Eugenijus Sabutis. Ar valdantiesiems geros būklės keliai – misija (ne)įmanoma?

Sveiki atvykę į blogų kelių šalį! Tokie pasisveikinimo, o tuo pačiu ir informaciniai stendai turėtų stovėti visuose Lietuvos pasienio ruožuose su Lenkija ir Latvija. Daugelyje pasienio punktų net užsimerkęs gali suprasti, kad įvažiavai į savo gimtos valstybės teritoriją. Transporto priemonių ratai peršoka nuo lygaus asfalto mūsų artimiausių kaimynių pusėje ant užlopytų duobių, suskilusio asfalto, nebūtinai užlygintų provėžų ir, tarsi vikšrinių traktorių subjauroto asfalto dangos Lietuvoje.

Toks apibūdinimas nėra iš piršto laužtas ir nėra nei kiek perdedamas. Kelių kokybės skirtumais įsitikina kiekvienas mūsų šalies vairuotojas, kertantis sienas į vakarus ar į šiaurę nuo mūsų. Keliaujančius abiem kryptimis pasitinka arba jau lygūs ištisi kelių ruožai, arba sunkioji kelininkų technika. Ypatingai geri atsiliepimai pastaruoju metu girdimi apie mūsų kaimynų lenkų kelius, kuriems jie sugebėjo atrasti ir biudžetinių, ir skolintų lėšų, investuodami daugiau nei 30 milijardų eurų.

Turbūt neįmanoma būtų sugalvoti „geresnės“ strategijos, kaip akimirksniu sugadinti patį pirmąjį įspūdį apie Lietuvą į mūsų šalį autotransportu atvykstantiems svečiams, jau nekalbant apie mūsų gyventojus, kuriems byrančios pakelės, duobių apvažiavimas ar dardėjimas žvyrkeliais tapo norma ir kasdienybe. Toks akis badantis vaizdas dabartinėje susisiekimo sistemoje vienu mostu nubraukia bet kokias strategijas ar vizijas, kurias ypatingai mėgsta kurti konservatorių vadovaujama Vyriausybė. Vien pažvelgus į daugiau nei metus rengtą strateginį dokumentą skambiu pavadinimu „Valstybės pažangos strategija, Lietuvos ateities vizija „Lietuva 2050“, paaiškėja, kad dešiniųjų valdžios vizijos prasilenkia su paprasta realybe, o jų priimami sprendimai nupjauna bet kokius norus turėti geresnį kelių tinklą. Juk jų parengtas dokumentas turėtų brėžti aiškią kryptį, kaip Lietuva vystysis per ateinančius metus ir, tarsi, turėtų būti planas jiems patiems, kokių tikslų siekiama ir kaip tas bus daroma.

Vizijoje „Lietuva 2050“ valdantieji rašo: „Lietuva šalis, kur gali greitai pasiekti tai, ko reikia žmogaus gerovei. Visa Lietuvos teritorija – darniai ir subalansuotai išvystyta. Geras susisiekimas šalies viduje ir su pasauliu <...>“. Tai tik viena citata iš daugybės kitų, kur kalbama apie išvystytą infrastruktūrą. Siekiai, sutiksite, tikrai gražūs, bet ar jie atitinka Vyriausybės vykdomą politiką? Mano įsitikinimu, norint bent kiek pasistūmėti ir artėti prie aprašyto idealaus vaizdo, priemones reiktų taikyti jau dabar ir problemos mąstą neatidėti vėlesniems laikams. Kitaip vizijoje Vyriausybės surašytus teiginiai bus ne ką vertesni nei popierius ant kurio ši vizija išspausdinta.

Deja, atrodo, kad tokios niūrios prognozės gali išsipildyti. Konservatorių, liberalų ir laisviečių Vyriausybės vykdoma politika transporto ir susisiekimo srityje privedė prie akivaizdaus fakto – padėtis kelių infrastruktūroje yra kritinė. Dėl nepakankamo finansavimo ir atsainaus požiūrio – beveik 4 iš 10 Lietuvos kelių neatitinka paprasčiausių kokybės reikalavimų, o atskirais ekspertų vertinimais artimiausių metų perspektyvoje kapitalinių remontų prireiks ne tik valstybinės reikšmės keliams, bet ir pagrindinėms magistralėms, kurios laikomos visos šalies susisiekimo arterijomis. Svarbu pabrėžti, kad pateikti duomenys atspindi tik tų kelių būklę, kurie yra vertinami. Statistikoje visiškai neminimi savivaldybėms priklausantys keliai, ten situacijos tragiškumą galėtų atskleisti bet kuris regiono gyventojas.

Kalbant apie mėgstamą dabartinės Vyriausybės darbą – kurti su realybe prasilenkiančias strategijas, reikėtų prisiminti dar vieną dokumentą, kuriame numatomas planas, kad 2025 metais valstybėje turi likti 31 proc. kelių, neatitinkančių kokybės kriterijų. Priminsiu, kad šiuo metu jų yra apie 40 proc. Pagal dabar taikomą finansavimo metodiką ir skiriamas lėšas, tokio skaičiaus pasiekti praktiškai neįmanoma. Šį teiginį labai lengvai galima pagrįsti naujausiais duomenimis. Lietuvos automobilių kelių direkcija skelbia, kad lyginant praėjusių metų situaciją su 2021 metais, kelių būklė neženkliai pagerėjo. Skaičius iškalbingas – rodiklis pagerėjo „net“ 1,05 proc. Tendencijos aiškios – tikėtis artimiausiu metu ženklaus proveržio tikrai neverta. Tiesa, tokiu teigiamu skaičiumi iškart suskubo pasidžiaugti susisiekimo ministras Marius Skuodis, pabrėždamas, kad „ministerijai pavyko stabilizuoti situaciją keliuose“. Žinoma, toks ministro pareiškimas visuomenėje buvo sutiktas nevienareikšmiškai ir su šypsena, nes vienas po kito įgriuvę ar griūvantys tiltai M. Skuodžio optimizmą turėtų apmažinti.

Kad ir kokius teiginius naudotų susisiekimo ministras ar už biudžeto rengimą atsakinga finansų ministrė Gintarė Skaistė, akivaizdu, kad kelių tinklas tikrai netapo ir netaps valdančiosios daugumos prioritetu. Tą geriausiai atspindi ir šių ministerijų pateikti atsakymai man, kuriuos lakoniškai galėčiau pavadinti taip: „Lietuvos žmonės ir toliau pakentės“. Stebėdamas nedžiuginantį kitų metų valstybės biudžeto sudarymo procesą ir tai, kad jame greičiausiai nebus numatytas reikiamas lėšų poreikis kelių tvarkymui, kreipiausi į finansų ir susisiekimo ministrus, prašydamas pagaliau didinti asignavimus Kelių priežiūros ir plėtros programai (KPPP). Didinamų lėšų šaltinis aiškus – pajamos iš degalų akcizo. Valdantieji, nepaisydami jokių ekspertų raginimų ir perspėjimų dėl itin prastos padėties šalies keliuose, vis dar yra linkę atriekti mažiau kaip 60 proc. surenkamos sumos. Maža to, ši Vyriausybė nusprendė nestabdyti ir pasiekti naują antirekordą. Šių metų valstybės biudžete dabartinė valdžia priėmė sprendimą nebeskirti net ir minėtos akcizo dalies bei dar labiau ją sumažinti. Tokiu atveju šis santykis tapo pačiu mažiausiu per pastaruosius 15 metų ir siekia tik apie pusę sumos, surinktos iš degalų akcizo.

Rugpjūčio pradžioje ministerijas pasiekė kreipimasis su aiškiu ir motyvuotu prašymu kitų metų valstybės biudžeto projekte numatyti, kad KPPP finansuoti būtų numatyta bent jau 80 proc. pajamų iš degalų akcizo. Tai būtų ženklesnis didinimas, kuris leistų užtikrinti esamos infrastruktūros gerą priežiūrą ir pamažu leistų mąstyti apie spartesnę plėtrą. Bet ministerijų atsakymus galėčiau pavadinti paprastu išsisukinėjimu. Raštai truputėlį priminė karštos bulvės žaidimą, kai atsakomybė buvo permetinėjama iš vienos ministerijos į kitą. Susisiekimo ministerija teigia, kad nieko negali padaryti, nes Finansų ministerija, rengdama biudžetą, neskiria deramo finansavimo, o savo ruožtu – Finansų ministerija kratosi atsakomybės ir sako, kad valstybės politiką transporto srityje formuoja Susisiekimo ministerija ir ši turėtų susizgribti bei pradėti dirbti.

Kad abiejų ministerijų atsakymai nebūtų tik kaltinimų viena kitai kratinys, abi kaip susitarusios pakartojo Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimą, kad įstatymuose – šiuo atveju KPPP įstatyme – negali būti nurodyti konkretūs procentai t.y. šiame įstatyme negali būti įrašyta nuostata, kad pajamos iš degalų akcizo KPPP finansuoti turi būti ne mažesnės kaip 80 proc. Šis KT sprendimas įsigaliojo dar 2020 m. ir yra puikiai žinomas. To tikrai nereikėjo kartoti. Žinant šį KT išaiškinimą ir buvo nuspręsta kreiptis ne dėl KPPP įstatymo pakeitimo, o dėl valstybės biudžeto projekto patobulinimo, kuriame be jokių suvaržymų galima laisvai nurodyti procentines išraiškas ir pajamų dalis, kuriomis finansuojamos įvairios viešosios sritys, tarp jų ir kelių priežiūra.

Pati ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė ne kartą Seimo narius ragino imtis būtent tokių veiksmų: ne keisti įstatymus, o siūlyti biudžeto korekcijas. Savo kreipimųsi valdančiuosius kaip tik ir raginau atrasti savyje politinę valią ir supratingumą, nes dabartinė kelių būklė visiškai neatitinka žmonių lūkesčių. Akivaizdu, kad kol kas valios ir supratingumo nėra. Ne tik man, bet ir Lietuvos žmonėms dar kartą buvo atsukta nugara ir pasiųsta aiški žinutė: „palauksit“. Šią žinią netiesiogiai kartoja ir Ministrė Pirmininkė, kuri komentuodama kitų metų biudžeto sudarymo prioritetus pareiškė, jog ir toliau gyvensime pagal galimybės, ką kelių, tiltų, viadukų remonto ar žvyrkelių asfaltavimo nesulaukiantiems Lietuvos žmonėms reikia suprasti analogiškai: „palauksit“.

Suprantu, kad dešiniųjų Vyriausybė nėra linkusi ilgai galvoti ir kasmet priprato eiti lengviausiu keliu – iš kuro akcizų eilutės „išminusuoti“ beveik pusę sumos ir ją skirti kitoms reikmėms. Spėju, kad Vyriausybė taip savotiškai ne vienerius metus slepia savo neveiksnumą. Lietuvos gyventojai stumiami į absurdišką situaciją, nes kuro akcizas yra tikslinis mokestis, kurį mūsų šalies kelių vartotojai sumoka būtent už naudojimąsi keliais ir turi pagrįstus lūkesčius, kad keliai būtų tvarkomi ir prižiūrimi bei atitiktų bent minimalius kokybės reikalavimus. Todėl natūralu, kad tas pats mokestis ir turi grįžti į kelius bei neturėtų būti naudojamas kitoms biudžeto eilutėms „užkišinėti“.

Žinoma, Vyriausybė atšaus: „ieškoma kitų finansavimo šaltinių – laikinasis bankų solidarumo mokestis, specialieji ES fondai, karinio mobilumo projektams skiriamos lėšos“. Bet jie ir patys supranta, kad jokios papildomos lėšos padėties esmingai nepakeis, jeigu nesikeis pats požiūris. Visos lėšos iš šių papildomų šaltinių didžiąją dalimi tik sugers infliacijos sukeltą šoką ir bus nukreiptos į didžiuosius infrastruktūrinius projektus, kurie sustiprins karinį mobilumą Lietuvoje. Situacija čia tikrai pagerės ir tai labai džiugina, bet žiūrint plačiau – daugelis kelių, tiltų, viadukų dėl prasto finansavimo nesulauks net būtinojo remonto. Ką jau kalbėti apie kelių tinklo plėtrą. Bus tvarkomi atskiri valstybinių kelių ir magistralių ruožai, bet kiti keliai, ypač rajoniniai, ir toliau pamažu trupės ir nyks.

Jau ne kartą esu rašęs, kad norint realiai pasiekti kokybinio ir pastebimo pokyčio apleistame kelių sektoriuje, reikalingas tik vienas esminis pakeitimas – tai didinti lėšas kelių priežiūrai. Kelių tinklo būklė pasiekė kritinį lygį. Taigi, kito sprendimo kaip ženklaus finansavimo didinimo kelių būklei gerinti – nebėra.

Ar vis dar norime garsėti kaip šalis su bene prasčiausiais keliais Europos Sąjungoje? Turbūt pamatysime jau artimiausioje ateityje, kai valstybės biudžeto projektas pasieks Seimo salę ir bus svarstomi įvairūs pasiūlymai, tarp kurių tikrai atsiras pataisa dėl 80 proc. pajamų iš degalų akcizo skyrimo kelių priežiūrai ir plėtrai.