyti 2008 m. Finansų ministerijos pasiūlymą drastiškai kone dvigubai padidinti mokesčius lošimų namams ir lošimų automatų salonams. Dėl to Lietuva prarado apie 40 mln. litų investicijų, fiziškai įsikūrę verslai susitraukė, keturios bendrovės nutraukė savo veiklą, buvo atleista apie 1000 darbuotojų, o planuoti mokesčiai nesurinkti iki šiol.

Grubiais vertinimais, dėl nepamatuotų ministerijos „specialistų“ pasiūlymų dingo apie trečdalis rinkos. Sunku įsivaizduoti, bet tai tiesa. Tiesa yra ir tai, kad už šių pasiūlymų pasekmes mūsų teisinėje valstybėje atsakyti neteko niekam.

Stebina ir žemyn galva sukonstruotas loterijų reguliavimas, primenantis salto mortale. Šiame lošimų sektoriuje, lyginant su kitomis lošimų rūšimis, po išmokėtų laimėjimų ir privalomų lošimo ir loterijų mokesčių bei sumų skirtų paramai sumokėjimo lieka net apie 40 proc. pajamų, kai tuo tarpu lažybų ar lošimų automatų salonų, bei lošimo namų – svyruoja nuo 9 iki 20 procentų.

Kodėl apie 99 proc. loterijų rinkos užimanti „Olifėja“ gali didžiuotis išskirtiniu statusu, ir kur keičiantis vadžioms, ministrams, viceministrams ir pilkiesiems kardinolams dingsta milijonai – taip pat lieka mįslė. Toks „Olifejai“ suteiktas statusas prilygsta Nacionalinės loterijos organizatoriui, kurio pajamos turėtų išskirtinai būti skirtos viešiesiems projektams (iniciatyvoms) finansuoti, o ne tapti privačių fizinių asmenų didžiulių pelnų generavimo šaltiniu.

Na, ir trečioji ir pagrindinė valstybės klaidų grupė – negebėjimas valdyti rinkos augimo ir teisėkūros procesų, įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų leidybos. 2010 m. apeinant įstatymus ir Finansų ministerijai faktiškai neprieštaraujant buvo įteisintos naujos lošimų rūšys – loterijų video terminalai, lažybų įrenginiai, taip pat – lažybų organizavimas internetu ir telefonu.

Nors Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas ir konstatavo, kad lažybų organizavimas internetu ir telefonu yra neteisėtas, nei Lošimų priežiūros tarnyba, nei Finansų ministerija iki šiol nesiima efektyvių veiksmų šią neteisėtą veiklą nutraukti. Ir vėl futbolo čempionatas, ir vėl – agresyvi interneto lažybų reklama viršija pasiūlą.

Galų gale – ir naujasis Azartinių lošimų įstatymo projektas, dėl kurio ietys laužomos jau ne pirmi metai. Dalyvavau darbo grupėje, kuri kūrė šį įstatymą maksimaliai skaidriai. Įvykdytos konsultacijos aukščiausiu lygiu su Lietuvos ir užsienio ekspertais, gauti susijusių institucijų ir Vyriausybės pritarimai, o į objektyvias ir reikšmingas pastabas atsižvelgta. Nepaisant to, įstatymas ligi šiol nepriimtas. Kodėl?

Todėl, kad vos tik jam pasiekus Seimą pradeda plaukti sveiku protu ir ekonomine logika nesuvokiamos pataisos ir pasiūlymai, kas dar kartą įtikina mus suinteresuotų grupių galybe ir jėga.

Žodžių karui pasitelkiamos nevyriausybinės organizacijos, psichologai ir galų gale – Katalikų Bažnyčios hierarchai, nors vėlgi neaišku, kuo šis specifinis verslas nusipelno tokios malonės.

Štai kodėl susipažinus su visu dubens, kuriame verda lošimų aistros, turiniu, tampa vis sunkiau suvokti, kur yra muilas, kur pamuilės, o kur – plaunamas kūdikis. Suvokiant, kaip chaotiškai vyksta šios verslo rūšies reguliavimas ir įsivaizduojant tarpusavyje susijusių verslo interesų įvairovę, net ir finansų viceministro pražanga nebūtų tokia stebinanti.

Galima įtarti, kad viceministras užmynė kažkokį grėblį, atsidūrė netinkamoje vietoje, nesuvaldė situacijos arba dešimtmečius veikianti sistema tiesiog rado ką pasirinkti atpirkimo ožiu.

Azartiniai lošimai yra ta tema, kuri dažnai iškrenta iš viešosios politikos diskurso, nors tinkamai reguliuojamas šis verslas, kaip rodo pasaulinė patirtis, neša ekonominę naudą visuomenei per mokamus mokesčius, darbo vietas ir kuriamas inovacijas.

Nenorėčiau tikėti, jog Finansų ministerija savo sąmoningais veiksmais ir kai kuriais atvejais reikšmingu ir daug pasakančiu neveikimu siekia išsaugoti dabartinį chaosą lošimų rinkoje, o papildomos ir reikšmingos biudžeto pajamos jai nerūpi.

Chroniškas viešųjų finansų deficitas trukdo užtikrinti šiuo metu kritiškai svarbų finansavimą krašto apsaugai, kultūros o taip pat pensinio amžiaus žmonėms, užsitarnavusiems teisę į orią senatvę. Ar tai nėra pakankamas akstinas pagaliau pamatyti ir suvokti šešėlinės lošimų rinkos mastus ir užtikrinti tinkamą reguliavimą lošimų srityje?

Ir vis tik galvojant apie pastarųjų savaičių skandalą Finansų ministerijoje ir artėjantį apsivalymą, nesinorėtų, kad kartu su lošimų rinkos pamuilėmis iš dubens būtų išmestas ir kūdikis – naujasis Azartinių lošimų įstatymas. Seimo darbo grupės parengtas įstatymo projektas tik šį vasarį buvo pateiktas Europos Komisijai įvertinti ir šių metų Seimo rudens sesijoje galima tikėtis (jei vėl neatsiras naujų priežasčių atidėti) realių diskusijų ir įsisenėjusių problemų sprendimo.

Keičiantis politinei situacijai, viceministrams, o gal ir ministrams tarp socialdemokratų, tvarkiečių ir darbiečių gali prasidėti naujos įtakos zonų dalybos, kas lošimų įstatymo priėmimą vėl nustumtų į užribį.

Todėl, ar bandymai atsitiktinai, o gal ir ne, į „sistemą“ pakliuvusio V. Galvono asmenyje surasti „atpirkimo ožį“ sukliudys Seime priimti reikiamus sprendimus – pamatysime jau greitai.